Atnaujintas 2008 sausio 11 d.
Nr.3
(1596)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Viduržiemio žaidimai

Petras KATINAS

Pasiligojus vienam iš paskutinių komunistinių diktatorių – Kubos „tėvui ir mokytojui“ Fideliui Kastro, o jo vietą užėmus Venesuelos prezidentui Hugo Čavesui, pasiskelbusiam XXI amžiaus socializmo kūrėju ir už tai tapusiam dideliu Kremliaus draugu, bemat ir Lietuvoje atsirado vienas toksai, pasiskelbęs ne tik savo garsaus senelio, 1940 metais atnešusio Stalino saulę Lietuvon, idealų tęsėju, bet ir naujuoju Če Gevara! Tiems, kurie jau pamiršo, kas buvo tas iš Argentinos kilęs marksizmo-leninizmo fanatikas, paties F. Kastro paskirtas į Boliviją kelti revoliuciją, priminsime, kad dabar šio komunistų fanatiko portretai spausdinami ant šimtų tūkstančių marškinėlių, kuriuos mielai dėvi įvairaus plauko anarchistai, keliantys riaušes pasaulio miestų gatvėse, reikalaudami tariamo socialinio teisingumo. Iš tiesų tai – banditai, plėšiantys parduotuves ir deginantys automobilius. Pasivaikščioję po Vilniaus ir Kauno senamiesčių gatves pamatysime ant tvorų ir sienų nupieštas to fanatiko galvas. Ir štai sostinės vicemeras, socialdemokratas, buvęs Seimo narys Algirdas Paleckis, kuruojantis Vilniaus miesto, 2009 metais tapsiančio Europos kultūros sostine, švietimą, kultūrą ir meną, pareiškė, kad jo idealas yra ne tiktai garsusis senelis Justas, bet ir Če Gevara. Esą tai buvo žmogus, metęs iššūkį neteisybei. O teisybė, sprendžiant iš A. Paleckio kalbų ir veiksmų, yra tiktai viena – ta, kurią skelbė jo senelis ir tas nelaimėlis Kubos revoliucionierius. Pasirodo, netgi „teisybės“ kūrėjas Lietuvoje, socdemų garbės pirmininkas Algirdas Mykolas ir jo įpėdinis Gediminas eina ne tuo keliu, vesdami Lietuvą į šviesų rytojų. Kaip ir dalis brangiosios partijos. Nesvarbu, kad daugelis iš tos partijos veikėjų išėjo marksizmo-leninizmo mokslus, tačiau dabar apteko taukais, todėl jam nepakeliui su jais. Esą todėl ir paliko perspektyvią tarnybą Užsienio reikalų ministerijoje, kurioje buvo įtaisytas, kaip ir daugelis neokomunistų kadrų. Visuotinai žinoma, kad šioje ministerijoje yra ne vienas diplomato portfelio nešiotojas, praeityje partinis ar komjaunimo veikėjas, susijęs su KGB. Juk ne be reikalo praėjusių metų pabaigoje sukilo ant kojų ne tik Premjeras ir ministras, bet ir pats Prezidentas, kuris labai pasipiktino kalbomis, kad Užsienio reikalų ministerijoje yra ne vienas su ta nelabojo struktūra susijęs diplomatas. Deja, tas triukšmas gana greitai ir organizuotai buvo užgesintas. Bet A. Paleckis, pasak jo paties, trinktelėjo Užsienio reikalų ministerijoje durimis ne todėl, kad ten tokių esama, bet dėl to, kad jam „netiko ministerijos taukais aptekęs savimi patenkintų diplomatų gyvavimas“. Ko gero, draugas Algirdas Paleckis pasiskubino. Juk dabartinis užsienio reikalų ministras P. Vaitiekūnas pastaruoju metu elgiasi lyg ir gerai. Netgi ragina nereikalauti iš Maskvos okupacinės žalos atlyginimo, nes, pasirodo, Rusija ne SSRS, todėl ne žalos atlyginimo privalu reikalauti, o visomis išgalėmis ieškoti strateginės partnerystės su ja. Ir štai dabar šis neva partijos atskalūnas, pasiskelbęs Če Gevara, kuruoja Vilniuje švietimą ir kultūrą, skirsto meną ir kultūrą į „elitinį“ ir „paprastos liaudies“, rengiasi 2009 metais pristatyti Vilnių pasauliui kaip kultūros sostinę. Ir atrodo, kad R. Pakso statytinis sostinės meras Juozas Imbrasas pritaria ir palaiko savo pavaduotojo „socialistinius“ akibrokštus. Ir nereikia būti naiviems, kai pats A. Brazauskas lyg ir svaidosi žaibais, netgi grasina išmesti iš partijos jaunąjį Paleckiuką, kuriam visai neseniai buvo pranašaujama netgi socdemų pirmininko kėdė. Nesibaiminkime, niekas jo nepašalins ir jokių represijų nesiims. Kaip nesiėmė ir tada, kai susidėjo su R. Paksu ir jo grupuote sostinės savivaldybėje. Tokie žmonės partijai reikalingi. Pirmiausia, sudarant vaizdą, kad šioje nomenklatūrininkų partijoje yra demokratija, o ne tas garsusis „demokratinis centralizmas“. Todėl šnekos, kad sostinės vicemeras tapo galvos skausmu partijos viršūnėms, šnekomis ir liks... Nes panašiais kadrais švaistytis nevalia. Tai matome kasdien.

Dar nepasibaigus naujametiniam šurmuliui atsistatydinimo pareiškimą įteikė vienas iš „nepaskandinamųjų“ – dar nuo 2001 metų ministeriaujantis Aplinkos apsaugos ministras Arūnas Kundrotas, visai neseniai vos vos atlaikęs nepasitikėjimo ataką Seime. Pasirodo, nusprendė išeiti todėl, kad neatlaikė klanų spaudimo. Pasiaiškinimas išties įdomus. Juk sprendžiant iš A. Kundroto veiklos, jis tiems klanams pataikavo ir vykdė jų nurodymus. Prisiminkime dvarus ir vilas, iškilusias nacionaliniuose draustiniuose! Tačiau spaudimas, matyt, buvo ne iš tos pusės. Ko gero, partijos viršūnėms prireikė dar patikimesnio, dar labiau užgrūdinto kadro. Juk šiaip ar taip, A. Kundrotas negali pasigirti „šlovinga“ praeitimi. Be to, palyginti jaunas partietis įstojęs į ją tiktai dėl šiltos kėdės. Kaip ir jo kolegė V. Blinkevičiūtė.

Dar nespėjus nudžiūti rašalui ant Aplinkos ministro pareiškimo, iš politbiuro pasigirdo balsai, siūlantys netgi tris kandidatūras į A. Kundroto vietą. Pirmiausia kalbama apie „neišsižadėjusį principų“ Seimo narį Bronių Bradauską, jau turintį solidžią patirtį aplinkos apsaugos srityje – ypač vežiojant akmenis į gražiausias Lietuvos vietas vaizduojant, kad tai buvusių sodybų pamatai. Kita kandidatė – socdemų partijos pirmininko pavaduotoja, okupacijos metais buvusi Utenos rajono kompartijos sekretorė, uoliausia A. Brazausko ginklanešė Milda Petrauskienė. Trečiuoju A. Kundroto įpėdiniu įvardijamas dabartinis Vilniaus apskrities viršininkas, buvęs paskutinis „LTSR“ komjaunimo pirmasis sekretorius Alfonsas Macaitis, kaip ir draugas B. Bradauskas tapęs milijonieriumi. Taigi kompanija solidi, išėjusi ne tik Brazausko, bet ir Sniečkaus bei Griškevičiaus mokyklas. Išties užkietėję „gamtosaugininkai“. Minima ir Jūratė Juozaitienė. Įdomu, kaip reaguos žymusis gamtosaugininkas, Čikagos ežerų valytojas, dabartinis Lietuvos Prezidentas į tokias kandidatūras.

Iš Kanarų salų grįžęs pailsėjęs ir įgavęs naujų jėgų premjeras G. Kirkilas, vis dar vaidinantis mažumos Vyriausybės vadovą, iki rudens Seimo rinkimų visus valdžios svertus atidavinėja socdemams. Nesvarbu, kad partneriai „valstiečiai“, pilietininkai, pagal komandą „ramiai!“ stovintys liberalcentristai – savi žmonės, bet vis tiek ne visiškai savi. Tuo labiau ambicijų pertekę ir, anot vieno socdemų veikėjo, susidarius tam tikroms aplinkybėms, gali ir išduoti savo geradarius. Pavyzdžiui, perbėgti pas paksininkus ar „darbiečius“. Todėl skubama tiesiog kūlversčiais. Antai socdemų viršūnėse neslepiama, kad premjeras ir partijos vadas bei jo bičiuliai labai patenkinti, kad naujuoju policijos vadu skirsią kriminalistą, dabar besidarbuojantį „Snoro“ banke V. Telyčėną. Esą tai labai patikimas socdemų žmogus. Kad patikimas, tai tikrai teisybė. Žinant, kad „Snoro“ bankas priklauso rusiškam kapitalui, visiškai aišku, kokius kadrus jis pasirenka. Pakanka paminėti tiktai faktus, kad sukčių koncernas EBSW į savo gretas priėmė vieną iš paskutinių „LTSR“ KGB šefą Marcinkų. Aišku, kad ir priverstas atsistatydinti generalinis policijos komisaras Vytautas Grigaravičius nepridarė kiaulysčių partijai, tačiau vis tiek ne visiškai buvo savas. Pakanka prisiminti, su kokiu partiniu įkarščiu garsusis J. Bernatonis jau žymiai anksčiau siekė išversti V. Grigaravičių iš balno.

Taigi viduržiemyje Brazausko – Kirkilo politbiuras iškrės dar ne vieną fokusą, prieš kurį nublanks netgi visokie trigalviai slibinai ar liūtai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija