| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Gyvenimo vingiuose Juozas Keliuotis apie Vincą Mykolaitį-Putiną
Vincas Mykolaitis-Putinas vienas iš populiariausių lietuvių rašytojų. Jis Lietuvoje plačiai žinomas ir kaip rašytojas, ir kaip žmogus. Turbūt nelengva būtų rasti lietuvį, kuris nebūtų skaitęs jo raštų arba nors nebūtų girdėjęs jo eilėraščių deklamuojant, kuris nebūtų komentavęs paskirų jo gyvenimo poelgių arba bent nebūtų girdėjęs vienaip ar kitaip apie juos kalbant, kuris nebūtų juo nuoširdžiai žavėjęsis ar dar nuoširdžiau juo piktinęsis. Jo raštai yra patekę į mūsų literatūros klasikos fondą, o jo gyvenimas į mūsų visuomenės svarstymų srautą. Rašant apie jį atsiminimus, norėtųsi nurodyti, kokio yra pobūdžio šis jo populiarumas, kokios priežastys jį sukėlė ir kokios sąlygos jį sąlygojo. O tas mus priartintų ir prie tikslesnės ir nuoširdesnės jo kūrybos ir jo gyvenimo sampratos. O dabar mes apie jį kalbėdami dažnai plaukiojame bendrybių, trafaretų, išpūstų metaforų ir banalios patetikos jūroje, nemokėdami tiksliau jo išskirti iš kitų populiarių mūsų rašytojų, nesugebėdami taikliau apibendrinti ir jo gyvenimo, ir jo kūrybos. Atrodo, jog pribrendo reikalas apie jį pradėti kalbėti ir rašyti paprasčiau, konkrečiau ir nuoširdžiau. V. Mykolaitis-Putinas, pradėjęs rašyti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tuojau pasidarė gan populiarus ir greitai pradėtas perdėtai vertinti. O jis tada reiškė tik paprasčiausią jaunuolišką entuziazmą, supaprastintą eleginį liūdesį ir truputį gamtos motyvų. Tų laikų jaunuomenei tai buvo labai artima ir lengvai visiems suprantama. Nereikėjo nei naujų kelių ieškojimo, nei naujos sunkesnės problematikos. Maironio dėka poezijos prestižas tada buvo aukštas: Štai turėsime naują Maironį kunigą, patriotą ir poetą! Tokia pirmoji jo lengvo populiarumo sąlyga, jei ne priežastis. V. Mykolaičiui-Putinui taip ir neteko laukti pripažinimo, nereikėjo kovoti už savo teisę įžengti į poezijos pasaulį. Su skausmingais laukiamaisiais kambariais jam visiškai neteko susipažinti. Iš karto jis maloniai buvo įleistas į puotos salę ir ligi mirties liko jos mylimu, gerbiamu ir mėgstamu svečiu. Ir dėl kasdienės duonos jam niekad neteko kovoti ir vargti. Visada jis turėjo ir šiltą pastogę. Ir visada buvo elegantiškai apsirengęs. Su tragišku, nors ir labai įdomiu bohemos pasauliu jam niekad neteko susipažinti. Drausmingas klierikas, sotus studentas, aprūpintas kunigas, saugus ir gerbiamas profesorius štai visas jo gyvenimo kelias. Dėl to mes jo nekaltiname. Čia mes tik konstatuojame faktą. A. Strazdelio, A. Vienažindžio, J. Biliūno, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, K. Binkio, J. A. Herbačiausko, J. Janonio, S. Nėries, K. Borutos, Balio Sruogos vargų ir sielvartų jam neteko patirti. Ir istorinių sąvartų eigoje ne vienas jo kolegų buvo žiauriai persekiojami, baudžiami, kalinami, laisvanoriškai ar priverstinai tremiami. Prisiminkime Adomo Mickevičiaus ir Vinco Kudirkos, Vydūno ir J. A. Herbačiausko, O. Milašiaus ir J. Baltrušaičio, V. Krėvės ir Balio Sruogos, Fausto Kiršos ir Kazio Borutos, Jono Aisčio ir B. Brazdžionio išgyventas tragedijas. V. Mykolaičiui-Putinui tokių tragiškų išgyvenimų visiškai neteko patirti. Nė viena valdžia jo nepersekiojo ir nebaudė, nė vienas istorinis įvykis stipriau nesukrėtė jo gyvenimo. Tiesa, Katalikų Bažnyčia jį buvo išskyrusi iš savųjų tarpo, bet jis pats to norėjo, beveik to prašė. Ir šis faktas niekuo nepakenkė nei jo gyvenimui, nei jo kūrybai. Gintautas EREMINAS Jis tik iš nuobodžio ar dėl įgimto palinkimo, ar tiesiog beieškodamas naujesnės ir originalesnės savo poezijai temos kartkartėmis parašydavo melancholiškų, liūdnų ar net pesimistiškų eilėraščių, ir viskas. Tai irgi ne jo kaltė ir ne jo nuopelnas, bet faktas, reikalaująs paaiškinimų ir komentarų. Stendaliui teko ištisą šimtą metų laukti, kol jis buvo reikiamai įvertintas. Bodlerui irgi. Bleikui ir Nervaliui dar ilgiau. K. Donelaičio raštai tik po jo mirties buvo atspausdinti. O kiek dar tokių, kurie ligi šiol laukia ir nesulaukia pripažinimo šviesos. Bet V. Mykolaitis-Putinas iš karto susilaukė beveik visuotinio pripažinimo. Atrodo, kad visuomenė visada buvo pakankamai pasiruošusi priimti kiekvieną jo kūrinį. O gal čia autorius turėjo tobulą uoslę, puikią orientaciją, paslaugų aktualumo jausmą? V. Mykolaitis-Putinas savo kūrybinėje veikloje neturėjo konflikto su visuomene. Atrodo, jog iš esmės jis niekad nėjo prieš vėją. Jis tik su kai kuriais kritikais ir recenzentais turėjo nedidelių kivirčų, bet kurie ne tiek trukdė, kiek padėjo plisti jo kūrybai. V. Mykolaičio-Putino asmenybė ir jo kūrybos pobūdis čia turėjo lemiančios reikšmės, kad jis iš karto buvo visų pripažintas, kad jam visiškai neteko kovoti už savo kūrybinę egzistenciją, kad jam niekas nebandė kenkti ir pavydėti, kad nežiūrint visų istorinių sąvartų jis nebuvo nė kieno persekiojamas, nei tramdomas, o tik žengė iš laimėjimo į laimėjimą, visų palaikomas, visų gerbiamas ir mylimas. Štai toks originalus ir dinamiškas rašytojas kaip J. A. Herbačiauskas nuo pat jaunų dienų buvo visų valdžių persekiojamas, visos miesčioniškos ir sibaritinės visuomenės neapkenčiamas ir ujamas. Nesivaržė jam suduoti skaudžių smūgių net kai kurie žymūs jo kolegos rašytojai. Jis jaunas nuo caro valdžios turėjo slaptai pabėgti į Krokuvą, o paskui ir iš nepriklausomos Lietuvos turėjo bėgti į Lenkiją ir, rodos, nuo bado mirė tos pačios Krokuvos gatvėje. Atrodo, tarytum paties likimo būtų skirta, kad jis visą savo gyvenimą būtų visų nuolatos mušamas ir persekiojamas ir ligi pat savo paskutinės gyvenimo valandos. Ir visados tai viena, tai kita grupė jo kūrybos nepripažino ir visaip jį užgauliojo. J. A. Herbačiausko gyvenimas, kūryba ir likimas tai ryškiausias kontrastas V. Mykolaičio-Putino gyvenimui, kūrybai ir likimui. Štai Vydūnas, rodos, tauriausias ir ramiausias iš mūsų visų rašytojų, sulaukęs garbingos senatvės, bent du kartus įgrūdamas į nacistinį kalėjimą ir miršta tremtyje, o kaip sunkiai ir kaip iš lėto įsisavinama jo visa kūryba. O štai Vincas Krėvė, rodos, visos tautos suprantamas ir mylimas, o kiek patiria smūgių ir taip pat miršta tremtyje. Arba štai genialus poetas O. Milašius tik po mirties laimi sau pasaulinę šlovę, o visą savo gyvenimą buvo priverstas gyventi svetimoje šalyje. O Faustas Kirša visą gyvenimą skurdo savo tėvynėje, be minimalaus populiarumo, tremtyje dirbo fabrike ir mirė skurde. O Balys Sruoga, ilgai nepripažįstamas, įgyja daugybę nepermaldaujamų asmeninių priešų, patenka į nacistų konclagerį ir miršta pačiame savo kūrybingumo subrendime. V. Mykolaičio-Putino neištiko jokios didesnės gyvenimo audros. Jo nepersekiojo nė viena valdžia, nors jos kelis kartus keitėsi. Jis išgyveno nesusipažinęs su tikru skurdu: jis visada turėjo pastogę ir duoną. Jis neturėjo ir asmeninių priešų, kurie kiekviena proga būtų nuodiję jo gyvenimą, o rūpesčiai visiškai kitokio pobūdžio ir jo melancholija ne konkretaus, išorinio, apčiuopiamo gyvenimo pagimdyta. Jei tikime, jog gyvenimas turi šiokį ar tokį dėsningumą, tai bandykime užčiuopti tas jo asmenybės savybes, tas visuomenines sąlygas, tas psichologines priežastis, kurios padėjo susiklostyti tokiam gyvenimui. V. Mykolaitis-Putinas gimė 1893 metais Suvalkijoje. Suvalkiečiai tada buvo daugiau išprusę negu kiti lietuviai, šiek tiek paveikti germanų kultūros. Jie buvo pozityviškesni, praktiškesni ir utilitariškesni už kitus. Vadovavosi daugiau praktišku protu, negu gaivališkais jausmais ar neribota vaizduote. Ir V. Mykolaičio-Putino gyvenime, asmenybėje ir kūryboje suvalkiečių individualybė visada gan stipriai reiškėsi. Jo gyvenime ir kūryboje neaptiksime tokių žygių, kurie būtų buvę pavojingai drąsūs, emocionaliai gaivališki, beprotiški, fantastiški. Jie beveik visada protingi ir racionalūs, apgalvoti ir santūrūs ir jau niekad nei jam, nei kitiems nebuvo per daug pavojingi. J. A. Herbačiauskas irgi suvalkietis, bet jis subrendo ir ilgus metus gyveno Lenkijoje, kurios įtaka nustelbė jo suvalkietiškumą. O štai nesuvalkiečių A. Mickevičiaus, J. Tumo-Vaižganto, Vinco Krėvės, Oskaro Milašiaus, Balio Sruogos, Kazio Binkio gyvenimai sklidini gaivališkų emocijų, beprotiškai drąsių ir fantastiškų žygių, kurie buvo ir nenaudingi, ir pavojingi, drebinę ir juos pačius, ir kitus. V. Mykolaitis-Putinas pasiturinčių valstiečių sūnus. Šis faktas irgi daugiau ar mažiau paveikė jo gyvenimą, jo asmenybę ir jo kūrybą, nors lemiančios reikšmės ir neturėjo. Prie kaimo gyvenimo jis nepritapo, iš jo veržėsi, juo kratėsi, skverbėsi į miesto intelektualinį gyvenimą. Maldingi ir pozityvūs jo tėvai troško jį padaryti kunigu. Ir tai darė dėl moralinių ir materialinių motyvų: būdami giliai tikį, jie svajojo turėti sūnų kunigą, kuris juos pačius ir kitus valstiečius vestų į dangaus karalystę. Tai jiems būtų didelė dvasinė laimė ir visuomeninė šlovė. Be to, kunigai galėdavo pasilikti Lietuvoje, čia pat darbuotis jos naudai, kai išsimokslinusiems pasauliečiams tekdavo išvykti į svetimą Rusijos kraštą: daugelis jų ten vesdavo svetimtautes, prarasdavo tikėjimą ir dingdavo savo gimtajam kraštui. Pagaliau kunigai pasidarydavo turtingi ir gausiai šelpdavo savo tėvus, brolius ir seseris, visus giminaičius. Ir jiems tai būdavo lengva, nes jie savo šeimų nesudarydavo. Mykolaičių Vincas nesipriešino tėvų valiai. Jis fiziškai silpnas penkiolikos metų jaunuolis, ramus ir nedrąsus, kuklus ir nuolaidus, linkęs susitaikyti su aplinkybėmis, prieš nieką nemaištaująs, prieš nieką nedrįstąs kovoti, mielai sutinka mokytis kunigu. Jis ir sapne nedrįsta susapnuoti besipriešinąs savo valingam ir staigiam, šiurkščiam ir niūriam tėvui, o juo labiau savo švelniai, nuolaidžiai, giliai religingai motinai. O iš tiesų jis nejaučia jokio pašaukimo būti kunigu. Dar daugiau. Jis net visiškai ne religingas, anot jo paties prisipažinimo, niekad nepatyręs religinės maldos ekstazės (V. Mykolaitis Putinas. Raštai, VII t. 308 psl.). Religija jam tik tėvų paveldėjimas, tik įprastas gyvenimo būdas, tik tradicija. Būdamas kunigu, jis tikisi galėsiąs ramiai ir laisvai darbuotis Lietuvos švietimo labui, būti naudingas tėvams ir giminėms, turėti reikiamos pagarbos ir materialinės gerovės. Šis faktas, šis nenuoširdus veiksmas ir sudaro stipriausią užuomazgą vystytis jo asmenybės dvilypumui, jo nenuoširdumui, kuris ryškiausia spalva paženklina visą jo gyvenimą. Taip, neturėdamas jokio pašaukimo būti kunigu, net visiškai būdamas nereligingas, jis vis dėlto pasidaro uoliu ir pavyzdingu klieriku: atsidėjęs mokosi visų teologijos mokslų, uoliai vykdo visas būtinas klierikams prievoles, ištisom valandom išoriškai meldžiasi, medituoja. Seinų seminarijos vadovybė prolenkiška ir reakcionieriška. Vincas narys slapto, pažangaus ir lietuviško būrelio. Jis jaučiasi sąmoningas lietuvis, jis linkęs į liberalizmą, jis bando rašyti eilėraščius ir patriotinius, ir jaunuoliškai entuziastiškus. Bet tas jam nesutrukdo turėti geriausio ir pavyzdingiausio klieriko vardą reakcinės ir prolenkiškos seminarijos vadovybės akyse. Vadinasi, Vincas iš pat jaunų dienų išmoksta tobulai ir įtikinamai veidmainiauti, įpranta gyventi dvilypį gyvenimą. Ne visiems jo kolegoms tai pasiseka. Vieni jų barami ir baudžiami, kiti net visai pašalinami iš seminarijos dėl pašaukimo stokos, o Vincui to pašaukimo nestinga: jis sėkmingai žengia iš kurso į kursą ir laimingai baigia seminariją ir iškilmingai įšventinamas į kunigus.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |