Atnaujintas 2008 sausio 11 d.
Nr.3
(1596)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Laisvi, bet puolę?

Margarita ŠEVELIOVA

1991 metų Sausio 13-ąją buvo pralietas kraujas už laisvę ir demokratiją. Ar „laisvė“ ir „demokratija“ yra vertos žmogaus aukų? Ar apskritai tai yra vertybės?

XX amžiaus  8-9 dešimtmečio žmonių karta tapo kadaise galingos „imperijos“ – Sovietų Sąjungos – žlugimo liudininkais. Kartu susinaikino (didžiąja dalimi ) ir komunistinė sistema, kuri neabejotinai turėjo didelę įtaką žmonijos istorijai. Beveik visą XX amžių vyko kova tarp socializmo arba komunizmo ir kapitalistinės sistemos. Komunizmas pasidavė. Bet ar baigėsi kova? Pasaulis persiskirstė – atsirado demokratinės ir nedemokratinės šalys. Vis daugiau postsovietines šalis, kartu ir mūsų gyvenimus, valdo demokratija, kurios principai diegiami ne tik valstybių valdyme, bet ir atskirų asmenų pasaulėžiūroje. Ar tai teigiama tendencija? Kas iš esmės yra demokratija? Necituosim vadovėlinių tiesų, bet pažvelgsim į reiškinį iš krikščionio pažiūrų pusės.

Kiekvieno krikščionio pagrindinis tikslas yra Dievo įsakymų vykdymas ir dangaus karalystės siekimas. Žinoma, kol gyvename šioje žemėje, niekam neleista žinoti, kas iš tikrųjų yra dangaus karalystė ir kokia santvarka egzistuoja ten. Bet iš pačios sąvokos esmės išplaukia, jog „ten“ yra karaliaus – mūsų Dievo Jėzaus Kristaus – valdžia. Tegul tai skamba kvailai, bet pabandysiu pritaikyti demokratijos dėsnius anam pasauliui… Sunku įsivaizduoti šventuosius, renkančius karalių antrai kadencijai ar besiginčijančius dėl elektorato balsų užimant vietas prie Dievo Sosto. Pasidaro aišku, jog dangaus karalystė negali būti demokratiška. Kartu kiekvienam tikinčiajam akivaizdu ir tai, jog Dievo tarnas turi būti nuolankus, priimti Dievo valią, mylėti ir būti ištikimas Jam. Jeigu pažvelgtume į tai per politinių teorijų prizmę, Dievo karalystė labiau primena absoliučią monarchiją.

Bet iš kur tuomet atsiranda demokratija? Pagrindinis demokratiškos visuomenės bruožas yra tas, jog kiekvienas narys dalyvauja jos valdyme bei turi galimybę užimti bet kurias aukštas pareigas. Ką matome, pažvelgę į Šventąjį Raštą? Pirmuoju asmeniu norėjo tapti aukščiausiasis angelas vardu Satanaelis. Jis, besipuikuodamas savo jėga ir galybe, panorėjo prilygti Dievui. Taigi, pirmuoju pasaulio demokratu buvo šėtonas. Jis pirmasis ir surengė revoliuciją, propaguodamas laisvės nuo Dievo idėjas, kurstydamas kitus angelus sekti jo pavyzdžiu. Demokratinė santvarka yra paranki šėtonui, ji gundo, tvirkina žmones, skatina laisvą valią, atitolindama jį nuo Dievo. Sakykim, kad demokratija yra šėtono sritis, jis suinteresuotas pastarosios plitimu. Kartu su demokratijos pergale ir jos įsivyravimu pasaulyje – darykime išvadas – artinasi ir pasaulio pabaiga, nelabojo atėjimas. Prisimenate Šventojo Rašto žodžius: „jis padarys taip, kad visi (…) ant dešiniosios rankos ar kaktos bus paženklinti Žvėries vardu ar skaičiumi, o nepaženklinti negalės nei pirkti, nei parduoti…“ Jau dabar kiekviena nedemokratiško režimo šalis susiduria su įvairiomis prekybos sankcijomis. Kitaip sakant, jei valstybė nėra demokratinė, jos prekybiniai išoriniai santykiai yra ribojami, ji negali laisvai pirkti ar parduoti.

Demokratinės vertybės… Pirmiausiai – laisvė. Ji būdinga kiekvienam žmogui, nes jis yra Dievo kūrinys. Bet kas yra laisvė? Galimybė daryti norimus dalykus. Bet daryti absoliučiai bet ką gali tik Dievas. „Dievas yra Dvasia, o kur Šventoji Dvasia, ten laisvė.“ Todėl pasiekti laisvę žmogus gali tik priartėdamas prie Dievo, vadinasi, absoliuti laisvė krikščioniui yra nuodėmių atsikratymas, žmogaus dvasinis tobulėjimas.

   O kaip tai atsispindi demokratijoje? Pagrindinis jos postulatas – žmogaus laisvė negali būti apribota niekuo, išskyrus aplinkinių teisėmis. Toks požiūris išstumia dvasinį elementą. Moralu yra viskas, kas neprieštarauja kito žmogaus interesams. Iš čia kyla nihilizmas, dvasinis nuosmukis, žalingi įpročiai, kuriais žmogus kenkia ne tik pats sau, tačiau ir apskritai jie žlugdo visuomenę.

Maža to, nagrinėdama laisvę tik materialiuoju aspektu, demokratija mus apgauna. Ji žada laisvę, bet žmogus fiziškai nėra pajėgus elgtis absoliučiai nepriklausomai. Apie ką mes kalbame, jei žmogus grandinėmis surakintas su aplinkiniu materialiu pasauliu, visuomene, valstybe. Tikroji nepriklausomybė pasireiškia tik per valios laisvę, pasirinkimą, ar eiti su Dievu, ar atsisakyti Jo.

Jeigu žmogus pasirenka antrą galimybę, labai tikėtina, jog jis tampa kūniškųjų troškimų vergas. O šie klastingi todėl, jog jų neįmanoma patenkinti iki galo – vos patenkinus vieną, atsiranda kitų.

Kitas žinomas demokratijos privalumas yra žmogaus teisių deklaravimas. Teisė plačiąja prasme yra laisvės išraiška praktikoje. Jeigu įstatymų, kurie įtvirtina žmogaus teises, leidėjas ignoruoja moralinę jų pusę, valstybėje veikia normos, visiškai nesuderinamos su krikščionies morale.

Teisė į gyvybę, nuosavybės neliečiamumo teisė – šios sąvokos gražiai skamba teoriškai. Bet ar jos yra absoliučios? Pasaulis kintamas – šiandien žmogus yra gyvas, o rytoj ne, šiandien jis turtingas, o rytoj turtai prarasti. Šiame gyvenime nėra nieko, kas mums priklausytų nuolat – viskas yra laikina. Vienintelis dalykas, kas yra mūsų per amžius – nemirtinga siela, padovanota Kūrėjo. Viskas yra Dievo valioje, todėl Šventasis Raštas nekalba apie žmogaus teises.

Dar demokratija propaguoja humanizmą. Žmogus yra nuolatinio dėmesio ir rūpinimosi objektas. Bet vėl – tai išryškina materialiuosius interesus. Kas, anot humanistų, yra pati svarbiausia vertybė? Žmogaus gyvenimas. Todėl pagrindinis tikslas yra gyventi ilgai ir laimingai, nejaučiant nepritekliaus. O mirtis – tai tragedija, kuri atima iš žmogaus viską. Sekant krikščioniškąja tradicija, žmogaus gyvybė, be abejo, irgi vertinama brangiai. Bet reikia tobulėti, siekti pažinti Dievą ir prisiartinti prie Jo, nes mirtis nėra pabaiga, priešingai – tai amžinojo gyvenimo pradžia.

Demokratijos ir humanizmo pavojus ir slypi tame, jog šie mokymai atitolina mus nuo Dievo, įveda apgaulingas materialias vertybes, kurios lydi prie dvasinės mirties, kas ir yra tikroji tragedija. Jeigu žmogus neužmirštų Dievo įsakymų „Mylėk savo artimą kaip patį save“, „Mylėk savo Dievą visa siela, širdimi ir protu“ – nereikėtų sugalvoti jokio humanizmo.

O dabar grįžkime į istorinę demokratijos tėvynę – į Atėnus. Iš mokyklos laikų žinoma, jog absoliuti demokratija gali skleistis tik mažose bendruomenėse, kuriose praktiškai visi nariai turi galimybę dalyvauti valdyme. Šiuolaikinė demokratija veikia per atstovus, vadinasi, nėra tiesioginė. Atėnų gyventojai labiausiai bijojo valdžios susitelkimo vienose rankose. Dabar piliečiai deleguoja savo teises išrinktiesiems, tokiu būdu atsisakydami tiesioginės įtakos. Nepalyginamos Atėnų ir šiuolaikinė demokratinės santvarkos… Demokratija išsigimsta, virsdama nauja religija, nustatydama standartus ir idealus. Užuot šlovinę Dievą, žmonės šlovina žmogų. Todėl kiekvienas tikintysis šiandien turi stengtis atsispirti įvairioms laisvo pasirinkimo pagundoms ir prisiminti, kas slypi po gražia sąvoka „demokratija“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija