Atnaujintas 2008 vasario 22 d.
Nr.15
(1608)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

UŽMIRŠTA ISTORIJA

Lietuvos nepriklausomybės 90-mečiui

Sigitas BIRGELIS

(Tęsinys. Pradžia Nr. 13)

Pacenkų šeima 1933 m. birželio 18 d.

Punsko ir Seinų krašto „Žiburio“
gimnazijos moksleiviai 1919 metais

Lietuvos kariuomenės rinktinė,
kovojusi su lenkais 1919 metais

SUNKI PRADŽIA

1918 m. rudenį Punską aplanko „aspanka“ (raupų epidemija). Daug žmonių suserga, bet miršta daugiausia jauni. Kitų metų pradžioje liga pasikartoja su visomis savo baisiomis pasekmėmis. Punsko bažnyčioje kasdien pašarvota 18 lavonų. Nėra kam šv. Mišių atnašauti, nes kunigai išsivaikščioję po kaimus su šv. Sakramentu. Dekanas kun. Motiejus Simonaitis, baisiai nusiminęs, ragina žmones melstis, kad būtų atitolinta Dievo rykštė. Per du mėnesius Punskas netenka per 360 žmonių. Išmiršta ištisos parapijos šeimos. Nėra kam karstų dirbti nei duobių kapinėse kasti. Smalėnų parapijoje kunigas užsikrečia liga nuo sergančiojo ir miršta. „Aspanka“ suserga ir Kazimieras Mielkus su žmona. Po pusantro mėnesio kovos, Apvaizdai globojant, pasveiksta.

1918 m. pabaigoje Punsko valsčiaus įstaiga įsikuria mūriniame buvusio klebono S. Norkaus name, prie kurio kabo Vytis ir plevėsuoja trispalvė. Netrukus tenka išgyventi rimtą netektį. Valsčiaus sekretorius Vitlipaitis pakliūva į lenkų kareivių rankas. Nugabentas į Kolietnyką žiauriai mušamas, kol pasirašo, kad išsikraustysiąs iš Punsko. Paleidžiamas tik su baltiniais.

Sekretoriauti sutinka Lapinskas. Nors visi parapijos kaimai pasisakė už Punsko valsčių, valsčiaus ribos nenustatytos. Viršaitis Petras Pacenka kaip išmanydamas tvarko valsčiaus reikalus, surašinėja karo padarytus nuostolius, planuoja, kaip parceliuoti dvarponių ūkius.

1919 m. sausio 1 dieną Punsko valsčiuje vyksta Krikščionių demokratų partijos narių susirinkimas. Punskiečiai įgalioja Antaną Sendą iš Senųjų Alksnėnų kaimo vykti į Marijampolę. Kitądien 5 valandą ryto jis išvažiuoja važeliu valsčiaus reikalais į apskrities centrą. Rogių kelias geras... Laimingai sugrįžta 7 valandą vakaro. Namie jo laukia blogos žinios. Tėvas, bandydamas šauti iš revolverio, baisiai susižeidęs akį. Daktaras, atvežtas iš Punsko, apriša ir pataria vežti Marijampolėn pas daktarą Mickų operacijai. Marijampolės apskrities komitetas šaukia rytdienai visus valsčiaus įgaliotinius. Sausio 3 dieną, atkeliavus Pacenkai, Tadaravičiui ir Žukauskui, Antanas Senda aprengia tėvą, sodina į vežimą ir veža. Laimingai pasiekia Marijampolę. Tėvą palieka pas daktarą Mickų. Vyrai skuba į Krikščionių demokratų partijos posėdį. Sugrįžę per Tris karalius organizuoja Punske Krikščionių demokratų partijos susirinkimą. Sausio 8 dieną Antano Sendos brolis Augustas išeina pėsčias į Marijampolę pažiūrėti tėvo. Vakare ateina laiškas iš Marijampolės: „Tėvas miršta“... Tą pačią dieną renkasi Punsko valsčiaus laikinoji taryba. Žmonės reiškia nepasitenkinimą mokytojo Andriaus Baltrukonio darbu ir prašo jį perkelti į Giluišių mokyklą. 1919 m. vasario 7 dieną valsčiaus taryba (jau ne laikinoji) priima sprendimą į Punską atkelti mokytoją Simoną Vaznelį. Tų pačių metų vasario 20 dienos nutarime taryba praneša visuomenei, kad Punske nepageidautini mokytojai Baltrukonis, Markevičius bei visi jų šalininkai. Konstatuojama, kad čia mokinių yra daug, o būtų dar daugiau, todėl reikia atsakingų mokytojų – tokių kaip Simonas Vaznelis.

Viršaitis kreipiasi į ūkininkus, prašydamas registruoti „atliekamus“ gyvulius, kad reikalui esant būtų galima iš apskrities atsiųsti transportą. (Tai nebuvo prievolė. Už gyvulius buvo mokama, bet tuoj po karo pinigai neturėjo didelės vertės.) P. Pacenkai nepavyko rasti daug „atliekamų“ gyvulių. Kaimai po Pirmojo pasaulinio karo buvo nualinti, kaimiečiai patys kentė skurdą. Punsko krašto gyventojai ir valsčiaus administracija žinojo, kad Ožkinių kaimo Mackievičiaus (Mackiewicz) dvarelyje yra didelis bulius. Valsčius išsiuntė du įgaliotus žmones jo pirkti, bet ten šeimininkaujanti Manė (Mania) jo nepardavė. Tada valsčiaus valdybos įsakymu (su viršaičio įgaliojimu) nuėjo keli žmonės su policija ir bulių paėmė. Nekonfiskavo – sumokėjo už jį pinigus. Sužinoję apie tai Manės broliai, aukšto rango Lenkijos valdininkai ir karininkai, labai įširdo ant lietuvių. Žmonės vėliau juokavo, kad jeigu tuomet lietuviai būtų nepaėmę Mackievičiaus buliaus, Punsko kraštas gal ir šiandien būtų Lietuvoj.

1919 metais Lietuvos vyriausybė skelbia jaunų vyrų mobilizaciją. Šaukiami į Lietuvos kariuomenę 1897 ir 1898 metais gimę jaunuoliai. Kiti vyrai, pasilikę namuose, stoja į Šaulių sąjungą, kuri yra organizuojama ir Punsko krašte. Valsčiaus viršaitis ragina lietuvius stoti į savanorių gretas, eiti ginti tėvynės. Per 150 vyrų užsirašo į Lietuvos savanorius. Eina kariauti Vaičiuliškių vyrai, viršaičio brolis Juozas, Vincas Burbulis iš Trakiškių, Kastantas Vaičiulis ir Petras Didžiulis iš Ožkinių, Jonas Komičius iš Punsko, Dominykas Kuosa, Jurgis Staskevičius ir Juozas Stanelis iš Vaitakiemio, Petras Lukaševičius ir Petras Rabikauskas iš Šilainės, Murinas iš Agurkių, Pauliukonis iš Vaičiuliškių, Žilinskas iš Punsko, trys broliai Griškevičiai, Jonas Varaška, Slovikas, Žemaitis ir kiti.

Aiškus punskiečių pasisakymas už Lietuvą nepatinka Šaltėnų, Žabariškės, Seivų, Pelelių, Ožkinių, Sožalkų ir kitų dvarelių lenkų dvarininkams. Jų savininkai ar giminės yra aukšti lenkų pareigūnai arba karininkai, kaip minėtas Ožkinių dvaro savininkas, Suvalkų sutarties signataras pulkininkas Mackievičius.

Punskiečiai, nespėję gerai pasidžiaugti nepriklausomybe, išgyvena smūgį – 1919 m. vasarą lenkai užima Seiniją. Didelė dalis Punsko parapijos lieka anapus Lietuvos. Neilgam. Apie rugpjūčio vidurį Lietuvos kariuomenė Punską atsiima. Žmonių džiaugsmui nėra galo. Miestelyje šaukiamas mitingas, į kurį atvyksta ir Lietuvos Vyriausybės Ministrų kabineto pirmininkas Mykolas Sleževičius. (1919 m. rugpjūčio 19 d. jis buvo apsilankęs Seinuose.) Ministras pirmininkas, atsistojęs ant kun. Simono Norkaus statyto namo priebučio, kreipiasi į minią: „Brangūs dzūkai, Lietuvos dukros ir seserys! Dzūkų kampelyje yra narsiausi lietuviai, ir jie už savo kraštą pasiryžę viską paaukoti. Čia nėra skirtumų tarp partijų, nėra tų, kurie mato skirtumą tarp savų brolių lietuvių. Čia visi, kurių krūtinėje plaka lietuvio širdis, yra vienas kūnas ir viena siela, ir sunku čia bus išgyventi priešininkui. Šiandien atėjome visam pasauliui pasakyti, kad Punskas yra tikrai Lietuva, kad Lietuvos valdžia yra jūsų valdžia, kad jos atstovus gerbiate ir jokios kitos nepripažįstate“.

Keletą dienų po Lietuvos ministro pirmininko apsilankymo Punsko valsčiaus viršaitis varto „Lietuvos“ laikraščio puslapius ir sustoja ties antrašte „Seinų lenkų sukilimas“. „1919 m. rugpjūčio 24 dieną buvo rengiamas mitingas Seinuose, – skaito viršaitis balsu. – Užėję į štabą patyrėm, jog Seinuose lenkai organizavosi jau seniai ir rėmė sukilimą, bet mūsų valdžia jokių priemonių nesiėmė. Rugpjūčio 22-osios naktį mūsų žvalgybą užpuolė sukilėliai lenkai. Mūsų žvalgyba užpuolimą sulaikė ir pareikalavo pagalbos iš Seinų (Marijampolės – S. B.). Iš viso Seinuose buvo apie 25 kareivius ir 15 valdininkų; į kovą stojo apie 40 žmonių. Sukilę buvo keturi ar penki šimtai, jie buvo gerai apginkluoti, turėjo šautuvų, šovinių ir granatų pakankamai. Mūsiškiai tvarkingai kaudamies traukėsi iki Seinų. Seinuose irgi vyko kova, bet ir iš ten turėjom pasitraukt. Paskutinis pasitraukė apskrities viršininkas Antanas Kubilius, kuris taip pat dalyvavo kovose. Patyrę tai mūsiškiai manė eiti į Lazdijus, bet sužinoję, jog ir jie lenkų paimti, patraukė į Rudaminą. Seinuose mūsų žuvo keturi, sukilėlių apie 60 žmonių. Mūsiškiai, besitraukdami iš Seinų į Rudaminą, gavo pagalbos iš vietos žmonių partizanų ir puolė Lazdijus. Kovoj pirmi ėjo vietos žmonės – partizanai. Kova tęsėsi vieną valandą ir Lazdijai buvo paimti. Iš mūsų niekas nežuvo, nuostolių taip pat nebuvo, sukilėlių žuvo vienas. Lenkai valdė Lazdijus 12 valandų. Sukilėliai, mums paėmus Lazdijus, traukėsi su šeimomis, tėvais, motinomis į Seinus. Besitraukiančius sukilėlius užpuldinėjo vietos žmonės su akmenais, basliais ir t. t., ir turėjo traukdami lenktis kaimų...“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija