Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Teatro vizijų kūrėjas

Benjaminas ŽULYS

Scenografas Feliksas Navickas

Kai po spektaklio nusileidžia uždanga, į sceną publikai išeina nusilenkti artistai, dažnai – ir spektaklio režisierius, orkestro dirigentas, kiti su spektaklio pastatymu susiję asmenys. Labai retai į sceną pakviečiami tie žmonės, be kurių spektaklis, opera ar baletas nebūtų toks įspūdingas ir išraiškingas. Vienas tokių „nepastebimų“ teatro žmonių yra scenografas. Šis žmogus kuria dekoracijas, kostiumus, visą aplinką, kuri spektakliui suteikia didesnio įtaigumo.

Vienas tokių scenografų, galima drąsiai teigti – vienas pačių žymiausių Lietuvoje šios srities kūrėjų yra Feliksas Navickas, neseniai pažymėjęs 85-erių metų sukaktį. Šis žmogus gimė teatrui, scenai. Baigiant Lietuvos dailės institutą jo diplominis darbas buvo dekoracijų bei kostiumų projektai K. Treniovo dramai „Liubovė Jarovaja“. Jau debiutas atkreipė teatro žinovų dėmesį ir įrodė, kad į teatrą atėjo kūrybingas ir savitas jaunas menininkas. F. Navicką iš karto pakvietė dirbti į Lietuvos valstybinį operos ir baleto teatrą, o netrukus jis jau kūrė scenografijas L. Delibo „Kopelijai“, R. Leonkavalio „Pajacams“, F. Flotovo „Martai“. Po šių darbų buvo dešimtys kitų tiek Operos ir baleto, tiek kituose teatruose. Ypač vaisingas buvo jo kūrybinis bendradarbiavimas su režisieriumi Henriku Vancevičiumi.

Kaip teigia teatrologė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė, „dailininkas geriausiai jautėsi teatre, nors jo darbo pradžioje teatras kentėjo kūrybinius suvaržymus. Scenografas nepasidavė tuomet teatrą kausčiusiam realizmui, politiškai angažuotos dramaturgijos priespaudai, jos idėjiškam patosui. Jis ieškojo poetinės dvasios, kuri slypėjo giliai, po išoriniais pjesių socializmo ideologijos sluoksniais ar surambėjusiu buities luobu“. (Čia ir kitur panaudota medžiaga iš R. Bitinaitės-Širvinskienės parengtos knygos „Feliksas Navickas“.) Dailininkas šiandien gali džiaugtis, kad būtent jis pirmas iš Lietuvos scenografų septintame dešimtmetyje pristatė pasauliui Lietuvos teatro dailę. Tai buvo K. Binkio „Generalinė repeticija“ ir J. Avyžiaus „Sūkuryje“. Ji buvo pristatyta geriausius pasaulio teatro dailės kūrinius apibūdinančiuose leidiniuose.

F. Navickas nuolat ieškojo naujų kūrybinių kelių. Jo meninėmis įžvalgomis pasitikėjo dramaturgas Juozas Grušas, kuris net neprieštaravo, kai jo dramoje „Profesorius Markas Vidinas“ F. Navickas pakoregavo veiksmo vietos aprašymą. Jo darbais domėjosi žymus scenografas Liudas Truikys. F. Navicko kūrybą pripažino, analizavo teatrologai, užsienio specialistai. Neatsitiktinai jis buvo pakviestas dirbti į Rusijos, Latvijos teatrus. Reikšminga, kad jis vienodai kūrybingai dirbo tiek Lietuvos, tiek kitų šalių teatruose. Jis neskirstė nei teatrų, nei spektaklių į labai reikšmingus ir nelabai – pagarba kūrybai, žiūrovui jam svarbiausia ir vienintelė sąlyga. Žymusis scenografas nesunkiai įsisavino teatrinio meno ypatumus, suvokė operos, dramos skirtumus bei jų dermę ir tai pritaikė savo kūryboje. Tam pasitarnavo ir gamtos dovana – muzikinė klausa. Menininkas atkakliai, nors tai buvo nelengva, priešinosi paviršutiniškai meno traktuotei, bekraujai, statiškai formai. Jei reikėtų išvardinti visus spektaklius, kurių scenografiją kūrė F. Navickas, reikėtų ne vieno popieriaus lapo ir vardinti, vardinti. Vien tik Kauno dramos teatre sukurtos scenografijos dvylikai spektaklių. Tai J. Grušo „Vedybų sukaktis“, „Profesorius Markas Vidinas“, A. Čechovo „Trys seserys“, K. Inčiūros „Žemaitė“, F. Garsijos Lorkos „Bernardos Albos namai“ ir kt. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – dešimt: Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“, „Katedra“, V. Krėvės „Žentas“, M. Gorkio „Vasarotojai“. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – aštuoni: L. Delibo „Kopelija“, R. Leonkavalio „Pajacai“, V. Klovos „Pilėnai“, G. Verdi „Traviata“. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre „Mindaugas“, spektakliai Sverdlovsko (Rusija), Liepojos (Latvija) dramos teatruose. Be to, sukurti kostiumai vienuolikai pastatymų: R. Narečionio pjesei „Nuostabus bičiulis“, K. Inčiūros „Žemaitė“, G. Donicečio operai „Liučija di Lamermur“. Antai V. Klovos operoje „Pilėnai“ menininkui prireikė drobės, kartono, metalo plokštelių, aliuminio pudros, skardos, pusvilnės, liurekso, mezginio, kad būtų sukurti grandininiai šarvai, šalmai, kitkas.

Apie F. Navicko kūrybą, jo darbus yra nemažai palankių atsiliepimų. Antai savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (1970 m. gegužės 23 d.) V. Kalešova apie J. Avyžiaus romano „Sodybų tuštėjimo metas“ inscenizacijos „Sūkuryje“ scenovaizdį rašė: „F. Navicko kūryboje dėsningai vystoma svaraus idėjinio – meninio turinio tendencija. Teatrinio žanro specifika dailininko dekoracijose pasireiškia tuo, kad jos visame spektaklyje yra aktyvaus veiksmo dalyvis. Sunki metalinė konstrukcija tampa tai kalėjimo simboliu, tai koncentracijos stovyklos grotomis, geležiniu žiedu, neleidžiančiu išsiveržti žmonėms. Šiame žiede, šiame kalėjime – Lietuva, kenčianti ir nepalūžtanti, kaip medinė madona, persmeigta širdimi“.

D. Rutkutė apie Just. Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“ scenovaizdį „Gimtajame krašte“ (1969 m. sausio 30 d.) rašė: „Sunkią, rūsčią, beveik grėsmingą atmosferą kuria sąlygiškas dailininko F. Navicko scenovaizdis… Judri konstrukcija, lengvai kaitaliojanti kontūrus, asocijuojasi su kryžiais ir kardais, su senovės pilių kuorais. Kartu tas nuo grindų pakeltas scenovaizdis atveria didžiulį plotą judėjimui scenoje“. Apie „Mindaugo“ scenovaizdį rašė rusų teatrologas V. Baranovas („Mindaugo“ žingsniai Urale“, „Literatūra ir menas“, 1973 m. sausio 6 d.).

Prieš kurį laiką dailininkas, menotyros mokslų daktaras Jonas Mackonis sakė, kad Feliksas yra originalaus, vyriško braižo dailininkas, turintis savitą scenos plastikos sampratą, ypač mėgstantis herojinių temų didelės dramatinės įtampos veikalus. „Rūstoka scenos ritminė struktūra visuomet asocijuojasi su dramaturgija, muzika ir spektaklio dinaminėmis kulminacijomis. Ne mažiau apibendrinti ir jo projektuoti veikėjų kostiumai, pasižymintys išraiškingu siluetu ir saikingu stilizuotu dekoru“.

Prie viso galima pridurti, kad Feliksas yra vis dar stebėtinai jaunatviškas, žvalus ir energingas – tokio jaunatviškumo gali pavydėti ir žymiai jaunesni. Matyt, tai šviesaus dvasingumo, meilės teatrui ir žmonėms išraiška. Šiandien F. Navickas yra žvalus, energingas, kūrybingas, dalyvauja menininkų, teatrologų gyvenime, su jaunesniais kolegomis noriai dalijasi patirtimi.

© 2008 „XXI amžius“