Atnaujintas 2007 gruodžio 19 d.
Nr.94
(1591)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gyvenimas, paaukotas savo kraštui

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Lapkričio 23-iąją, tautos patriarcho Jono Basanavičiaus 156-ąją gimimo dieną, įteikta 24-oji Valstybinė Jono Basanavičiaus premija, kurią pelnė tautodailininkė, vertėja, redaktorė, humanitarinių mokslų daktarė (1964) Danutė Krištopaitė. Dar prieš vidurdienį Lietuvos Nacionalinio muziejaus Aktų salė buvo pilnutėlė. Ateinančius maloniai sutiko Zalanskų šeimos etnografinio ansamblio atliekamos muzikos melodijos dainos. Gal kas nustebo pamatę pačią laureatę – kuklią, smulkią, žilagalvę moterį be jokių kosmetikos žymių veide. Jos veidas nešmėkščioja televizijos ekranuose, jos balso negirdime įsijungę radijo aparatus. D. Krištopaitei premija suteikta už darbus tautosakos srityje (užrašė apie 10 tūkstančių tautosakos kūrinių), J. Basanavičiaus „Rinktinių raštų“ parengimą (1970), monografiją „Lietuvių liaudies karinės-istorinės dainos. Feodalizmo epocha“ (1965), knygų apie liaudies dainininkus parengimą (1983-1997), „Aukštaičių melodijų“ (kartu su Laima Burkšaitiene) parengimą (1990) ir kitus turinčius išliekamąją vertę darbus.

Su D. Krištopaite susipažinau 1957 metais, kai atvykau į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Tuomet ji buvo įstojusi į aspirantūrą. Jos moksliniam darbui vadovavo Lietuvių literatūros katedros vedėja dr. Meilė Lukšienė, subūrusi darbščius, draugiškus, patriotiškai nusiteikusius mokslininkus. Aspirantė Danutė Krištopaitė iškart prie jų pritapo, vėliau labai sielojosi dėl katedros išdraskymo, talentingų mokslininkų atleidimo iš darbo. Nė vienas jų nebuvo komunistų partijos narys. Beje, Danutei taip pat nekilo noras stoti į šią partiją, kuri siūlė žalią šviesą kilti karjeros laiptais. Mudviejų bičiulystė sustiprėjo po Jiezno ir Mosėdžio tautosakos ekspedicijos, kuriai ji vadovavo. Po ekspedicijos, atostogaudama tėviškėje, gavau jos išsiųstas dovanėles – ką tik išėjusius tautosakos rinkinėlius su ranka įrašytais tekstais. Tas mielas knygeles tebesaugau iki šiol.

D. Krištopaitė visam gyvenimui uždegė meilę liaudies menui, išmokė, kaip atverti uždariausio tautosakos pateikėjo lūpas, įtikino tautosakos rinkėjo misijos svarba. Rengdama knygų trilogiją „Aš išdainavau visas daineles“ ( I d. – 1985, II d. – 1988, III d. – 1997) D. Krištopaitė paprašė manęs nuvykti į Dieveniškes, susitikti su to Dievo užmiršto kampelio dainininkėmis ir parašyti straipsnį apie pačias ryškiausias tautosakos pateikėjas. Džiaugiausi tais pasiūlymais ir mokiausi iš jos, tuomet dirbusios „Vagos“ leidyklos vyriausiąja moksline redaktore, kruopštumo ir atsakomybės, begalinio nuoširdumo. Kai tik pasirodydavo kokia nauja D. Krištopaitės parengta knyga, išversta iš rusų, baltarusių, norvegų kalbų, ji skubėdavo man ją dovanoti su prasmingu įrašu.

Tyli, kruopšti, atsakinga lietuvių literatūros ir tautosakos darbininkė D. Krištopaitė turėjo iš ko mokytis, nes darbus rašė apie didžiąsias asmenybes, gyvenimą aukojusius tautos reikalams. Po premijos įteikimo paprašyta tarti žodį, ji pradėjo J. Basanavičiaus raštų citata, aktualia ir nūdienai: „Kūno maisto nestokodami, pirmučiausia turime rūpintis dvasios šviesa“. J. Basanavičiaus „Rinktinius raštus“ ji rengė net trejus metus. Per tą laiką peržiūrėjo visą didžiulį archyvą, perskaitė paskelbtus jos darbus. Taip jai atsivėrė didi asmenybė, žadinusi tautinę savigarbą ir sąmoningumą. „Man jo žodžiai buvo prasmingi, – teigė D. Krištopaitė. – Nors anuomet tas darbas karjeros nežadėjo, bet priartino prie dvasinių tautos turtų“. Laureatė džiaugiasi, kad netrukus pakartotinai bus išleistas papildytas knygos „Čiulba ulba sakalas“ leidimas apie Mardosave gyvenusį dzūkų dainų pateikėją Petrą Zalanską. Jis buvo giliai religingas žmogus, tačiau apie tai sovietmečiu nebuvo galima daug rašyti. Naujajame leidime bus parašyta daugiau. Tačiau ir tada, sovietmečiu, gėrėjomės tokiais D. Krištopaitės pastebėjimais: „Tautosakos pateikėjas – tai kertinis akmuo, laikantis visą puošnų ir sudėtingą tautosakos rūmą, kuriame neretai pasiklysta ne tik eiliniai skaitytojai bei klausytojai, bet ir tyrinėtojai“. Arba: „Karinių-istorinių dainų meninio vaizdavimo objektas – lietuvių tautos kova prieš išorės priešus. Jose, kaip ir kaimyninių tautų analogiškose dainose, paliko pėdsakų tautos istorija, rado atgarsį patriotiniai liaudies jausmai“.

1989 metais kartu su D. Krištopaite teko dalyvauti Norberto Vėliaus vadovaujamoje Punsko-Seinų ekspedicijoje. Daugelis ekspedicijos dalyvių, užrašę to krašto etninę medžiagą, parengė rinkinius ir atidavė Tautosakos archyvui. D. Krištopaitė dar daug kartų po to važinėjo į gražiai lietuviškai kalbantį kraštą ir parengė dvi knygas – Seinų krašto tautosakos ir etnografijos rinkinius „Nuo Punsko iki Seinų“ (1997-1998).

2005 metais D. Krištopaitė apdovanota Gedimino ordino Karininko kryžiumi, šiemet – J. Basanavičiaus premija, kuri, kaip ji sako, „buvo netikėta. Juk dirbau ne dėl premijų“. Kaip žinome, apdovanojimai įpareigoja. Tačiau šito D. Krištopaitei priminti nereikia. Žinome, kad ji ir toliau dirbs taip, kaip ir iki šiolei – tyliai, kruopščiai, kantriai ir atsakingai. Palinkėkime jai geros sveikatos. Mums ji tebūna pavyzdžiu. Dar jaunystėje ji pasirinko tokį gyvenimo būdą – tikėjimą sąžiningu darbu, kuris visada duoda rezultatą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija