Atnaujintas 2008 sausio 4 d.
Nr.1
(1594)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Linkėjimai iš provincijos

Gintaras VISOCKAS

„SOS Veprių“ visuomeninės
organizacijos vadovas Romas Šaulys
ir buvęs kariuomenės vadas
generolas majoras Jonas Kronkaitis
keičiasi atminimo dovanėlėmis

Dailininkas Mykolas Dirsė
pasakoja vepriškiams, kodėl
jis pradėjo tapyti paveikslus
apie Lietuvos partizanus

Nors iki Veprių nuo mano gimtojo miesto Vilniaus nėra ir šimto kilometrų, apie šią Ukmergės rajono gyvenvietę ilgai nebuvau nieko girdėjęs. O juo labiau – užsukęs į šį jaukų, mielą, gražią bažnyčią turintį miestelį. Tik 2007 metų pabaigoje nusišypsojo laimė pasisvečiuoti Vepriuose. Į susitikimą su vepriškiais pakvietė visuomeninės organizacijos „SOS Vepriuose“ direktorius Romas Šaulys, šiame krašte gyvenantis ne vieną dešimtį metų ir puikiai pažįstantis visas Veprių apylinkes.

Sudomino čečėno rašiniai

Įdomiausia, kad tikrasis „kaltininkas“, supažindinęs su R. Šauliu, aktyviu visuomenininku, nuoširdžiai besirūpinančiu Veprių kultūriniu gyvenimu, buvo net ne lietuvis, o čečėnas Vahidas Jelchojevas.

Būtent šis ne savo valia Lietuvoje jau keletą metų gyvenantis solidaus amžiaus čečėnas „XXI amžiuje“ parašė keletą įsimintinų straipsnių apie Veprius, kurie paliko gilų įspūdį. V. Jelchojevo publikacijos negalėjo neįsiminti, kadangi musulmono rašiniai į Lietuvos provinciją padėjo pažvelgti tarsi iš šalies. Jie atskleidė tikrąjį mūsų mažųjų miestelių, gyvenviečių grožį, prie kurio mes, lietuviai, pripratę ir kurio dažnai jau nepastebime, nesuvokiame, nevertiname. O kartą, duodamas interviu apie savo Lietuvoje rusų kalba išleistą knygą „Susitikimas su velniu“, V. Jelchojevas lyg tarp kitko pasiteiravo, ar nenorėčiau aplankyti vepriškių. Ir ištarė visuomeninės organizacijos „SOS Vepriuose“ direktoriaus R. Šaulio pavardę. Esą šis žmogus ir paminklus stato, ir bažnyčios restauravimu rūpinasi, ir Veprių bibliotekoje rengia susitikimus su įdomiais žmonėmis. „Važiuok, nesigailėsi“, – ragino čečėnas V. Jelchojevas.

Primityvūs paverkšlenimai niekam nereikalingi

Kad būtent provincijoje, o ne didmiesčiuose dažnai organizuojamos prasmingos, dėmesio vertos vakaronės – pats ne sykį įsitikinau. Tereikia prisiminti buvusio „Saulės“ kolūkio pirmininko, dabartinio Miroslovo seniūno Jono Juravičiaus veiklą. Alytaus krašte jo dėka surengta daug lietuviškų, tautiškų susibėgimų. Žinoma, daugiausia Miroslavo kultūros namuose, kur gyvena pats istorija besidomintis kultūrininkas J. Juravičius. Bet svarbiausia, kad tuos susibėgimus ne bet kaip surengdavo. Jie būdavo originalūs, vienas į kitą nepanašūs, su pasakojimais apie mažai kam žinomus, negirdėtus, dažnai sensacingus dalykus. Nuobodžių, paviršutiniškų, tiesmukų paverkšlenimų, esą būtina rūpintis lietuviškumo išsaugojimu, pažinti savo krašto istoriją, jau nereikia. Juk primityvūs, ilgi, nuobodūs pasikalbėjimai neša tik atvirkščią rezultatą – atbaido. Ne tik atbaido, bet ir skatina ieškoti pramogų, kurios mūsų dvasiai svetimos, nereikalingos. Istorija besidominčio J. Juravičiaus surengtų vakaronių nuobodžiomis tikrai nepavadinsi. Jau vien kaip mūsų bebaimių lakūnų Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą buvo išreklamuotas Alytaus krašte! Ir retų eksponatų buvo atvežta, ir kolekcionierius Vytautas Burinskas buvo pakviestas į svečius, ir tikslią „Lituanicos“ kopiją sukonstravęs lakūnas Vladas Kensgaila svečiavosi. Į J. Juravičiaus ruošiamus renginius Miroslave atvažiuodavo net rašytojų, filosofų, menininkų iš Vilniaus, Kauno. O paskui tuos susibėgimus jie išsamiai aprašydavo literatūriniuose, intelektualiniuose leidiniuose.

Įdomi paskaita apie komunizmą ir globalizmą

Negaliu nepaminėti ir provincijoje rengiamų publicisto, rašytojo Viliaus Bražėno lekcijų. Viena iš labiausiai įstrigusių atmintin išvykų organizuota praėjusių metų vasaros pabaigoje. Kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) darbuotojais ir istorikais V. Bražėnas svečiavosi Ruklos mokomajame pulke, kur buvo surengta vasaros stovykla svetur gyvenantiems lietuvių vaikams. V. Bražėnas – tikrai solidaus amžiaus. Todėl man buvo labai smalsu patirti, kaip jam seksis bendrauti su mokyklinio amžiaus lietuviais, atvykusiais į Lietuvą pasisvečiuoti iš Lenkijos, Kaliningrado srities, Rusijos, Moldovos. Lektoriumi pristatytas V. Bražėnas kalbėjo apie sudėtingus, nevienareikšmiai vertinamus dalykus – komunizmą, globalizmą, Amerikos ir Rusijos tarpusavio santykius, NATO ir Europos Sąjungos perspektyvas. Nepaisant šių tarsi ir nepalankių aplinkybių jo saikingai ilga kalba vaikams bene labiausiai patiko. Jie nenuobodžiavo, nežiovavo, tarpusavyje nesišnekėjo. Jie klausėsi įdėmiai, nuoširdžiai. Publicistas V. Bražėnas sugebėjo paaugliams suprantama kalba išdėstyti savo neigiamą požiūrį ne tik į komunizmą, bet ir į globalizmą, nepamiršdamas įpiršti keletą linksmų anekdotų apie žymius politikus, jų ydas. Tačiau svarbiausia, kad jis ragino moksleivius domėtis politika bei ragino būti aktyviais visur ir visada. V. Bražėnas reikalavo, kad vaikai netikėtų tais netikrais pranašais, kurie tvirtina, esą vienas pilietis nieko negali pakeisti ir kurie politiką laiko nešvariu, negarbingu užsiėmimu. Daug metų JAV praleidęs V. Bražėnas įrodinėjo, jog politiką nešvariu užsiėmimu vadina būtent tie nešvarieji, negarbingieji politikieriai, iš šio užsiėmimo sąmoningai norintys išstumti padorius, sąžiningus veikėjus. „Kad jiems būtų lengviau ir patogiau kurti savo nešvarias machinacijas“, – įrodinėjo publicistas ir rašytojas V. Bražėnas. Jis įtaigiai skatino jaunimą būti aktyviam, bet kokia kaina įgyvendinti savo nuostatas. Ir jaunimas, man regis, patikėjo. Po oficialiosios dalies paaugliai būriavosi būtent prie V. Bražėno, prašydami plačiau papasakoti apie laikotarpį, praleistą Amerikoje skaitant paskaitas politinėmis temomis.

Apie V. Krėvę varėniškiams pasakojo azerbaidžanietis

2007 metų pabaigoje teko svečiuotis ir naujojoje itin modernioje Varėnos bibliotekoje, kur buvo pasakojama ir diskutuojama apie mūsų rašytoją Vincą Krėvę. Kad apie V. Krėvę kalbėta Varėnoje – nieko nuostabaus. Juk šis žymus mūsų rašytojas kilęs būtent iš Dzūkijos. Įdomiausia, kad apie V. Krėvę varėniškiams pasakojo ne lietuvis, o azerbaidžanietis Mahiras Gamzajevas. Sutrumpintai azeru save vadinantis M. Gamzajevas jau seniai gyvena Lietuvoje. Jo žmona – lietuvė. Todėl jis lietuviškai kalba beveik be akcento. Šiandien jis vadovauja Lietuvos azerbaidžaniečių draugijai. O V. Krėvės kūryba ir gyvenimu azerbaidžanietis M. Gamzajevas susidomėjo ne atsitiktinai. Juk mūsų rašytojas V. Krėvė ne vienerius metus gyveno Azerbaidžane, dėstė Baku universitete, bendravo su azerbaidžaniečių intelektualais, rašytojais, profesoriais, galų gale apie Azerbaidžaną parašė nuostabių kūrinių. V. Krėvės gyvenimą ir kūrybą M. Gamzajevas tyrinėja jau daug metų, todėl ir vakaras Varėnos bibliotekoje niekam neprailgo. Susirinkusieji sužinojo kai kurių iki tol negirdėtų faktų iš V. Krėvės gyvenimo, galėjo išgirsti kalbant net patį V. Krėvę. Įrašą su jo kalba į Varėną atvežė V. Krėvės muziejaus direktorius Vladas Turčinavičius. O aktorius Tomas Vaisieta įtaigiai perskaitė keletą trumpų V. Krėvės kūrinių. Be kita ko, varėniškiams buvo parodytas dokumentinis filmas apie Azerbaidžaną, namas, kuriame gyveno V. Krėvė, ir universitetas, kuriame jis dėstė. Artimiausiu metu, jei niekas kardinaliai nepasikeis, tolimojo Azerbaidžano sostinėje prie universiteto, menančio V. Krėvės žingsnius, bus atidengta memorialinė lenta. Joje trimis kalbomis bus užrašyta, jog Baku universitete dėstė žymus lietuvių rašytojas ir intelektualas V. Krėvė.

Veprių bažnyčia – be bokšto

Susitikimas su visuomeninės organizacijos „SOS Vepriuose“ vadovu R. Šauliu taip pat priskirtinas prie tų prasmingų, įdomių provincijos renginių bei susitikimų. Prasidėjo jis nuo pasižvalgymo po vaizdingas Veprių apylinkes. Vepriai įsikūrę dauboje. Manoma, kad prieš šimtus milijonų metų kaip tik šioje vietoje galėjo sprogti milžiniškas meteoritas. Būtent jis ir išspaudęs įspūdingų dydžių daubą, kurioje šiandien gyvena vepriškiai. Veprių kultūriniu gyvenimu besidomintis R. Šaulys apgailestavo, kad iki šiol gražioji Veprių bažnyčia neturi savo varpinės. Bokštą su visais varpais susprogdino vokiečių kareiviai 1944 metų liepos pabaigoje. Vokiečių kareiviai manė, jog bokšte yra pasislėpę rusų kariai snaiperiai, apšaudantys apylinkes, todėl ir paleido iš patrankų lemtingus šūvius. Ar tikrai bokšte slėpėsi rusų žvalgai – niekas dabar nepasakys. Tačiau R. Šaulys tvirtina, jog vepriškiai tąsyk prašę nešaudyti į bokštą, net ant kelių klūpoję. Deja, Veprių bažnyčia iki šiol – be varpinės. Taigi viena iš didžiausių visuomeninės organizacijos „SOS Vepriuose“ vadovo svajonių – atstatyti bokštą, kurio būta net 12 metrų aukščio, bei nulieti jam naujus varpus. Kad tas bokštas matytųsi iš toli, o varpų skambėjimas sklistų po visas apylinkes. Tačiau šiam reikalui reikia pinigų. R. Šaulys ieško, kas galėtų šį projektą paremti finansiškai. Ragina ir Ukmergės valdžią prisidėti, ir pažįstamus verslininkus kalbina atverti pinigines. Tačiau kol kas šis reikalas – nė iš vietos.

„Kartais užtenka mažyčio impulso“

Vepriškis R. Šaulys nenusimena, kad iki šiol Veprių bažnyčia be bokšto. Jis tiki, jog būtinai išauš tokia diena, kai ir „šiam reikalui atsiras mecenatų“. Juk panašiai būta ir su Veprių šv. Kalvarijų, ir su koplytstulpio sukilėliams atstatymo, restauravimo reikalais. Iš pradžių mažai kas norėjo prisidėti ne tik pinigais, bet ir darbais. O dabar Veprių apylinkėse atkurtos jau net 35 šv. Kalvarijų stotys, pirmą kartą pastatytos prieš 161-erius metus. O koplytstulpis, skirtas 1772 metų Baro konfederatų įvykiams atminti – su nukryžiuotojo skulptūra, kurią išdrožė menininkas skulptorius Viktoras Žentelis, o šio gražaus, prasmingo reikalo fundatoriai buvo R. Šaulys su žmona Gražina Genovaite–Šauliene. Pasak organizacijos „SOS Vepriuose“ vadovo R. Šaulio, kartais užtenka duoti menkutį impulsą, ir žmonės patys pradeda rodyti iniciatyvą, siūlyti pagalbą, nešti aukas. Žmonėse tereikia pažadinti smalsumą.

Nuodingas medžiagas vėjas nešė Veprių link

Važinėdamas su R. Šauliu po Veprių apylinkes, sužinojau ne tik apie tai, kaip sovietmečiu buvo naikintos Veprių šv. Kalvarijos ar išniekintas paminklas sukilėliams. „SOS Veprių“ vadovas parodė, kur sovietmečiu mėgdavo orgijas kelti pirmieji komunistų partijos sekretoriai, kur stovėjo į žemę giliai įraustos sovietinės armijos raketos. R. Šaulys smulkiai papasakojo ir apie tragišką Jonavos „Azoto“ gamyklos sprogimą, kai į aplinką pasklido daug nuodingų medžiagų. Tais 1989-aisiais, kai įvyko nelaimingas atsitikimas Jonavos „Azote“, R. Šaulys ėjo plastmasinių gaminių cecho vyriausiojo inžinieriaus, atsakingo už civilinę saugą, pareigas, o jo žmona tuo metu Vepriuose dirbo vyriausiąja gydytoja. Todėl jis puikiai žinąs, kiek daug vepriškių apsinuodijo nuodingomis medžiagomis, kiek vėliau susirgo sunkiomis vėžio formomis. Mat tuo metu kilęs vėjas nuodinguosius elementus pūtė būtent į Veprių daubas. R. Šaulys tvirtina, kad tikruosius avarijos padarinius sovietiniai veikėjai kruopščiai slėpė nuo visuomenės, todėl tikroji tiesa apie apsinuodijimus iki šiol nežinoma.

Trisdešimt Mykolo Dirsės paveikslų

Vepriuose esama nedidelio muziejaus, kuriame eksponuojamos R. Šaulio sukauptos nuotraukos. Tose fotografijose užfiksuoti Vepriuose surengti susitikimai su žymiais visuomenės, kultūros, politikos veikėjais. R. Šaulio nuotraukose įamžintas ir buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis, ir Čečėnijos atstovė Lietuvoje Aminat Saijeva, ir aktorius Kęstutis Genys, ir Kaune dislokuoto Antrojo VRM pulko vadas Sergejus Madalovas, ir Sąjūdžio vadas Rytas Kupčinskas, ir publicistas Vilius Bražėnas, ir kunigas Robertas Grigas... Tos nuotraukos byloja, kiek daug Vepriuose organizuota renginių, koks gausus svečių, aplankiusių Veprius, būrys. Beje, tą dieną, kai svečiavausi, Vepriuose buvo surengta dailininko Mykolo Dirsės iš Panevėžio paveikslų paroda. Veprių bibliotekoje buvo demonstruojami jo paveikslai pokario partizanų tema. Kodėl M. Dirsė tapo partizanus – nesunku paaiškinti. M. Dirsė pats buvo partizanas, jam teko patirti ir kankinimus, ir lagerių baisumus. Partizanauti M. Dirsė išėjo vos tik rusai antrą sykį okupavo Lietuvą. Deja, partizanauti ilgai neteko. Po septynerių mėnesių jis buvo suimtas, 25-eriems metams nuteistas už „tėvynės išdavimą“ ir atsidūrė tolimajame Magadane. Čia dirbo statybose dailininku-dažytoju. Į Lietuvą sugrįžo tik 1957 metais. Laisvu nuo darbo metu tapė religinio turinio paveikslus. Paveikslus apie Lietuvos partizaninį judėjimą pradėjo tapyti 1998-aisiais. Iš pradžių buvo nutapyti septyni paveikslai. Parodose, kurios buvo eksponuojamos Panevėžyje, Ukmergėje, Anykščiuose, Utenoje, jie susilaukė didelio susidomėjimo. Taigi dailininkas M. Dirsė ir toliau tapė žymiausius mūsų partizanų vadus. Šiandien jis turįs jau 30 paveikslų kolekciją, kuri apkeliavo beveik visą Lietuvą.

Dailininkui M. Dirsei teko atsakyti į gausius susirinkusių vepriškių klausimus apie asmeninius išgyvenimus lageriuose. Klausimų apie padėtį Lietuvos kariuomenėje buvo pateikta ir tądien į Veprius užsukusiam buvusiam Lietuvos kariuomenės vadui generolui majorui Jonui Kronkaičiui, beje, kilusiam iš Veprių. Šių eilučių autoriui daugiausiai teko pasakoti apie laikraščio „XXI amžiaus“ priedą „Slaptieji takai“ bei apie neseniai išleistą antrąjį papildytą „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 2“ tomą. Vepriškius labiausiai domino, kokių staigmenų, kokių rašinių, kokių temų imsis „XXI amžius“ šiais, naujausiais 2008-aisiais metais.

Argi tokius renginius galima vadinti neįdomiais, beprasmiais, neįsimintinais?

Vytauto VISOCKO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija