Atnaujintas 2008 sausio 30 d.
Nr.8
(1601)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Krikščionybės istorija žurnale „Židinys“

Dainius NOREIKA

To meto straipsnių aktualumas

Po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjo naujas Lietuvos istorijos etapas. Įgijusi tarptautinį pripažinimą, mūsų šalis savo politiniame, kultūriniame ir ekonominiame gyvenime ėmė ieškoti pavyzdžių Vakarų Europoje ir Skandinavijoje. Šiuo požiūriu tuometinis Lietuvos istorijos laikotarpis buvo panašus į mūsų dienas. Gyvenimo pokyčiai veikė ir žmonių sąmonę, kuriai didelę įtaką darė aktyviai veikusi katalikiška inteligentija.

Vienas visuomenės minties formuotojų buvo 1924-1940 metais leistas katalikiškos krypties mokslinis žurnalas „Židinys“. Jo gyvavimo pradžioje publikuotuose straipsniuose išryškėja pokario Europą apėmusios civilizacijos krizės nuojauta. Bandydami ją įveikti, „Židinyje“ publikuotų straipsnių autoriai skatino visuomenę atsiriboti nuo materializmo ir individualizmo, puoselėti amžinąsias vertybes, kurių šaltiniu laikė katalikų tikėjimą. Žurnalas katalikišką pasaulėžiūrą propagavo išryškindamas teigiamą šios religijos vaidmenį žmonijos istorijoje.

Verta paminėti, jog prieškario Lietuvos mokykloje naudoti vadovėliai pateikdavo glaustą ir politizuotą krikščionybės istorijos vaizdą. Konstantino Ivanovo vadovėlyje „Senovės istorija“ apskritai išryškėja antikrikščioniškos tendencijos. Senovės ir visuotinės istorijos vadovėlių autorius Jonas Norkus tiesiog konstatavo krikščionių religijos plitimą apskritai, nesigilindamas į priežastis. Daugiausia krikščionybės istorijos žinių prieškariu teikė specialiai šiam klausimui skirti dvasininkų Antano Aleknos, Kazimiero Paltaroko ir kitų darbai. Tačiau, būdami faktografinio pobūdžio, jie mažai pabrėždavo krikščionybės istorijos svarbą. Tuo tarpu „Židinyje“ pateikiami krikščionių istorijos vaizdai buvo aktualizuojami siejant juos su nūdienos gyvenimu. Taip pateikiama senosios krikščionybės ir vėlesnės katalikybės istorija labai pasitarnavo katalikiškos pasaulėžiūros propagavimui.

Dėl tautininkų ir krikščionių demokratų politinės trinties iškilusi visuomenės susiskaldymo problema keitė ir krikščionybės istorijai skirtų publikacijų didaktinius motyvus. „Židinys“ ėmė skatinti atsigręžti į viduramžius, kurie apibūdinti kaip vienos religijos ir vienos idealistinės pasaulėžiūros viešpatavimo epocha. Kaip priešprieša katalikiškiems viduramžiams pateiktas su XVI amžiaus renesansu ir reformacija prasidėjęs žmonijos individualizmo ir materializmo augimas. „Židinyje“ reformacija vertinta neigiamai. Ji kaltinta išdavusi krikščioniškas vertybes, suskaldžiusi visuomenę, skatinusi žmonių individualizmą. Šia tema rašęs vokiečių literatūros profesorius Juozas Eretas teigė, jog reformatų bažnyčia pasiliko šalta, niūri ir apytuštė, tuo tarpu katalikų kūrybingumas palaipsniui stiprėjo ir pasireiškė romantizme, kuris išjudino senesnių laikų sustingimą.

Prieškario Europoje vykę politiniai ir socialiniai judėjimai skatino „Židinyje“ rašiusius autorius pateikti savo vertinimus. Prelatas Mykolas Krupavičius, teigdamas, jog „socialinė nelygybė nugalėdama žmogaus sustingimą ir jo pasibjaurėjimą darbu, tampa naudinga vienetams ir visuomenei“, siekė atitraukti skaitytoją nuo žavėjimosi socializmo idėjomis. O nacionalizmo judėjimą Vokietijoje „Židinio“ puslapiuose smerkė filosofas Antanas Maceina. Autoriaus teigimu, nacionalizmas yra tam tikras iškrypimas, pasireiškiąs per dideliu tautos vertinimu, nuo kurio viduramžiais saugojo teocentrinę pasaulėžiūrą propagavusi viduramžių Bažnyčia. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse kunigas Juozas Vaišnora, teigdamas, kad „Katalikų Bažnyčia, toji meilės ir tiesos karalija, visuomet smerkė karo baisumus“, atskleidė katalikišką požiūrį į šį visuomenės gyvenimo reiškinį ir skatino jį vertinti remiantis moralės kriterijais.

„Židinyje“, kuris skatino minėtas problemas spręsti vadovaujantis krikščionybės istorijos patirtimi, buvo plačiai atskleidžiami šios religijos kilmės ir vystymosi viduramžių Europoje klausimai. Panagrinėkime plačiau, kaip jie buvo pateikiami.

Antikinės kultūros tęsėja

Krikščionybės atsiradimas plačiai aptariamas filosofo ir filologo V. Šilkarskio straipsnyje. Autorius kritikuoja šios religijos kilmės aiškinimą remiantis vien ekonominėmis priežastimis, tuo pačiu iškeliamas dvasinių jėgų vaidmuo. „Židinio“ publikacijose atsispindėjo ir krikščionybės vystymosi proceso detalės. Užsienio autoriaus A.Vincento straipsnio „Aleksandras Didysis ir religinis sinkretizmas helenizmo gadynėje“ vertime aprašomi šio karvedžio nuopelnai monoteistiškos krikščionybės atsiradimui išsiskyrė iš prieškariu paplitusių Aleksandro Makedoniečio laikų vertinimų, nes šį valdovą ir krikščionių religiją skiria net 300 metų. Tačiau minėtas „religinis sinkretizmas“ iliustravo žmonijos pasaulėžiūros raidą ir ėjimą prie monoteizmo nuo pat antikinės Graikijos laikų.

Dar nuosekliau krikščionybės ištakas moksliniame straipsnyje nagrinėjo istorikas Juozas Jakštas. Autorius aprašė krikščionybės atsiradimą Palestinoje, kur didelis judaizmo poveikis lėmė stiprų krikščionių monoteizmą. Krikščionybei tapus valstybine Romos imperijos religija, pagerėjo sąlygos Bažnyčios stiprėjimui. J. Jakšto mintis pratęsė vėliau publikuotas A. Hilkmano straipsnis, kuriame aptarta teigiama krikščionybės įtaka Romos imperijai ir vėlesnei Vakarų Europos kultūrai. Šia tema rašęs P. Lapelis pabrėžė, jog teigiamas poveikis imperijai reiškėsi ankstesnio romėnų turto troškimo, didikų tironijos ir vergijos propagavimo paneigimu.

Užsienio autorius L. Bugo (L. Bougaud) siekė atskleisti pozityvų krikščionybės vaidmenį ir Romos imperijos irimo laikotarpiu. Pasak autoriaus, „Bažnyčia dar V ir VI amžiuje per savo vyskupus ir kunigus kvietė ir nugalėtus senus romėnus, ir jaunus, audringus nugalėtojus – barbarus būti nuosaikiais“, siekė taikos ir vienybės. Tai pripažįstantys ateitininkai „Židinio“ skaitytojus skatino „kurti krikščionišką civilizaciją ir kovoti su pasaulio dechristenizacija“. Prel. M. Krupavičius teigė, jog krikščionybė ne tik „yra atnešusi Vakarams lygybės mokslą, tačiau Bažnyčia nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų nesitenkino tik evangelijos skelbimu liaudžiai, bet visu atsidėjimu ir pasišventimu ėmėsi kelti ir gerinti jos būklę“.

Žurnale ,,židinys“ tarp visų krikščionybės istoriją aprašančių straipsnių svarbią vietą užima Kristaus gyvenimui ir veiklai atskleisti skirtos publikacijos. Daugumos jų tikslas – remiantis užsienio mokslininkų tyrimais įrodyti skaitytojui Kristaus istoriškumą ir skatinti žmonių tikėjimą. Šių straipsnių autoriai tikėjo, jog krikščionių Dievo Sūnus iš tikrųjų gimė, gyveno, mokė ir buvo nužudytas. „Židinio“ publikacijos gerokai praplėtė prieškario žmogaus akiratį, nes to laikotarpio mokykloje naudotuose vadovėliuose mažai dėmesio skirta ne tik Kristui, bet ir visai krikščionybei.

