Atnaujintas 2008 vasario 1 d.
Nr.9
(1602)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Lietuvių garsiausias filosofas, teologas, poetas

Antano Maceinos (Jasmanto) 100-osioms gimimo metinėms

Vyskupas Jonas Kauneckas

Antanas Maceina

Dieve,

taip, Dieve, prieš rašydamas apie Antaną Maceiną turiu melstis.

Dėkoju, Dieve, Tau, kad davei lietuvių tautai ir pasauliui tokį nuostabų genijų-kūrėją!

Jei Tu, Dieve, būtum davęs pasauliui tik pranašus, savo Sūnų, Šventąjį Raštą ir dar pridėjęs Antaną Maceiną, tai jau galima sakyti, kad Tu jau nepaprastai, be galo apdovanojai pasaulį! Nes filosofo A. Maceinos asmenyje taip ryškiai atsiskleidžia Tavo beribiškumas.

Sugalvojęs išleisti A. Maceinos minčių dvitomį „Mintys, apmąstymai“ (1998), Mindaugas Bartninkas dejuoja, kad neįmanoma sudėti mūsų didįjį filosofijos ir religijos genijų į dvi knygas. Tad ką galima pasakyti apie A. Maceiną trumpame rašinyje?

Kaip mūsų poezija būtų be galo skurdi be Donelaičio, Baranausko, Maironio ir Brazdžionio, taip visas mūsų dvasinis gyvenimas būtų tragiškai skurdus be A. Maceinos. Ko gero, net klaidinga jį statyti greta Maironio ir Brazdžionio. Juk neturėdami tų tautos dainių, galėtume gėrėtis pasaulinės reikšmės genijais: Gėte, Šileriu, Puškinu, Lermontovu... O ką pasiūlytumėte pasaulio religinėje-filosofinėje mintyje gilesnio ir įtaigesnio už A. Maceiną? Nieko, tikrai nieko!

Mano dvasiniame pasaulyje A. Maceina yra aukščiau už visus kitus mąstytojus. Turiu per tūkstantį religinės minties knygų, bet visas jas pralenkia A. Maceinos knygos. Jis man didesnis net už viso katalikiško pasaulio pripažintą religinės minties genijų Karlą Ranerį!

Taip, Jūs matote mane, vyskupą, ilgametį Telšių Kunigų seminarijos dvasios tėvą ir dėstytoją, buvusį ilgametį Ateitininkų federacijos dvasios tėvą. Kiek jau man teko sakyti pamokslų, vesti rekolekcijų, susitelkimo ir susimąstymo dienų bei savaičių, šventųjų valandų! Prisipažinsiu, neturėčiau nė pusės to, ką turiu, jei ne A. Maceina! Ką ten pusės, gal tik dešimtadalį savęs sugraibyčiau be A. Maceinos!

Madingas klausimas: ką pasiimtum į negyvenamą salą? Taip, jei dabar man pasakytų: „Ištremiame tave į dykumą, pasiimk tai, kas tau brangiausia“ ir jei leistų paimti ne daugiau kaip 10 knygų, greta Šventojo Rašto pasiimčiau tik A. Maceinos aštuntomį ir F. Dostojevskio „Brolius Karamazovus“. Taip, greta A. Maceinos ir F. Dostojevskį, nes ten yra „Didžiojo Inkvizitoriaus“ legenda. Jei A. Maceina be tos knygos („Didysis inkvizitorius“) nieko daugiau nebūtų parašęs, vis tiek jau jį reikėtų laikyti didžiausiu mūsų tautos mąstytoju. Tai ne vien tik mano mintis. T. Sodeika sako: „A. Maceina buvo, yra ir bus reikšmingiausias lietuvių filosofas“. Jo kūryba – „geriausia lietuviško filosofavimo pamoka“.

O man A. Maceinos „Didysis Inkvizitorius“ – ne tik lietuvių, bet ir viso pasaulio mąstymo viršūnė. Jei lietuvių kalba būtų parašyta tik A. Maceinos „Didysis Inkvizitorius“ – jau vien tos knygos užtektų lietuvių tautą pavadinti didžiąja tauta! Ir žinote, kada aš taip pradėjau galvoti? Neatspėsite! Buvau tada vos 20 metų jaunas melioratorius, tik pradėjęs savarankišką gyvenimo kelią. Ir pakliūna man į rankas trilogijos „Cor inquietum“ (Nerami širdis) pirmoji dalis „Didysis Inkvizitorius“. Mašinėle perrašyta knyga. Vos pradėjus skaityti, lyg į galvą trenkė. Neįmanoma! Kaip žmogus gali sugalvoti tokius gilius dalykus! Neįmanoma! Negalėjau atsitraukti. Gerai, kad knyga man pateko žiemą, kai melioratoriai laisvi. Būčiau ilgai nieko negalėjęs dirbti. Nebegalėjau nei valgyti, nei miegoti. Taip užsigalvodavau, kad lyg paklaikęs imdavau bėgioti laukais. Vos ne pusmečiui mane užkerėjo toji knyga. Ilgai negrąžinau jos savininkui, didžiąją dalį persirašiau ranka...

Nedarykite išvados, kad kitos jo knygos man nereikšmingos. Neskubėkite. Kas pasaulyje giliau ir išsamiau išnagrinėjo blogio ir šėtono paslaptį už jo „Niekšybės paslaptį“? Kas sugebėjo taip pažvelgti į kančios paslaptį bei bedugnę, kaip pažvelgė A. Maceina „Jobo dramoje“? Ir tą galima pasakyti apie kiekvieną jo kūrinį. Ir jei norėčiau smulkiau apibūdinti, tam neužtektų laiko, tam reikėtų pakartoti visą A. Maceiną!

Net jo pastoracinės knygos „Bažnyčia ir pasaulis“ bei „Krikščionis pasaulyje“ – ne išimtis. Tomis knygomis rėmėsi visas mano pastoracijos dėstymas Telšių kunigų seminarijoje. „Bažnyčia ir pasaulis“, galima sakyti, net suformavo mano kunigystę, nes Kauno kunigų seminarijoje vienų rekolekcijų metu faktiškai mums buvo skaitoma toji knyga. Ir nors jau seniai ir ne kartą buvau skaitęs tą knygą, keliasdešimt egzempliorių išplatinęs tarp klierikų, aš klausiausi tos knygos minčių ir rašiaus, rašiaus, rašiaus. Prišoko prie manęs bendramoksliai: „Tu jau visai gal nukvakai, išprotėjai? Juk pats tą knygą platinai, apie ją daug kalbėjome, diskutavome. Tai ką čia dabar naujo randi? Ką čia vaidini?“ O aš žingsnelis po žingsnelio svarsčiau, kaip esu pribrendęs toms, jo dėstomoms, Bažnyčios problemoms, jų sprendimui. Kodėl tos problemos nesudomino manęs anksčiau? Kodėl tų problemų atžvilgiu aš tuščias? Ką savyje turiu pripildyti?.. Ir, rodos, kiekvienas žodis, kiekviena mintis kraute krovė į mano dvasią ginklus ateities darbams...

Iki A. Maceinos Bažnyčios istorijoje niekas nesugebėjo giliau pažvelgti į Vatikano II Susirinkimo reformos sėkmes ir nesėkmes, į Bažnyčios laimėjimus ir pralaimėjimus. Tiesiog be galo talentingai jis išryškina tradicijos ir reformos būtinumą Bažnyčioje. Aš manau, kad teisingą pusiausvyrą tarp šių dviejų bažnyčios polių sugeba išlaikyti tik tie, kurie įsisavino A. Maceinos išmintį.

Faktiškai tik dabar Lietuvoje pradėtas rimtai vertinti pasauliečių vaidmuo Bažnyčiai. A. Maceina apie tai labai išsamiai rašė beveik tuoj po Vatikano II Susirinkimo knygoje „Krikščionis pasaulyje“. Toji knyga turėtų būti kiekvieno sąmoningo kataliko gyvenimo vadovėliu. Iš tikrųjų visoms mūsų visuomenės gyvenime iškilusioms problemoms atsakymą ir sprendimą galima rasti toje knygoje – tai genialus Jėzaus ir Bažnyčios mokymo pritaikymas visuomenei! Jei šio mokymo būtų laikomasi, daug blogybių išvengtų Katalikų Bažnyčia ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Nes būtent krikščionio-pasauliečio pagrindinis uždavinys – sukultūrinti pasaulį, padaryti jį geresniu, tobulesniu, sužmoginti pasaulį, nugalėti pasaulyje blogį-nuodėmę. Taigi pasauliečio veikla pasaulyje, anot A. Maceinos, – religinio atpirkimo veiksmas. O juk ilgus amžius Bažnyčia gyveno mintimi, kad gyvenimas pasaulyje tolina nuo Dievo ir nuo šventumo, šventėjimas vyksta tik bažnyčioje. A. Maceina sako: „Pirmasis šią pažiūrą sulaužė šv. Pranciškus Salezas. Jo žodžiais: būti šventu ir būti krikščionimi – sinonimai“. Krikščionio šventumas nereikalauja ypatingų darbų – užsisklendimo vienutėje, ilgų pasninkų, susikaustymo grandinėmis. Pasauliečio šventumas – tai tobulas pareigų atlikimas. Blogo gydytojo, blogo architekto, blogos motinos niekas nelaikys šventais, nors jie dieną naktį melstųsi...

Pagal A. Maceiną, kiekvienas krikščionis pasaulietis turi būti šventuoju ir net pranašu. Jis turi įvertinti pasaulio kultūros blogį ir gėrį, atskleisti, kas pasaulyje daroma Dievo vardu, o kas – šėtono. Kritika – konkretus kasdienis pasauliečio pranašavimas. Ypač reikia įsidėmėti, kad pasaulio tikrovės kritika prieinama tik pasauliečiams (kiekvienam pagal savo specialybę), nes dvasininkai negali būti visų sričių specialistai. Svarbiausia, kad pasaulietis katalikas nepataikautų pasauliui. Žinoma, nesitaikydamas prie pasaulio žmogus yra opozicijoje. Todėl kova – esminė krikščionio buvimo pasaulyje savybė. Kitaip pasaulyje nebus įgyvendintas teisingumas. Nebus nei teisingos visuomenės santvarkos, nei teisingos politikos, nei teisingos ekonomikos, nei humaniškos medicinos ir t. t. Jei šitai teisingai suvoktų pasauliečiai, nereikėtų jaudintis, kad dvasininkai negali aktyviai jungtis į politiką. Tai šimteriopai geriau gali atlikti pasauliečiai, kaip minėjau, įvairių sričių specialistai.

Visa pasaulyje priklauso nuo pasauliečių, tik nuo pasauliečių. Pagal kardinolą Njumeną (Newmann): „Visais laikais pasauliečiai buvo Bažnyčios (ir pasaulio) mastas: jie išgelbėjo airių Bažnyčią ir jie išdavė anglų Bažnyčią“.

Pabandžiau mąstyti A. Maceinos mintimis... Atleiskite beviltiškas mano pastangas per šituos minties trupinėlius bent kiek pažvelgti į A. Maceinos gelmes!

Juk jeigu jau A. Maceina prisipažįsta, kad jo kūryba – tai lyg bandymas paliesti liepsną vaiko piršteliu, tai ką bekalbėti apie mane. Užuot sudominęs, ko gero, tik užpūčiau Jumyse jo šviesą...

Aš paliečiau Tave, tylus Kūrėjau,

lyg vaikas žvakės liepsną piršteliu

tiktai mintim. Užpūsti nenorėjau.

Bet užgesai. Ir aš įžiebti negaliu.

 

Antanas Jasmantas (A. Maceina)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija