|
Sugalvotas dievas pavirsta dulkemis
Kun. dr. Kęstutis A. TRIMAKAS
Kaip Aligierio Dantės Dieviškoji komedija buvo viduramžių
(bet taip pat visais laikais išliekantis) vaizdingas Dievo kūrinijos
paveikslas, taip Filipo Pulmano (Philip Pullman) His Dark Materials
(Jo tamsiosios materijos) yra šių postmodernių laikų dramatiška
istorija, vaizduojanti sąmoningų būtybių sukilimą prieš apsimetėlį
Visagalį Autoritetą, kuris iš dulkių susiformavęs dulkėmis vėl
pavirtęs išnyksta. Kadangi Pulmanas šį Visagalį Autoritetą pastato
tradicinio, žmonijai apsireiškusio Dievo vietoj, jo gudriai prasikišanti
išvada yra: Dievo nebuvo ir nėra. Tačiau pasakodamas savo istoriją
jis viską apvertė aukštyn kojom. Dėl to klaidingo žvilgsnio klaidinga
yra ir jo išvada.
1995 metais Anglijoje pasirodė nauja knyga The Golden Compass (Auksinis kompasas), iš paskos buvo išleistos kitos dvi The Subtle Knife (Aštrus peilis, 1997) ir The Amber Spyglass (Gintarinis teleskopas, 2000), tuo sudarydamos trilogiją, pavadintą His Dark Materials (Jo tamsios materijos). Knygos buvo įvertintos keliomis premijomis. 10 milijonų išpirktų knygų rodė jų populiarumą. Filmas, susuktas pagal pirmąją knygą, pradėtas rodyti Šiaurės Amerikoje 2007 metų pabaigoje. Rodomas jis ir Lietuvoje: reklamuojamas kaip fantastinis filmas visai šeimai. Deja, ten nieko nėra apie šeimą ar santuoką.
Autorius
Šią knygų trilogiją parašė anglas Filipas Pulmanas, gerai susipažinęs su Džono Miltono (John Milton) (1608-1674) literatūriniu veikalu The Paradise Lost (Prarastasis rojus, 1667). Iš Pulmano pastabų aišku, kad jis savo fantazija norėjo pralenkti šį šėtono sukilimą prieš Dievą vaizduojantį veikalą. Ir ne tik pralenkti, bet, kaip prieš keletą metų teigė, sugriauti krikščionybę iš pamatų. Jis prisipažino, jog jo knygos yra apie Dievo nužudymą (interviu, Sydney Morning Herald, 2003 12 13).
Pulmanas neslepia savo antagonizmo religijai. Viešuose interviu, pokalbiuose jis pabrėžia, kad didžiausios niekšystės buvo įvykdytos neva religingų žmonių: Kiek daug milijonų žmonių buvo užmušta religijų vardu. Jis ypač piktinasi organizuotos religijos įsigalėjimu: Kur tik matai organizuotą religiją, kunigystę ir galią, ten matai žiaurumą, tironiją, ir priespaudą. Vis dėlto tų teiginių jis nepagrindžia faktais.
Knygų trilogija
Pulmano knygų trilogija (arti 1000 puslapių) atspinditą jo požiūrį. Žinoma, filmas Auksinis kompasas ekrane švytės nebeilgai. Teko girdėti apie tų knygų vertimą į lietuvių kalbą nežinau, ar jau visos išspausdintos. Ateis laikas bus susukti filmai pagal kitas dvi, likusias knygas, kurios yra dar aršesnės prieš religiją, Bažnyčią ir Dievą. Tam ir skiriu šį straipsnį apie trilogiją, kad tėvai, jaunimo globėjai ir pats jaunimas būtų informuoti ir žinotų, kas tai yra ir ko galima tikėtis.
Apverstas pasaulėvaizdis
Trilogijos autoriui Pulmanui padarė įtaką kiti du anglų rašytojai: Viljamas Bleikas (William Blake) (1757-1827) ir jau minėtas Džonas Miltonas. Pirmasis kėlė vaizduotės laisvę prieš proto varžtus. Antrasis savo poemoje The Paradise Lost (Prarastasis rojus, 1667 m.) žavėjosi sukilėliu Šėtonu, nors nepateisino jo maištaujančio elgesio prieš Dievą. Pulmanas susigundė viską apversti aukštyn kojom. Jis sukūrė blogą Dievą despotą ir tironą, teisius sukilėlius prieš jį, geras raganas (ne jos grobia vaikus, bet pagrobtus vaduoja), gerus demonus (Pulmanas vartoja žodį daemon; pagal Websterio žodyną, šis žodis turi tris reikšmes: teigiamą, neigiamą ir indiferentišką) tai gyvūno forma pasireiškianti žmogaus siela, blogą Bažnyčią (ji grobia vaikus) ir žmones pavergiančią religiją.
Supažinus su Pulmano knygų siužetu ir jo pateiktais religijos įvaizdžiais, paaiškės, ko ir kaip jis siekia.
Trilogijos siužetas
Ant dvylikametės Lairos pečių užgula sunki našta. Ji sužino, kad jos žaidimų draugą pagrobė Magisteriumas (Bažnyčios autoritetas) eksperimentams. Į jos rankas patenka auksinis kompasas, iš kurio ji sužino praeities ir ateities paslaptis. Palaipsniui ji supranta, kad reikia priešintis Dangaus Karalystės viešpačiui Visagaliui Autoritetui (Dievo įvaizdis). Bažnyčia yra tos karalystės įkūnijimas vaizduojamame pasaulyje. Visatoje formuojasi dvi priešingos jėgos: visatą pavergusio Visagalio Autoriteto šalininkai ir sukilėliai prieš jį. Lairos tėvai yra priešingose pusėse: šaltakraujė Mrs. Couler tarnauja Magisteriumui kaip vaikų eksperimentų vadovė, o lordas Asriel, atskleidęs kosminių Dulkių paslaptį (iš jų susiformuoja visos sąmoningos, bet neamžinos būtybės), siekia sužlugdyti Autoritetą. Laira, kaip naujoji Ieva, pasiryžta išgelbėti pagrobtą draugą bei kitus vaikus ir sunaikinti Visagalį Autoritetą. Jai padeda stipruolis lokys, panašaus amžiaus berniukas Vilas Peris (su Laira jie sudaro naujos žmonijos porą), geros raganos; galiausiai prisideda ir abu jos tėvai. Po įvairių nuotykių Lairai pasiseka išgelbėti pagrobtus vaikus, o trilogijos pabaigoje ji ir Vilas, radę visiškai susenusį ir nusilpusį, krištolo dėžėje uždarytą Autoritetą, viską perpjaunančiu aštriuoju peiliu išleidžia jį, o šis tuoj pat sunyksta ir virsta dulkėmis, kurias išsklaido vėjas. Jam žuvus, atsiveria galimybė sukurti demokratišką Dangaus Respubliką.
Pulmano religiniai įvaizdžiai
Svarbu susipažinti su trilogijos autoriaus sugalvotais įvaizdžiais. Kokį Dievo, Bažnyčios, krikščionybės ir apskritai religijos vaizdą jis pateikia skaitytojams, ypač vaikams.
Visagalis Autoritetas. Pulmanas Dievo vieton pastato
Visagalį Autoritetą. Žodis Autoritetas naudojamas neatsitiktinai.
Šiais laikais daug kas autoriteto nevertina, jį kompromituoja, net
pajuokia, nes, anot jų, absoliučios tiesos nėra. Pavadinti aukščiausią
būtybę Autoritetu tokios tiesos, kurios nėra, reiškia nesąmonę.
Tas pat yra su tuo, kuris vadinasi Visagaliu. Pulmanas tepripažįsta
erdvės Dulkių materiją, iš kurios susiformuoja sąmoningos būtybės,
kurios nėra amžinos: jos sensta ir pavirsta dulkėmis. Vadinti Visagaliu
būtybę, kuri pasens ir pavirs dulkėmis, taip pat yra nesąmonė. Pastatęs
kortų namelį Pulmanas jį nugriauna. Pulmanas sako, kad Dievo nėra.
Kad žinotume, apie kokį Dievą Pulmanas savo trilogijoje rašo, suminime tuos jo paties parinktus vardus iš Šventojo Rašto: Autoritetas, Dievas, Kūrėjas, Viešpats, Jahvė, El, Adonai, Karalius, Tėvas, Visagalis. Taigi jis rašo apie Dievą, kurio apsireiškimas yra aprašytas Šventajame Rašte. O Pulmanas savo trilogijoje jį apibūdina kaip apgaviką, kuris tebuvo iš kosmoso dulkių susiformavęs pirmasis angelas, visas po to susiformavusias būtybes apgavęs, pasiskelbdamas visų būtybių kūrėju ir viešpačiu. Tik vienas moteriškasis angelas Sofija (Išmintis) suvokė tą melą, buvo jo ištremta, bet prieš jį pradėjo maištą.
Magisteriumas. Magisteriumas, mokomasis Bažnyčios autoritetas,
valdo žmones, degindamas eretikus ir medžiodamas raganas. Prie šių
valdžią užtikrinančių priemonių Pulmanas prideda savo išradimą:
Magisteriumas grobia vaikus ir eksperimentuoja su jais atskirdamas
juos nuo jų sielų (demonų), nori žmones nuo mažens padaryti jam
visiškai pavaldžius. Jis laiko žmones tamsoje neleidžia jiems
naudotis mokslu, patirti malonumų (žinoma, ypač lytinių, kurių Pulmano
vaizduojami laisvės sekėjai nestokoja). The Golden Compass filmo
direktorius Chrisas Veitsas (Chris Weitz) pripažino, kad Pulmano
knygose Magisteriumas yra nuo savo šaknų laukiniškai nuklydusios
katalikų Bažnyčios versija. Jis sako, kad filme tą įvaizdį jis
pakeitė (mačiusieji tą filmą, sako ne visiškai!).
Krikščionybė klaida? Pulmanas prisipažįsta, kad vaikystėje
jis buvo savo senelio, anglikonų dvasininko, įtakoje, bet vėliau
tapo ateistu. Atrodo, kad trilogijoje jo nuomonę išreiškia iš vienuolyno
išstojusi Marija Malonė: Krikščioniškoji religija yra labai galinga
ir įtikinanti klaida, tai viskas. Ji pati papasakojo paaugliams,
kaip išsilaisvino iš krikščioniškos moralės.
Pulmanas nesvarsto nei kilnaus krikščionybės turinio, nei Kristaus ir jo mokslo artimo meilės, išlaisvinimo iš blogio varžtų ir kt. Vis dėlto savo veikale simboliais jis vaizduoja krikščionybės varžtus. Štai filme stipruolis lokys (gaivalingos jėgos simbolis) nugalėtas susitaiko su savo likimu: nešioja žmonių uždedamus krovinius už tai tegaudamas svaigalų. Įkvėptas Lairos išsivaduoti, jis visa jėga prasiveržia pro jį supančią sieną, ant kurios priekio keturių evangelistų ženklai. Simbolika aiški: Evangelijos yra būtybes pavergianti siena, kuri turi būti sutrupinama, kad iš jos išsilaisvintų. Tokį simbolį taip antagonistiškai panaudojęs Pulmanas pasirodo esąs beraštis krikščionybės versmės Evangelijos atžvilgiu.
Išvados
1. Priešreliginė propaganda. Paties Pulmano prisipažinimu,
priešreliginiais tikslais jo parašytoje knygų trilogijoje His Dark
Materials (Jo tamsios materijos), kuriose sukarikatūrinamas Dievas,
Bažnyčia, krikščionybė ir apskritai religija, neverta skaityti suaugusiems,
o tuo labiau vaikams. Vietoj jų rekomenduojame Clive Staples Lewis
krikščionišką veikalą The Chronicles of Narnia (Narnijos kronikas).
2. Ne vien fantazija. Nors Pulmanas kartais teisinasi,
kad jo knygų trilogija yra tik fantazija, tačiau jo anksčiau išreikštas
tikslas sugriauti krikščionybę iš pamatų, jo naudojamos Bažnyčios
savybės (Magisteriumas, bažnyčios, vyskupai, kunigai, šveicarų gvardija,
apsirengimas, vardai ir simboliai) rodo, kad savo knygas apkaišęs
argumentais ir simboliais jis naudoja fantaziją nuteikti skaitytojus,
tuo labiau vaikus, prieš religiją.
3. Lėkštas pasaulis. Pulmanas piešia labai lėkštą pasaulį.
Pagal jį, blogi yra tik tie, kurie valdo Bažnyčią, o per ją žmones.
Geri tai tie, kurie, sužinoję apie Bažnyčios blogį, nusprendžia
Bažnyčią sunaikinti ir jos pavergtuosius išlaisvinti. Tačiau iš
tikrųjų net vaikai mato, kad aplink yra blogio, kuris nieko bendro
neturi su Pulmano piešiama Bažnyčia.
4. Apgauta herojė. Nors tikrai spontaniškai galime
žavėtis trilogijos heroje dvylikamete Laira, jos ryžtu vaduoti pagrobtus
vaikus ir visą visatą iš blogio, tenka apgailestauti, kad Laira
yra jos pačios kūrėjo Pulmano apgauta jo pavaizduotu netikru,
iškreiptu pasaulėvaizdžiu ir Dievavaizdžiu: to kitus atjaučiančio
žmoniškumo, kuriuo ji vadovaujasi, apsčiai turi tikri krikščionys
Pranciškus Asyžietis, Teresė Lizjė, Teresė iš Kalkutos, vaikų
globėjas Jonas Bosko ir daugelis kitų.
5. Apvogta krikščionybė. Tam tikra prasme Pulmanas
apvagia krikščionybę, paneigdamas ją įkvepiant žmones herojiškiems
darbams, kaip tai žavėdamasis pripažino amerikietis mąstytojas,
Hartfordo profesorius Viljamas Džeimsas (William James): Religinio
išgyvenimo puikiausi vaisiai yra geriausia, ką istorija gali parodyti...
Meilės, pasišventimo, pasitikėjimo, kantrybės, drąsos aukščiausi
skrydžiai, kuriems žmogaus prigimties sparnai kada nors yra buvę
išskleisti, yra įvykdyti dėl religinių idealų (The Varieties of
Religious Experience, 1958, p. 207).
6. Niekas negyvena amžinai. Ateizmo pateikiami kartūs
vaisiai gausėja trilogijos pabaigoje. Nieko nėra amžino. Apgavikas
dievas miršta. Visos kada nors buvusios sąmoningos būtybės atsiranda
mirties pasaulyje paties dievo nutartoje skaudžioje, beviltiškoje
būsenoje (nėra atlyginama už gera, nėra baudžiama už bloga). Ir
tik maloningu Lairos ir Vilo įsiterpimu jos buvo išleistos iš to
mirties pasaulio, bet tik tam, kad pavirstų dulkėmis. Jau vien dėl
viso šito absurdiško nihilizmo, į kurį veda ateizmas, nėra prasmės
matyti, ką sukuria ateizmo įkvėpta fantazija.
7. Filmas visai šeimai? Filmas Lietuvoje rekomenduojamas
kaip tinkamas visai šeimai. Tikrai nesuprantu šios rekomendacijos
pagrindo. Ten nieko nėra nei apie šeimą, nei apie santuoką. Nė vieno
gero pavyzdžio. Priešingai ten daug apie laisvą seksą. Lairos
tėvai vien biologiniai tėvai, ji gimė iš jų svetimoterystės santykių.
Tą faktą jie slepia ir ja nesirūpina kaip tėvai, o tik siekia savo
skirtingų tikslų (tik pačioje pabaigoje abu dukrai padeda). Jos
motina gražuolė stengiasi savo tikslams suvilioti net Visagalio
Autoriteto asistentą Metatroną, angelą, anksčiau buvusį vyru Enochą.
Taip, Pulmano pasaulyje visų rūšių būtybės maišosi: vyrai su raganomis,
angelai irgi geidžia sekso, net vyriškasis Lairos palydovas (demonas,
kuris, pagal Pulmaną, yra jos siela) domisi jos moteriška paslaptimi,
kai ji nuoga. O naują žmonių porą sudarančių Vilo ir Lairos seksualinį
potraukį pažadina eksvienuolė Marija Malonė, pati išstojusi iš vienuolyno
tik tam, kad išsilaisvintų lytinei patirčiai. Ir po to iš tos
dvylikamečių poros jungties (vietoj vaikų) pasklinda naujos energijos
dulkės visatoje.
8. Filmas. Filmo direktoriaus Chriso Veitso teigimu,
filmas The Golden Compass yra sušvelnintas (dėl to viena ateistų
organizacija išreiškė didelį nepasitenkinimą). Tikimasi, kad dėl
šios, nors ir labai ribotos metamorfozės, filmas sulauks daugiau
žiūrovų, kurie bus palankiau nusiteikę pirkti trilogijos knygas.
Vis dėlto ir tame filme (kaip iš šio straipsnio pavyzdžių matyti)
yra pakankamai antireliginės propagandos, kuri gali neigiamai paveikti
tuos, kurių tikėjimas nėra stiprus, o ypač lengvai įspūdžiams pasiduodančius
vaikus. Nusprendusiems pažiūrėti šį filmą naudinga prieš tai plačiau
su problemomis susipažinti, o su jaunesniais apie tai ir padiskutuoti.
Kitos dvi knygos, pagal kurias filmai dar bus pastatyti, propaguoja
Pulmano ateizmą daug įžūliau.
9. Neverta uždrausti. Uždraustas vaisius visada gardesnis
ir labiau viliojantis. Pateikėme informaciją, pagal kurią patiems
tėvams, jaunimo globėjams, vyresniam jaunimui tenka spręsti skaityti
ar ne tas knygas, tą filmą žiūrėti ar ne. Tėvų atsakomybė ugdyti
vaikus, apsaugoti nuo blogio, ruošti juos pačius būti atsakingais
už save ir rinktis, kas moralu ir dvasiai naudinga. Tuo tikslu ir
pateikėme šią informaciją. Matome, kad Pulmano knygose ir filme
yra daug viską aukštyn kojom apverčiančios fantazijos. Tačiau ar
galima rasti daug prasmės ten, kur viskas pasibaigia nihilizmu?
© 2008 XXI amžius
|