Atnaujintas 2008 vasario 8 d.
Nr.11
(1604)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Lūžta ir ąžuolai

Viktoras Alekna (1915-2008)
Algimanto ŽIŽIŪNO nuotrauka

Vasario 1-ąją į Širvintų kapines buvo išlydėtas Lietuvos rašytojų sąjungos narys, straipsnių „XXI amžiuje“ autorius (rašęs savo pavarde ir Juozo Paparčio slapyvardžiu), sovietinių lagerių politinis kalinys, Sibiro tremtinys, ilgametis ateitininkas, krikščionis demokratas Viktoras Alekna. (Jo biografiją pristatėme „XXI amžiaus“ Nr. 10, vasario 6 d.) Pašarvotas buvo Vilniuje, Tremtinių namuose, kur su juo atsisveikinti atėjo daugybė jį pažinojusių – tremtinių, žurnalistų, rašytojų, kultūrininkų, visuomenės žmonių ir, aišku, artimieji. Laidotuvių šv. Mišias aukojo ir pamokslą apie mirusiojo nuopelnus tautai pasakė monsinjoras Alfonsas Svarinskas, taip pat lydėjęs į kapines ir ten atlikęs laidotuvių apeigas. Prie kapo duobės atsisveikinimo kalbą pasakė Širvintų rajono meras Kęstutis Pakalnis, taip pat velionio sūnėnas, rašytojas Eugenijus Ignatavičius, kurio kalbą pristatome „XXI amžiaus“ skaitytojams.

Kiekvienas iš čia esančių atsisveikinom su juo asmeniškai, paspausdami jo šiltą ir tvirtą ranką, žvelgdami į romias, pasitikinčias pasauliu ir Dievu akis. Jos spindėjo amžinumo atšvaitu, išmintimi, pagarba. Neįmanoma buvo net pagalvoti, kad šios akys, kupinos vilties ir žingeidumo, kada nors gali užsimerkti ir nepabusti.

Šiame pasaulyje viskas praeina ir kartu viskas lieka. Šiandien palydime neramų, darbštų ir kūrybingą brolį Viktorą Alekną į daugelį metų jo svajotus ir kurtus tikruosius namus…

Mano kartai jis buvo patriarchas, vėliavnešys, ėjo priekyje visų, tarsi nustumdamas į šalį visas kliūtis, atitolindamas pačią nebūtį. Jo numintas takas, nutįsęs per devynių dešimtmečių erdvę, tarsi gyva kraujo gija sujungia tautos patirtį į vienumą: jos pirmąją nepriklausomybę ir okupacijas, laisvės kovas, gulagus ir tremtį anapus speigračio. Tik Jo tikėjimas Dievu ir meilė tėvynei buvo pamatu begalinei ištvermei ir vilčiai – giliausiose Vorkutos anglies šachtose toli gražu ne kiekvienas galėjo regėti dieviškąjį laisvės žiburį, nujausti išauštantį rytą. Tai vienas iš dešimčių tūkstančių lietuvių nueitas takas, kuriuo, niekam nesiskųsdamas ir nuolankiai priimdamas likimą, kantriai žingsniavo velionis Viktoras Alekna, nešė savo kryželį į golgotą. Atrodė, kad šitaip dorai ir šventai gyvenantis žmogus niekada negali sustoti, susirgti ar išnykti iš Lietuvos horizonto.

Tačiau kiekvienas iš mūsų, kaip ir Jis, priklausome Amžinybei. O žemiškasis gyvenimo ratas yra tik trumpas pasimatymas su šiuo pasauliu. Akimirkos. Ateiname iš nežinios ir išeiname į nežinią, kaip sako mūsų genialus mąstytojas, teologas ir filosofas Antanas Maceina. Tačiau kad ir koks trumpas ar ilgas nueito kelio tarpsnis būtų, juo eidamas žmogus palieka ženklus.

Gyvenimas yra sunkaus uždavinio sprendimas, o mirtis – jo atsakymas. Ne tik Vytauto Didžiojo universiteto studijų suole, bet ir šachtų tamsoje Viktoro sielą lydėjo gėrio atšvaitai, žadinantys pasiaukoti, Dievo duotą gyvenimą įprasminti, kilniai atlikti paskirtą misiją, kurią velionis uoliai vykdė, grąžindamas meilę žmonėms, tėvynei, už gyvenimo dovaną atsiteisdamas darbais ir meile Dievui.

Atrodo po dvylikos metų kalėjimo ir tremties neįmanoma suspėti šitiek padaryti: parašyta beveik pusantro tūkstančių straipsnių, išleistas Salomėjos Nėries dvitomis, parašyta biografinė dokumentinė apybraiža „Salomėja“, sudarytas S. Nėries dažnumų žodynas, akademiškai paruoštas „Raštų“ dvitomis, biografinė apybraiža „Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis“, parašyta autentiška išgyvenimų knyga apie 12 metų patirtį Vorkutos lageryje „Oi, ta Vorkuta“, šeimos pasaka „Ąžuolas“, knygos apie sovietų prievartą ir laisvės kovas Širvintų rajone „Ūžė žalia giria“, eilėraščių rinkiniai „Pilkų dienų žingsneliai“ ir „Saulėlydis“.

O kur dar visuomeninė veikla! LKDP Širvintų skyriaus pirmininkas, Bočių sąjungos Širvintų skyriaus pirmininkas, LKDP mandatų ir etikos komisijos pirmininkas, Širvintų tremtinių choro narys, nuo 1926 metų Ateitininkų federacijos sendraugių sąjungos narys, nuo 1991 metų. Žurnalistų draugijos narys, nuo 1999 metų Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

1997 metais įteiktas padėkos raštas už ilgametį pedagoginį ir metodinį darbą Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejaus proga, 1999 metais apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“. 2000 metais suteiktas Širvintų rajono garbės piliečio vardas, 2003 metais apdovanotas S. Lozoraičio premija, o 2006 metais – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kryžiumi.

Didžiausias kūrinys, palikimas atiteko Lietuvai – gražiai išauginta šeima – dukros Sigutė ir Viktorija, sūnus Algimantas su būriu anūkų. Aleknos ąžuolas Pašlyny baigia nudžiūti, o Lietuvoj išsiveržė dvylika jaunų žaliuojančių metūgių – anūkų.

Uždavinys išspręstas, atsakymas teisingas. V. Alekna kaip savo kūdikį mylėjo ne tik šeimą ir literatūrą, mūsų kalbą ir tautą, jis norėjo apkeliauti šį nedidelį žemės lopinėlį, meilės skraiste apgaubti Lietuvą nuo išnykimo, norėjo, kad ji nusikratytų bolševikinio užkrato ir sužaliuotų kaip ir jo pasodintas gyvenimo ąžuolynas.

Tačiau kad ir kaip ilgai tęstųsi žmogaus gyvenimas, jis yra labai trumpas. Kaip rašo airių kunigas Džon Donou, „jis priklauso amžinybei. Neišvengiamai įtraukia didysis amžinybės ratas: žemiškoji esatis tampa nesatim, tačiau nesatyje visada slypi esatis“. Gyvenimas praeina ir gyvenimas lieka. Taip kaip lieka su mumis ir įtrauktas į amžinybės ratą mūsų palydimas Viktoras Alekna.

„Esaties ir nesaties kaita – mūsų gyvenimo srovės; kiekviena iš jų dėsto mūsų erdvę ir laiką pasaulyje. Tačiau yra jėga, apimanti ir esatį, ir nesatį – tai dvasia. Dvasios nėra kur dėti ir atimti iš ko nors neįmanoma. Dvasia yra visur, o laikas – slapta amžinybė. Vadinasi, visata yra dvasia, o laikas – slapta amžinybė. Nesatis sklidina paslėptos esaties“.

Ją mes jaučiame šiandien ir, kol būsime gyvi, iš paliktų raštų, atliktų darbų, ji spinduliuos ir sklis į begalybę jo vaikų, vaikaičių ir provaikaičių akių.

Sudie, brangus dėde, plunksnos broli Viktorai…

Eugenijus IGNATAVIČIUS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija