Atnaujintas 2008 sausio 25 d.
Nr.7
(1800)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kunigas Dievo namuose – aukščiausia dangaus malonė

Denis MUCHAMADAS

Kad ir kaip skundžiasi šiuolaikinės Lietuvos valstybės gyventojai, jų pragyvenimo lygis pamažu auga. Tai liudija gausūs faktai. Iš bado jau niekas ir norėdamas negalėtų numirti, aišku, yra brangiai kainuojančių produktų, mažai uždirbantiems žmonėms šiems produktams pinigų gali ir neužtekti, bet yra – aš tai žinau iš asmeninės patirties – visiškai valgomų pigių pakaitalų. Drabužiai ir apavas, baldai ir net kilimai taip pat jau ne problema – juos kasdien gatvėje šalia šiukšlių konteinerių palieka prasigyvenę piliečiai. Ir dėl pertekliaus išmestų „senienų“ resursai neišseko net pusiau.

Netgi nusipirkti už šiaip jau niekingą šiems laikams 500-1000 litų sumą lengvąjį automobilį, kuris visiškai tinka daugiamečiam naudojimui, šiandieninėje Lietuvoje ne problema. Ir jei mes šalia bažnyčių ir didelių parduotuvių kartais pamatome elgetą, tai ne dėl maisto, aprangos – greičiau jau šiems žmonėms reikia alkoholio arba narkotikų dozės. Taigi, jie nėra verti išmaldos.

Iš tikrųjų mūsų laikų visuomenė kenčia nuo pertekliaus ir perteklinės prekių gamybos bei pražūtingo potraukio sveikatai pavojingiems dalykams – rūkymui, gėrimui, narkomanijai, azartiniams žaidimams ir t.t. Ir dėl to plinta vagystės, prarandamas noras dirbti ir galiausiai asmenybė degraduoja. Neretai pasimetęs žmogus, nematydamas išeities iš susidariusios padėties, užbaigia savo gyvenimą savižudybe, kas jau savaime yra labai sunki, neatleistina nuodėmė. Beje, dažniausiai savižudybės įvyksta išoriškai gana sėkmingose ir pasiturinčiose šeimose.

Dažnai pasiturinčios šeimos, kurioje įvyko nelaimė, – pasikorė vienintelis šeimoje vaikas, sūnus arba duktė, – tėvai graudžiai verkdami klausia, kodėl tai atsitiko būtent jiems. Juk jie savo vaikeliui nieko negailėjo: vaikystėje pirko brangius žaisliukus, o užaugusiam – labai brangius drabužius, prestižinį automobilį, motociklą. Bet jie jokiu būdu nenori pripažinti, kad dėl savo atžalos mirties yra kalti jie patys. Vaikas, nuo pat ankstyvos vaikystės gavęs viską, apie ką tik gali svajoti žmogus, persisotinęs kūniškais malonumais, brangiomis cigaretėmis, retais, paprastiems mirtingiesiems neprieinamais alkoholiniais gėrimais, galų gale narkotikų prekiautojų gudrumu buvo „pasodintas ant adatos“. Jis nepatyrė prisirišimo prie ko nors šiame pasaulyje jausmo arba dėkingumo jausmo – tokių jausmų jis nejautė niekada ir niekam. O dar labai jauname amžiuje, nematydamas, ko dar galėtų siekti, praradęs tikėjimą gyvenimo vertybėmis, nusivylė ir atsisveikino su gyvenimu.

Vieną drėgną, žvarbią žiemos dieną stovėjau Žemaičių stotelėje, Savanorių prospekte. Staiga iš Laisvės alėjos pusės atlėkė didelė motociklininkų grupė – apie 50-60 žmonių. Dauguma motociklų buvo galingi, nauji, reti, brangiai kainuojantys modeliai: Honda, Indian, Harley ir pan. Už vairo sėdėjo tvirti, jauni vyrai, o už beveik visų nugarų – jaunos mergaitės. Prie šviesoforo visiems sustojus nuo pirmojo motociklo iš už vairuotojo nugaros nulipo jauna mergaitė su šalmu, kokių penkiolikos metų (iki tol jos net nesimatė, tokia ji buvo miniatiūrinė). Ji buvo panaši į šaltyje sustirusį žvirbliuką, juokingai sumosikavo rankomis lyg sparneliais, alkūnės buvo prispaustos prie šonų. Jai tarp lūpų buvo įkišta cigaretė, jos aukštas, beveik dviejų metrų kavalierius galantiškai ištiesė degantį žiebtuvėlį. Rūkantys vaikai manęs jau nebestebina – pripratau. Mane nustebino kas kita – tokią šaltą dieną iššaukiančiai švietė mergaitės nuogas juosmuo. Ir tokiu oru jie dideliu greičiu pravažiavo ne vieną dešimtį kilometrų ir tik Aukščiausiasis žino, kiek jie dar taip važinėsis. Išvada peršasi viena – tai nepraeis be pėdsakų. Aš pasakyčiau, tai jau ne mada, o kažkoks kūno žalojimas. Aš žvilgtelėjau į moterį, kuri stovėjo šalia manęs ir nevalingai ištariau: „Dieve Aukščiausias, kas gi jai bus toliau?“ „Aš esu gydytoja endokrinologė, – pasakė moteris. – Vaikų ji tikrai neturės niekada, bet už tokias grožybes jos ateityje laukia dar didesnės sveikatos problemos“.

Lietuvoje nuolat blogėja demografinė situacija. Šių metų statistika vėl nešališkai liudija, kad mirtingumas viršija gimstamumą. Be to, daugelis miršta dar būdami jauni ir darbingo amžiaus. Kai pasidalinau savo abejonėmis su kitais, jie ramiai ir abejingai atsakė: „Ši problema egzistuoja visoje naujojoje Europoje!“ Bet aš negaliu su tuo sutikti.

O ką daryti? Atsakymas čia pat. Pirmiausia vaikas kartu su žodžiais tėtis ir mama privalo iki mirties įsiminti žodžius: Dievas, Bažnyčia, Kunigas ir su jais nesiskirdamas eiti per gyvenimą. Tiesa, tuos, kurie jau pasuko iš teisingo kelio, pakeisti yra sunku, tik jie patys, suvokę ir išreiškę gerą valią, gali sau padėti per tikėjimą į mūsų Dangišką Tėvą, nors kai kuriuos patologinius pokyčius organizme ir sąmonėje vargu ar dar galima pakeisti reikiama linkme. Bet pačiai jauniausiai kartai dar galima padėti.

Lietuviai negali ir neturi ramiai kalbėti apie tai, kad tai yra visos Europos problema ir tuo save raminti – vien dėl to, kad jūsų tauta yra labai maža. Juk jei išbrauktume visus Ivanovus, Petrovus, Sidorovus, tai yra rusus, ukrainiečius, baltarusius, lenkus ir panašiai, kiek jūsų liktų? Etniškai švarių lietuvių tik vienas milijonas? O gal jau mažiau? O užsienyje? Palikite ramybėje tuos, kurie yra užsienyje, – didžioji jų ir jų vaikų dalis greičiausiai ten pasiliks visam laikui jau vien dėl to, kad ten žymiai aukštesnis pragyvenimo lygis.

Lietuvių demografijos klausimo niekaip negalima palikti likimo valiai, gerbiami ponai: Prezidente, Seimo, Vyriausybės nariai. Jūs visi esate labai užimti, bet raskite laiko aptarti šį jau seniai pribrendusį klausimą. Nes kalba eina apie tai – būti ar nebūti lietuvių tautai.

Man teko du kartus dalyvauti iškilmingose Mišiose – abu kartus pamokslą skaitė Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Pirmą kartą tai įvyko vaizdingame Veprių kaime, Ukmergės rajone pernai gegužės 26 dieną, tada ten vyko kryžiaus kelias. Pamokslas buvo gana įspūdingas. Susirinkusiems skirti žodžiai iškilmingoje Veprių bažnyčios aplinkoje palietė apnuogintą minios sielą. Arkivyskupas kalbėjo apie atvykusiųjų turto troškimą, apie artėjantį Dievo teismą.... Nepaisant, kad prastai moku lietuvių kalbą, viską puikiai supratau – gerasis Romas Šaulys man viską išvertė tiesiai į ausį. Antrąjį kartą vyko iškilmingos Mišios Šiluvoje. Visas vyksmas buvo labai įspūdingas. Šį kartą kunigai pamokslą skaitė iš paskubom, vos per keletą dienų suręstos sakyklos (greitai šiuo konkrečiu atveju nereiškia blogai), be to, keli tvirti namai, stovėję šioje aikštelėje, šalia Bazilikos, buvo nugriauti gavus jų gyventojų sutikimą. Būtent šie namai uždengdavo ir gadino šio dieviško statinio vaizdą. Tai dar kartą įrodo vietinių krikščionių – katalikų – lojalumą ir meilę savo religijai.

Bazilika simbolizuoja Marijos, Jėzaus Kristaus motinos, pasirodymą vietiniams piemenims, įvykusį prieš keturis šimtus metų. O Bazilika, primenanti šį išskirtinį įvykį, atrodo neįprastai, bent jau man, besistengusiam apžiūrėti šį architektūrinio meno stebuklą. Ji giedro dangaus fone atrodė tarsi ne iš šio pasaulio, kaip kažkas kosminio, pastatyto atvykėlių iš tolimų galaktikų, atvykusių su gerais ketinimais, kad įrodytų mūsų Dangiškojo Tėvo ir Visagalio Viešpats DIEVO didybę bei palankumą.

Iškilmingos Mišios ir pati šventė buvo skirta Šeimai ir Santarvei. Juk be santarvės nėra šeimos ir nėra vertos visuomenės, be visuomenės nėra tautos ir nėra vertos tarptautiniu mastu pripažintos valstybės.

Abiem kartais žmonių buvo daug, bet Romas Šaulys pasakė, kad dauguma atvykusių buvo paprasčiausi turistai, kurie visame šiame reikale mato tik šou. Man norėjosi, kad visi šie žmonės būtų tikintys, o ne tiesiog švenčianti publika. Ir visgi aš be jokio pasitenkinimo konstatavau faktą – jaunimo buvo mažai! Dar popiežius Jonas Paulius II kalbėjo, kad šių šventų apeigų reikšmė katalikybei yra didelė ir reikia, kad jos būtų žinomos plačiau. Geresnės ir patikimesnės rekomendacijos žmonėms ir nereikia, bet taip pat reiškia, kad reikia didelių materialinių išteklių, o Katalikų Bažnyčia nėra turtinga. Išvada yra viena – išlaidas už tolimesnį Šiluvos gyvenvietės plėtimą ir gerinimą turi prisiimti Dievą mylinti visuomenė.

Iškilmingą eiseną, skirtą Dievo Motinos apsireiškimo šventei, pradėjo Kunigų seminarijos vadovai ir klierikai. Jų buvo maždaug 150 žmonių. Aš Romui nusistebėjau, kad jų tiek daug. Tačiau jis atsakė: „Priešingai – jų tiek mažai, jų trūksta, nes norinčių savo jauną gyvenimą pašvęsti Dievui ir religijai nepakanka“. Taip, reikia pripažinti, kad tapti katalikų kunigu yra didelė auka, kuriai pasiryžti gali toli gražu ne kiekvienas, todėl jie yra verti dar gilesnės ir nuoširdesnės pagarbos. Tegul padeda jiems Dievas jų darbuose!

Deja, žmones supa pasaulis, pilnas pagundų, o tapus katalikų kunigu jaunas žmogus sąmoningai aukoja didelę auką, nes jis visam laikui privalo atsisakyti asmeninio gyvenimo, nes būtina laikytis celibato. Ir būtent dėl to katalikų religinei bendruomenei, į kurią jis ateis, jis tampa didele vertybe kaip Dievo tarnas, visiškai pasišventęs šiai neabejotinai kilniai misijai.

Aišku, nuostabu, kad yra Bažnyčia ir joje yra kunigas – visiškai atsidavęs ir paaukojęs savo jauną gyvenimą tarnystei Dievui žmogus. Jis visada dėmesingai ir kantriai išklauso ir galiausiai atleidžia nuodėmes, kadangi tai yra jo valdžioje, ir pateikia vieninteles teisingas, aiškias ir tikslias nuorodas. Bet labai dažnai žmonės būtent apie kunigus kalba labai negražiai, tuo įžeisdami pačią religiją.

To negalima leisti. Religija neleidžia ir nepataria daryti nuodėmių, ji mus, silpnuosius, nuo jų saugo Dievo tarnų lūpomis. Ir jeigu kunigas suklydo ir nuklydo nuo tiesos kelio, jis galų gale visgi yra tik žmogus, o piktasis gundo. Taigi būkime jam atlaidūs, nes katalikų kunigas neša sunkų kryžių, jam yra sunkiau už kitų religijų Dievo tarnus. O už savo nuodėmes jis atsakys Aukščiausiajam, kuris nuteis taip pat griežtai, kaip ir mes visi, be jokių nuolaidų.

„Respublikoje“ buvo išspausdintas straipsnis apie tai, kad kunigas tvirkino nepilnametes moksleives, tuo tarpu apie tai buvo sužinota tik praėjus metams ar pusantrų po to, kai buvo tariamai įvykdyti šie veiksmai. Ir todėl šis klausimas yra pakankamai ginčytinas. Kodėl šios mergaitės taip ilgai tylėjo apie šį papiktinantį faktą? Ir dar kodėl šis kunigas nufotografuotas su kryžiumi ant kaklo – tai žemina Katalikų Bažnyčios autoritetą. Juk Bažnyčia neleido šiam kunigui svetimauti (aišku, jeigu tai iš tiesų buvo). Galų gale jis įsipareigojo laikytis celibato iki savo gyvenimo galo. Aš manau, kad „Respublikos“ redaktorius padarė šį akibrokštą pagal klasikinį sovietų partinės „etikos“ pavyzdį, kai valdžia nepraleisdavo progos purvais apdrabstyti religiją. Aš manau, kad už šiuos veiksmus laikraščio redaktorių reikia patraukti į teismą.

Manęs ne kartą klausdavo, kodėl man taip rūpi krikščionys. Dauguma išsilavinusių žmonių žino, ką jau savo buvimo šioje nuodėmingoje žemėje metu sakė popiežius Jonas Paulius II: „Trys pasaulinės religijos: Judaizmas, Krikščionybė ir Islamas yra giminingos ir skelbia Vieno Dievo buvimą“. Jis manė, kad visos šios trys didžiosios religijos gali tarp savęs susitarti, viena kitą suprasti ir netgi susijungti. Bendradarbiaudamas su „XXI amžiumi“, ne kartą diskutavau su kompetentingais ir autoritetingais Katalikų Bažnyčios veikėjais ir priėjau vienareikšmės išvados – musulmonų ir krikščionių religijos yra labai artimos viena kitai, o jų pagrindai visiškai nesiskiria. Ir gindamas Katalikų Bažnyčios interesus, aš, kaip musulmonas, vykdau dievišką veiklą.

Mūsų mečetėse musulmonų šventikai užduoda klausimą, kur yra teisybė. Ir patys atsako – teisybė glūdi Toroje, Biblijoje, Korane. Aš esu pabėgėlis ir lietuviai man ir mano giminaičiams suteikė prieglobstį, būstą ir pragyvenimą. Todėl aš ir esu dėkingas šiai nuostabiai tautai ir todėl nesu abejingas jos likimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija