|
Kailiniai partijoms ar liaudžiai?
Jau pastebima Lietuvos Socialdemokratų partijos (LSDP) griūties pradžia, nors tendencijos abejotinos. Naudos, žinoma, iš griuvenų maža griauti verta tik kuriant ką nors nauja. Tarkime, iš A. Paleckio ar V. Andriukaičio idėjų nieko gero neverta tikėtis, nes pirmasis tebešneka savo senelio lūpomis, antrasis lieka paklusnia LSDP prielipa. Vakarietiško pobūdžio socialdemokratinis politinis darinys, kuriam atstovauja Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS), dabartiniame, socialine atskirtimi pažymėtame mūsų gyvenime yra itin reikalingas, tačiau ji biedna, nes teisinga.
Vienintelė SSRS veikusi Komunistų (bolševikų) partija (SSKP) buvo apsivilkusi šiltais partiniais kailiniais, o liaudžiai, kad nesušaltų penėdama partiją, pasiūlė šimtasiūles. Ta partija ar jos atžalos išliko Rusijoje, išliko ir Lietuvoje.
Lietuvoje Atgimimo metu ta pati čia veikusi SSKP kailinius išvertė ir pasivadino LDDP. Tačiau kailiniai, nesvarbu ar jų vilna viduje, ar išorėje, liko kailiniais, šildė LDDP, persivadinusią į LSDP partiją, bei kitas tos pačios kilmės partijas (liaudininkus, darbiečius, socialliberalus, liberaldemokratus). Komunistų partijos auksas niekur nedingo, tik prichvatizacijų metu dar pasipildė, todėl ir nors giminingų partijų daug pinigų kailiniams užtenka. Ar tos partijos jungiasi, ar skiriasi, ar nariai bastosi iš vienos partijos į kitą kailinių stoka negresia, juolab kad lopų kailiniams lopyti (ypač rinkiminių kampanijų metu) dosniai parūpina SSRS valdžios perėmėja matuška (motinėlė) Rusija. Dabar, apsivilkę tais šiltais partiniais kailiniais, jų nariai bei globotiniai išliko įsitaisę visų lygių valdžiose, teismuose, jų rankose verslo ir valstybės reikalų tvarkymas (politika).
Liaudimi Lietuvoje labiausiai rūpinasi Vakarai, kurie veltui kailinių, žinoma, nesiūlo, tačiau klimatui atšilus, liaudžiai užtenka labdaros būdu dovanojamų modernių sintetinių šimtasiūlių (nukopijavo begėdžiai sovietinį išradimą). Liaudis taip pat norėtų kailinių, tačiau...
Liaudis tarp daugelio demokratinėmis pasivadinusių partijų pasimeta, į sudurtinio žodžio socialdemokratija pirmą dalį ir į jos esmę ir kilmę pavadinimuose nebekreipia dėmesio, todėl po rinkimų tik atsidūsta: visi velniai, visi raguoti, visi kailiniuoti. Antai socialdemokratų partijos ir socialdemokratų sąjungos esmė slypi santrumpoje social, nes sudurtinio žodžio antroji dalis vienoda, o pavadinimas partija ar sąjunga esmės nekeičia, nes abi yra politiniai dariniai. LSDP darinyje social iš tikrųjų reiškia socialistinė (bolševikinė), o LSDS socialioji. O skirtumas tarp šių darinių yra toks: LSDP rūpinasi kailiniais sau, o LSDS liaudžiai.
LSDP kilmę aptarėme anksčiau, o LSDS yra tikroji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto vadovo Stepono Kairio vadovaujamos partijos idėjų tęsėja. Šį partijos pavadinimą nugvelbė ir panaudojo LDDP, kaip kaukę savo kilmei užmaskuoti, ir dabar Vakaruose begėdiškai vaidina socialiai orientuotus politikus, nors iš tikrųjų yra laukinio kapitalizmo atstovai.
Taigi LSDP narius turėtume vadinti socialistiniais demokratais (bolševikais), o štai LSDS narius socialiaisiais demokratais. Manyčiau, reikia stiprinti pastarąjį politinį darinį, į kurį galėtų jungtis konservatyvioms idėjoms nepritariantys intelektualai bei padorieji socialistai. LSDS plėtrai ir tvirtinimui, kaip partiniu atžvilgiu neangažuotos tarpininkės, galėtų padėti visuomeninės organizacijos. Reikėtų susitarti ir abipusiai naudingai bendradarbiauti. LSDS idėjas, jos veiklą, regis, turėtų palaikyti Lietuvos Sąjūdis, Piliečių Santalka, Lietuvos Jaunimo organizacijų taryba, kurios, tikėtina, neatsisakytų institucinės paramos bei LSDS idėjų aktyvesnio propagavimo.
Algimantas Zolubas
Vilnius
© 2008 XXI amžius
|