Atnaujintas 2008 vasario 15 d.
Nr.13
(1606)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Partizanų spauda apie Vasario 16-ąją

Lietuvos Taryba Vilniuje lietuvių tautos vardu paskelbė visam pasauliui apie nepri-klausomos Lietuvos valstybės atstatymą. Ši reikšminga sukaktis, deja, šiuo metu negali būti viešai ir iškilmingai visos tautos paminėta, laisvai ir džiaugsmingai atšvęsta. Mūsų Tėvynę pavergęs raudonasis grobikas ne tik kad neleidžia viešai švęsti šios mums taip brangios šventės, bet jau vien tik mintis apie Lietuvos nepriklausomybę veda jį į pasiutimą, pasireiškiantį kraštutiniu teroru ir žiauriausiu nekaltų žmonių persekiojimu. Vien tik narsieji partizanai šią didžiąją Tautos šventę švęs laisvi ir iškilmingai. Likusiems tenka ją paminėti slaptai ir tyliai – ar tai slaptoje, negausioje organizacijos narių sueigoje, ar savo šeimos bei patikimų lietuvių uždarame ratelyje.

„Laisvės varpas“ (1948 02 10)

Slenka juodi ir sunkūs vergijos metai, kaskart vis giliau rėždami mūsų šalies veide vargo žymę ir pareikalaudami vis daugiau aukų. Dažnam lietuviui, apimtam nevilties ir pesimizmo, išsprūsta žodžiai: „Nebesulauksime laisvės...“

Pagalvokime, ar iš tikrųjų verta taip pulti į neviltį ir pasiduoti likimo valiai. Juk nebe pirmą kartą mūsų šalis išgyvena sunkias dienas, ir ji vis tiek prisikėlė. Juk irgi buvo laikai, kai svetimos kariuomenės kaip maras užplūdo mūsų šalį, kai svetimos kultūros, svetimos valdžios, svetimos kalbos, svetimos dainos ėmė spausti lietuvius iš visų keturių šonų. Vaitojo žemė po svetimais ponais. Artojų sūnūs ir dukterys pradėjo ieškoti laimės svetimose šalyse, bėgo būriais iš gimtojo krašto, įsi rišę juodos žemės į škaplierius ir žadėdami sugrįžti. Lietuva darėsi vis tamsesnė ir tamsesnė. Net savasis raštas buvo atimtas. Betgi nenyko piliakalniuose paslėpta gyvosios Lietuvos dvasia, neišnyko visai senoji mūsų kalba, neišnyko artojų prisirišimas prie žemės, į kurią iš rekrutų ar svetimųjų šalių lietuvis grįždamas apsipildavo džiaugsmo ašaromis. Tas prisirišimas, ta didelė gimtosios žemės meilė liepė Lietuvos sūnums uždegti „Aušrą“, liepė gausti „Varpui“, liepė artojui eiti į Prūsus rašto parsinešti, liepė verpėjai prie ratelio mokyti vaikus rašto iš uždraustos knygos. Ir ėmė keltis Lietuva.

„Partizanas“ (1950 01 15)

Mūsų tauta savo didžiąją šventę švenčia vergijos sąlygomis. Tačiau jos pavergimas yra tik išorinis. Savo dvasioje tauta nėra vergė, nes pavergėjui ji niekada neparsidavė. Atvirkščiai: visada ji kovojo taip atkakliai, kiek tik tokioj padėtyj buvo įmanoma. Ta pasipriešinimo kova tautai pasirodė būtina. Ji kilo gaivališkai. Jos reikalingumas buvo instinktyviai pajustas. Tautos moralinis taurumas, jos laisvės ir teisingumo meilė, jos tautinio išdidumo ir savigarbos jausmas verste vertė ją aktyviai pasipriešinti vergijai, paniekai, fiziniam naikinimui ir dvasiniam žalojimui.

Milžiniškų aukų pareikalavo ši kova: dešimtys tūkstančių jau žuvo kovos lauke, daug tūkstančių mirė baisiausia kankinių mirtimi... Ne veltui gandas apie šią kovą nuskambėjo visam pasauly. Ir laisvasis pasaulis buvo nustebintas mūsų mažos tautos dvasinės didybės, kuri buvo parodyta tokioj tragiškoj ir nelygioj kovoj. Kartu ši kova buvo vienas rimtesnių įspėjimų laisvajam pasauliui, kas jo galėtų laukti komunizmo įsigalėjimo atveju, ir tiesiog smūgis į veidą tiems Vakarų veikėjams, kurie ėjo nuolaidaus bendradarbiavimo keliu su didžiuoju pasaulio priešu.

Šiandien laisvasis pasaulis pripažįsta, kad lietuvių tauta iš visų pavergtųjų tautų parodė didžiausią pasipriešinimą Maskvai ir įrodė, kad ji labiau verta laisvės negu kuri nors kita tauta. Ši mūsų tautos kova neįsivaizduojamai didelį įniršimą sukėlė Maskvai. Suprantama kodėl. Priešas čia patyrė labai skaudžių fizinių nuostolių. Bet kur kas didesnis pralaimėjimas jį ištiko moralinėj srity. Jo pasauliui triubuojama propaganda apie tautų išlaisvinimą čia patyrė vieną skaudžiausių smūgių. Pasauliui čia buvo parodyta, kad jo „išlaisvintos“ tautos geriau renkasi mirtį negu tokį „išlaisvinimą“.

„Laisvės kova“ (1952 01 02)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija