Atnaujintas 2007 gruodžio 19 d.
Nr.94
(1591)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Pavojus muziejui

Bronius VERTELKA

Taip atrodo namas Panevėžyje,
Šv. Zitos g. 18, šiandien

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės memorialiniam muziejui, esančiam Panevėžyje, Šv. Zitos gatvėje, iškilo uždarymo grėsmė. Miesto tarybos Kultūros komitetas yra tos nuomonės, kad muziejaus eksponatai būtų perkelti į rašytojos gimtinę – Puziniškio dvarą. „Daliai jų vietos pakaktų kraštotyros muziejuje, kitus būtų galima išvežti į Puziniškį“, – taip sako vicemeras Kastytis Vainauskas, kuriuojantis miesto kultūrą.


Jaudina senojo dvarelio likimas

Vytautas Bagdonas

Daug vertingų minčių išsakė
diskusijos dalyviai (iš kairės)
rajono vyriausioji architektė Daiva
Gasiūnienė, meras Sigutis
Obelevičius ir Viešosios bibliotekos
direktorius Romas Kutka
Nuotrauka gauta iš Anykščių
rajono savivaldybės
L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos

Anykštėnai gali džiaugtis ir didžiuotis, kad iki šių dienų yra išlikęs kultūrinio ir istorinio paveldo objektas, menantis pasipriešinimo carizmui, išsivaduojamojo judėjimo laikus. Tai senasis Okuličiūtės dvarelis, stūksantis ant aukšto Šventosios upės kranto.

Nežinia, kokio likimo būtų sulaukęs šis įspūdingai atrodantis statinys, jeigu jis neturėtų rūpestingų šeimininkų. Daugelį metų tame pastate veikė Anykščių biblioteka. Kai Viešajai bibliotekai buvo paskirtos kitos patalpos, dvarelio patalpose buvo įkurdinta Vaikų biblioteka (Viešosios bibliotekos vaikų skyrius), taip pat neseniai įsikūrė ir Viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyrius, buvo surasta vieta šviesaus atminimo ilgamečio Anykščių dekanato dekano, Anykščių šv.Mato parapijos klebono monsinjoro Alberto Talačkos anykštėnams dovanotai gausiai bibliotekai.


Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus

Bronius VERTELKA

Paminklas vyskupui Motiejui
Valančiui Nasrėnuose

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejų, įkurtą 1969 metais kretingiškio kraštotyrininko Igno Jablonskio, tuo metu Kretingos muziejaus direktoriumi dirbusio Juozo Mickevičiaus bei iš šio krašto kilusio fiziko akademiko Adolfo Jucio iniciatyva, retai kas aplenkia.

Nasrėnuose sutiktas klaipėdietis kalbėjo, jog važiuodamas pas tėvus į Platelius, būtinai sustoja parymoti prie vyskupo Motiejaus Valančiaus balto akmens paminklo, statyto ganytojo gimimo 200 metų jubiliejui pažymėti. Jaunas vyras didžiavosi, jog jį ir blaivybės patriarchą sieja tolimi giminystės ryšiai. Ne kartą čia buvo atvykęs japonas, išmokęs kalbėti lietuviškai ir į japonų kalbą išvertęs dalį Kristijono Donelaičio „Metų“.


Ir kryžiai turi savo likimus

Vincas TUMOSA

Laukas, kelias, pieva, kryžius,

Šilo juosta mėlyna,

Debesėlių tankus ižas

Ir graudi graudi daina.

(Jonas Aistis)

Sekant šiais poeto žodžiais, galima nupiešti vaizdingą peizažą. O pamatęs jį, žmogus pasakys – čia Lietuva. Ir nesuklys. Vaizdo lietuviškumą paliudys pakelės kryžius, toks dažnas anos nepriklausomos Lietuvos kaime. Vartydami senuosius spaudos leidinius, dažnai matome vaizdus su kryžiais pakelėse, prie sodybų, javų laukų fone. Kryžius senajame mūsų kaime buvo dvasingumo simbolis, pastatytas žmonių lėšomis kuria nors proga ar intencija, kunigo iškilmingai pašventintas. Mergaitės prižiūrėdavo jo aplinką, prieš šventes papuošdavo gėlėmis, lapų vainikais. Prie kryžiaus įvairiomis progomis žmonės pavieniui arba būreliais susikaupdavo maldai. O praeivis, pro šalį eidamas, nukeldavo kepurę arba sukalbėdavo maldelę. Tokios buvo to meto kryžiaus pagerbimo tradicijos.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija