Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Apie pavydą, šmeižtą ir intrigas

Gintaras VISOCKAS

Per 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius žuvusios Loretos motina Stasė Asanavičienė apgailestauja, kad kiekvienais metais Lietuvos valdžios dėmesys ir pagarba to meto aukoms vis blėsta Autoriaus nuotrauka

Iškilmingi Sausio 13-osios minėjimai Lietuvoje jau baigėsi. Oficialioji valdžia iš Seimo tribūnos pasakė gražių kalbų, Antakalnio kapinėse Vilniuje padėta vainikų, gėlių. Taigi šis straipsnis tarsi ir pavėluotas, tačiau kartu – amžinai aktualus. Mat su 1991-ųjų sausio 13-ąją po sovietų kariškių tankais tragiškai žuvusios Loretos Asanavičiūtės motina Stase Asanavičiene kalbėjomės ne apie pompastiškus ir dažnai nenuoširdžius valdiškus renginius, skirtus Sausio 13-osios aukų atminimui pagerbti. Su pensininke S. Asanavičiene šnekėjomės apie nuoskaudas, susikaupusias per 17-a nepriklausomybės metų. O nuoskaudų – ne tiek jau mažai. Atvirai pasakysiu: kai kurie žuvusios L. Asanavičiūtės motinos Stasės pastebėjimai šokiravo. Ne sykį savęs klausiau: ar tikrai taip gali būti? Pasirodo, gali. Dabar tikiu, kad gali.

Laimėjo žmonių meilė

Vytautas Landsbergis

Mielieji susirinkusieji į šiuos reikšmingus Maldos pusryčius.

Pamąstykime, ką reiškia Vilniaus ir Lietuvos Sausio 13-oji, kodėl ši data minima ir turi būti plačiai žinoma?

Naujųjų laikų Europoje tai retas, išskirtinis įvykis – beginklių geros valios žmonių pergalė, aukojant gyvybes, prieš ginkluotą piktavalį blogį.

Meilė ir neapykanta, gėris ir blogis – ši priešprieša amžina, todėl ir Sausio 13-oji nebuvo vietinis įvykis.