Daugiau žinių apie Kristų teikė H. G. Velso knyga „Pasaulio istorija, arba aiški gyvybės ir žmonijos istorijos apybraiža“, kurioje autorius stengėsi atsiriboti nuo teologinio aspekto, o labiau gilinosi į Kristaus įtaką politiniam ir socialiniam to meto gyvenimui. Tačiau iš visų to meto darbų reikėtų išskirti G. Papinio veikalą „Kristaus istorija“. Remiantis evangelijomis aprašytas Kristaus gyvenimas nėra mokslinis-istorinis tyrimas, ši knyga yra pamokomojo pobūdžio, joje propaguojamos moralinės vertybės.

Po Kristaus mirties prasidėjusi krikščionybės skleidėjų, vadinamų Bažnyčios tėvais, veikla „Židinyje“ atsispindi konkrečių asmenybių biografijose. Tarp šią temą nagrinėjančių straipsnių gausa išsiskiria šv. Augustino asmenybę aprašančios publikacijos. Visų penkių 1929-1930 metais „Židinyje“ pasirodžiusių publikacijų, kurias paskatino 1500-osios šv. Augustino mirties metinės, aktualumas grindžiamas jo gyvento laikotarpio ir prieškario panašumu bei Augustino minčių atspindžiu, išlikusiu visų laikų, tarp jų ir XX amžiaus pradžios žmonių mąstyme.

Kitam Romos imperijos žlugimo laikais gyvenusiam dvasininkui Salvianui atminti skiriamas vienas J. Jakšto straipsnis, kuriame akcentuojama Salviano skleista socialinės lygybės idėja. Glaustas apaštalų Petro ir Pauliaus gyvenimo ir veiklos palyginimas yra paskutinis „Židinio“ straipsnis, kuriame kalbama apie krikščionių religiją kūrusius ir skleidusius žmones.

Intelektualinį ir moralinį Bažnyčios tėvų tobulumą aprašę darbai netiesiogiai skatino prieškario Lietuvos žmogų tobulinti save, siekti žinių ir kilnesnių tikslų. Minėtos asmenybės turėjo būti pavyzdžiai to meto žmogui. Publikacijose panagrinėtas ir istorinis kontekstas, to laikotarpio socialiniai santykiai, buitis. Dar daugiau, aptartų asmenybių gyvenimo laikotarpis gretinamas su skaitytojo gyvenimo periodu, kai po Romos imperijos žlugimo, kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo, vyko vertybių perkainavimas.

Krikščionybės formavimosi laikotarpį aprašantys autoriai nepaliko nuošalyje ir dogmatikos raidos. A. D. Sertillange rašė, jog pirmiesiems krikščionims palaikant ryšį su tiesioginiais antikinės minties paveldėtojais ir tampant krikščionimis išsimokslinusiems filosofams (šv. Augustinui, šv. Justinui, šv. Klemensui), religinės dogmos įgavo racionalizuotą formą. Kunigo Kazimiero Olšausko straipsnis išreiškė mūsų eros pradžioje vyravusį krikščionių požiūrį į santuokos įtaką dvasininko veiklai, taip atskleisdamas galimus celibato įteisinimo motyvus. Filosofo Prano Mantvydo publikacija nagrinėja senosios filosofijos pritaikymą krikščionių moksle ir katalikiškos pasaulėžiūros sklaidą gamtos mokslų srityje.

Krikščionybės ir pasaulietinės kultūros santykis mūsų eros pradžioje nagrinėtas kunigo Igno Česaičio publikacijoje. Pasak autoriaus, „pirmaisiais krikščionybės amžiais nestigo balsų, įspėjusių apie kultūros pavojų religiniam gyvenimui“. I. Česaitis tikriausiai turėjo omenyje vieno iš krikščionybės pradininkų šv. Benedikto atsiskyrėlišką gyvenimą, tačiau tokių vienuolių būta Egipte, Palestinoje, Indijoje dar prieš krikščionybės išplitimą. Šį asketizmo propagavimą krikščionys galėjo perimti iš kitų kultų, bet laikui bėgant jie sugebėjo suderinti kultūros laimėjimus ir religiją. Dėl to antikos laikotarpio ir viduramžių sandūroje Bažnyčia tapo antikinių laimėjimų saugotoja bei perdavėja naujai visuomenei.

Kiek kitaip krikščioniškos ir pasaulietinės kultūros santykį „Židinyje“ nagrinėjęs kunigas Jonas Gudas akcentavo, jog „krikščionybės pradžioje (...) pasauliečiai apaštalai daugiau už dvasininkus yra laimėję konvertitų“. Tokie pasauliečių dalyvavimą religiniame gyvenime skatinantys straipsniai „Židinyje“ publikuoti ir vėliau. Pasirodydavo jų ir kituose prieškario Lietuvos katalikiškuose leidiniuose („Draugijoje“, „Tiesos kelyje“).

Krikščionybės atsiradimui skirtos publikacijos atskleisdavo ir to meto literatūroje mažai aptariamus krikščionybės santykio su senovės pasaulio socialinėmis, politinėmis bei religinėmis institucijomis klausimus arba jau žinomą informaciją pateikdavo naujais aspektais. Daugumoje straipsnių krikščionybė ir katalikybė buvo tiesiogiai siejama su romantizuojama antikine kultūra.

Krikščionybė kūrė Europos moralę

Krikščioniškos pasaulėžiūros propagavimas „Židinyje“ pasireiškė pozityviu viduramžių, kaip šios pasaulėžiūros vyravimo laikotarpio, traktavimu. Tačiau pirmasis viduramžiškos visuomenės istorijos epizodus „Židinio“ skaitytojams pristatantis filosofas Pranas Dovydaitis nevengė įvardinti ir to meto žmonių ydų. Straipsnio pradžioje autorius gretina viduramžius ir tarpukarį kaip „socialinės nelygybės ir tarpusavio pavydo“ laikus. Tikraisiais krikščionybės puoselėtojais ir skleidėjais P. Dovydaitis laiko keliaujančius pamokslininkus pranciškonus, dėl kurių veiklos „užsivėrė kiaurymė tarp kunigijos ir liaudies“. P. Dovydaičio straipsnis koncentruotai pateikė dvasinių vertybių siekiančio ir materialinių gėrybių išsižadėjusio šv. Pranciškaus portretą. Kiek vėliau katalikiška literatūra tokį Pranciškaus Asyžiečio įvaizdį gerokai praplėtė, tačiau jo nepaneigė.

Krikščionybės nuopelnus visuomenės dorovės skatinimui „Židinyje“ papildė kunigo, bažnytinės teisės daktaro Petro Malakauskio straipsnis, kuriame teigiama, jog bažnytinė santuoka neleido įsigalėti viduramžių amoralumui. Požiūris, jog krikščionybė kūrė Europos moralę, buvo gana paplitęs tarp katalikiškos prieškario Lietuvos inteligentijos. Panašias mintis savo knygoje dėstė autoritetingas istorikas Levas Karsavinas, pozityvų požiūrį į Bažnyčios vaidmenį istorijoje pabrėžė filosofai Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina.

1938 metais 500-ųjų Lietuvos krikšto metinių proga krikščionybės istorijos tema „Židinyje“ tapo daug populiaresnė. Tarp šios religijos plitimo naudą aprašančių publikacijų įterptas kunigo Povilo Jako straipsnis atskleidžia „Židinio“ redakcijos norą „duoti progą pažiūrėti į krikščionybės įvedimo faktą iš kitos pusės“. Nevengdamas savikritikos P.  Jakas rašo: „Reikia iškelti katalikybės apskritai ir ypač Lietuvos katalikybės istorijoje pastebimas neigiamybes. (...) XIV a. katalikybė – visais atžvilgiais smukimo periodas, (...) svarbiausias popiežių tikslas buvo žemiškoji valdžia, o grobuoniški riterių žygiai charakterizuoja tikrąją katalikybės dvasią...“. Šie autoriaus teiginiai kitame „Židinio“ numeryje susilaukė griežtos prelato Blažiejaus Čėsnio kritikos. Trijų straipsnių cikle B. Čėsnys ypač siekė atremti P. Jako kaltinimą, jog „svarbiausias popiežių tikslas (...) buvo žemiškoji valdžia“. B. Čėsnio publikacija pateikė daug faktinės, su XI-XIV a. popiežių veikla susijusios informacijos, kuri gausumu lenkė ir specializuotus Bažnyčios istorijos leidinius.

Viduramžių krikščionių Bažnyčia „Židinyje“ apibūdinama kaip mokslo, meno bei dorovės globėja. Žurnale pateiktas tik vienas krikščionybę negatyviai vertinantis straipsnis, kuriame išsakyti priekaištai yra silpnai pagrįsti ir neesminiai. Todėl galima teigti, jog žymiai dažnesnis krikščionybės nuopelnų žmonijai akcentavimas formavo pozityvų skaitytojo požiūrį į šios religijos vaidmenį istorijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija