Atnaujintas 2008 vasario 15 d.
Nr.13
(1606)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Vasario16-oji – Laisvės ir Vilties diena

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Pasitinkame Vasario 16-ają – didingiausią mūsų krašto valstybinę šventę. Šiais metais sueina 90 metų nuo lemiamo Lietuvai Nepriklausomybės akto paskelbimo. Tą dieną 20 Valstybės Tarybos narių, susirinkę Vilniuje, paskelbė šį lemtingą dokumentą. Šiuo aktu buvo teigiama: ,,Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir Vilniaus konferencijos nutarimais, priimtais rugsėjo 18-23 dienomis 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.


Partizanų spauda apie Vasario 16-ąją

Lietuvos Taryba Vilniuje lietuvių tautos vardu paskelbė visam pasauliui apie nepri-klausomos Lietuvos valstybės atstatymą. Ši reikšminga sukaktis, deja, šiuo metu negali būti viešai ir iškilmingai visos tautos paminėta, laisvai ir džiaugsmingai atšvęsta. Mūsų Tėvynę pavergęs raudonasis grobikas ne tik kad neleidžia viešai švęsti šios mums taip brangios šventės, bet jau vien tik mintis apie Lietuvos nepriklausomybę veda jį į pasiutimą, pasireiškiantį kraštutiniu teroru ir žiauriausiu nekaltų žmonių persekiojimu. Vien tik narsieji partizanai šią didžiąją Tautos šventę švęs laisvi ir iškilmingai. Likusiems tenka ją paminėti slaptai ir tyliai – ar tai slaptoje, negausioje organizacijos narių sueigoje, ar savo šeimos bei patikimų lietuvių uždarame ratelyje.


Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija

Jonas Žemaitis

Vasario 16-osios nepriklausomybės aktas buvo apgintas 1919-1920 metų savanorių ir Lietuvos kariuomenės kovose su bolševikais, vokiečiais-bermontininkais, lenkais ir realizavosi atkurtoje Lietuvos Respublikoje. Ilgam atėjusi sovietinė okupacija nutraukė nepriklausomą valstybės gyvenimą. Lietuvos Respublikos valstybingumą ginti teko karių savanorių pareigas perėmusiems partizanams. Tam buvo paaukota daug gyvybių. Penktaisiais kovos metais partizanų vadai išsakė savo ryžtą siekti nepriklausomybės, paskelbdami Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją. Šia Deklaracija buvo teigiama, jog vienintelė teisėta valdžia laikinai okupuotos Lietuvos teritorijoje yra Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba – aukščiausias tautos politinis organas, suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai, o Lietuvos santvarka yra demokratinė respublika.


UŽMIRŠTA ISTORIJA Lietuvos nepriklausomybės 90-mečiui

Sigitas BIRGELIS

Lietuviško Punsko parapijos
choro dalyviai 1917 metais.
Trečioje eilėje ketvirtas iš kairės
Kazimieras Mielkus. Ketvirtoje
eilėje kairėje Kostas Cibulskas

Žvarbus ir šaltas ankstyvas 1918-ųjų lapkričio 15-osios rytas. Prieš porą dienų kaimuose pasklido žinia, kad Lenkija paskelbė nepriklausomybę. Punsko bažnyčios aikštėje lūkuriuoja minia žmonių. Yra daug atvykusių iš Punsko, Vaičiuliškių, Ramonų, Kreivėnų, Trakiškių, Ožkinių, Vaitakiemio, Valinčių, Pristavonių, Šlynakiemio ir kitų kaimų. Naujai grįstoje Punsko bažnyčios aikštėje stoviniuoja ir jauni, ir pagyvenę, ir vyrai, ir moterys. Visi susijaudinę, spiečiasi prie kun. Simono Norkaus statyto mūrinio namo, garsiai šnekučiuojasi. Minioje girdėti 22 metų Trakiškių kaimo jaunuolio, būsimo chorvedžio Kosto Cibulsko balsas: „Kažkas ankstų rytų pasibeldė man in langų.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija