Atnaujintas 2008 vasario 27 d.
Nr.16
(1609)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ties ąžuolo laja...

Uršulę Urniežiūtę–Starkienę prisiminus

Marija MACIJAUSKIENĖ

Vincas Mykolaitis-Putinas
su būreliu bendrakeleivių 1917 metais
Stokholme. Dešinėje – Uršulė Urniežiūtė

Noriu ateinančioms kartoms papasakoti apie 1997 metų kovo 13 dieną Kaune gyvenimą šioje žemėje palikusią Uršulę Urniežiūtę–Starkienę.

Prieš keliolika metų man paskambino mano lotynų kalbos mokytojas (mokęs mergaičių gimnazijoje) Juozas Starkus ir paprašė parašyti apie Uršulę Urniežiūtę–Starkienę (1942 m. Sverdlovske sušaudyto brolio Zigmo žmoną). Deja, tada sunkiai sirgau ir negalėjau imtis šios atsakingos misijos, todėl pasiūliau jam kreiptis į „Kauno dienoje“ dirbusią žurnalistę Birutę Garbaravičienę. Apybraiža tada pasirodė. Tačiau iki šiol jaučiausi kalta, kad nepapasakojau apie Uršulę Starkienę to, ką žinau ir kas būtų įdomu žinoti kitiems.

Uršulė Starkienė (gimė 1895 12 12 Šiauliuose) buvo vyriausia netoli Šiaulių gyvenusio ūkininko dukra. Tėvas norėjo, kad visi jo vaikai pramoktų lietuviško rašto, o po to įsigytų kokį amatą, nes tolesniems mokslams lėšų sukrapštyti negalėjo. Uršulė iš kaimyno, dirbusio Frenkelio odų fabrike, gaudavo lietuviškos spaudos, todėl ir pati panūdo toliau mokytis. Tiesa, Šiauliuose ji mokėsi siuvėjos amato, bet to merginai neužteko. Uršulė įsijungė į ten veikusią lietuviškų organizacijų veiklą ir draugų paskatinta ėmė laisvu laiku vakarais mokyti neturtingųjų vaikus rašto. Tokias slaptas mokyklėles, kaip vėliau savo atsiminimuose rašė U. Starkienė, ji turėjusi bent dvi. Tačiau jos pačios svajonė toliau mokytis neužgeso. Apie tai ji pasipasakojo Šiauliuose dirbusiam kun. Jurgiui Galdikui, kuris mieste organizuodavo lietuvišką kultūrinę veiklą. Jo dėka Uršulė tapo dvarininkaitės Marijos Rusteikaitės lietuvių kalbos mokytoja, o ši padėjo pasiruošti gimnazijai. Atėjus vasarai, Marija pakvietė Uršulę į savo dvarą. Tačiau merginos tėvas pasipriešino tokiems planams ir tik kun. J. Galdiko įkalbėtas nusileido ir sutiko su dukters norais. Vėliau Marijos Rusteikaitės iškviesta Uršulė išvyko į Peterburgą. Peterburge ji mokėsi ir pati užsidirbdavo pragyvenimui. Artinantis Rusijoje žiauriesiems 1917-ųjų įvykiams, netikėtai Amerikos lietuvių dėka, Peterburgo įtakingiems lietuviams atrinkus, penki Lietuvos jaunuoliai buvo išsiųsti į Šveicariją mokytis. Tarp jų buvo Uršulė ir Vincas Mykolaitis-Putinas.

Uršulė Friburge baigė istoriją ir vokiečių kalbą, vėliau įgijo prancūzų kalbos mokytojos diplomą. Grįžusi į Lietuvą, dirbo pedagoge Kražiuose, nuo 1926 metų apsigyveno Kaune, dirbo Mokytojų seminarijoje.

1941–1956 metais buvo ištremta. Altajaus tremtyje perėjo tikras golgotas, palaidojo iš bado mirusį paauglį sūnų Kęstutį.

Tada, prieš keliolika metų, Uršulė man papasakojo štai ką.

1917-ųjų spalio mėnesį leidomės visi penki į kelionę per Suomiją į Švediją. Jau traukinyje Putinas sužinojo, kad Petrograde Spalio revoliucija ir kad traukinys, kuriuo važiavome, buvo paskutinis, išvykęs iš Petrogrado. Kokia laimė, kad spėjom išvažiuoti!

Švedijoje išbuvome tris mėnesius, kol gavome tranzito vizą per Vokietiją.

Pamenu paskutiniąsias 1917-ųjų dienas Stokholme. Atėjo Kūčių vakaras. Visi skubėjo su pirkiniais į namus, o mes blaškėmės vieniši, kaip benamiai, be savo šeimos, artimųjų. Keturios mergaitės ir Putinas susispietėm viešbuty, krūvelėm. Atrodė laikas mus sustingdė. Tik staiga visai mums netikėtai pasirodė J. Tumas–Vaižgantas. Susėdom prie stalo, Vaižgantas prisiminė spaudos draudimo laikus, pasakojo apie savo, knygnešio, veiklą. Ir, kaip vėliau prisipažino, jam bepasakojant ir gimė mintis parašyti „Pragiedrulius“.

Tiesa, vizą gauti buvo sunku. Mes buvome Rusijos piliečiai, o Rusija tada kariavo su Vokietija. Tuo metu Stokholme gyveno Aukštuolis, būsimas nepriklausomos Lietuvos atstovas. Jis pasirūpino mūsų viza ir mūsų gyvenimu Švedijoje. Apgyvendino mus viešbutyje. Pietų valgyti eidavom į valgyklą ir visada visi kartu. Mūsų kompanija buvo labai draugiška. Laisvalaikiu vaikščiojau po muziejus. Putinas jau tada išsiskyrė muzikalumu ir išsilavinimu. Pamenu, kartą nuvedė mus Stokholme į operą. Rodė „Užburtąją fleitą“. Putinas mums aiškino, kas yra uvertiūra, duetai, kokios yra operos dalys. Tai buvo mūsų pirmoji muzikos pamoka.

Tuo metu, be J. Tumo–Vaižganto, Stokholme gyveno ir dr. Jonas Šliūpas. Sekmadieniais susirinkdavom pas Aukštuolį. Putinas skaitydavo naujai parašytus eilėraščius, o Vaižgantas – pradėtus rašyti „Pragiedrulius“. Vėliau mus apgyvendino Stokholmo priemiestyje Siudberge, šeimose. Mergaites – vienoje, Putiną – kitoje, nes viešbutyje gyventi buvo pernelyg brangu. Pas mus į svečius užmiestyje atvykdavo Vaižgantas. Pamenu, labai džiaugsmingai ir jausmingai Stokholme pas Aukštuolį atšventėm 1918 metų Vasario 16-ąją – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą.

Pagaliau mūsų reikalai buvo sutvarkyti ir pajudėjom iš Stokholmo. Reikėjo važiuoti per Europą tranzitu. Atvykę į Berlyną, visą naktį tūnojome stotyje, nes turėjome sulaukti traukinio, važiuojančio Miuncheno link. Šalta, nešvaru, pilna pavargusių žmonių, o nėra kur atsisėsti, pavalgyti. Nuvykus į Miuncheną vėl teko laukti traukinio. Buvome mirtinai nuvargę ir alkani, bet čia, stoties salėje, jau buvo suolai, kur galėjom prisėsti ar net išsitiesti. Mergaičių globos draugijos atstovės mus pagirdė karšta kava. Putinas atrodė labai išvargęs, tai prikalbinom išsitiesti ant suolo, o pačios saugojom mūsų nedidelį turtą.

Staiga pastebėjom, kad vagis sėlina nutraukti Putino kaliošus. Pakėlėm aliarmą ir kaliošus išsaugojom. Rytą įsėdom į traukinį, važiuojantį Šveicarijos link. Jau netoli Šveicarijos apsižiūrėjom, kad pinigų užtektų vienam restorane pavalgyti. Tačiau niekas vienas nenori eiti. Taip ir likom visi nevalgę. Atvažiavom prie Vokietijos sienos. Toliau reikėjo plaukti laivu per Konstancos ežerą iki Šveicarijos sienos. Kelionė ežeru mums atrodė nuostabiai graži, o kelionės tikslas buvo visai arti, tad pamiršome ir nuovargį, ir alkį, tik džiaugėmės ir gėrėjomės gražiais vaizdais. Pagaliau atvykom į Šveicariją. Muitinėje patikrino mūsų daiktus ir pasiteiravo, kiek turime pinigų. Vienas mūsų turėjo kelis rublius, kitas – kelias austriškas markes, todėl viešbutis atsisakė mus priimti, bet leido pavalgyti ir pernakvoti, kol išsiaiškins, ar mus priima studijuoti ir ar gausime pragyvenimui lėšų. Viešbutyje gavome kavos, duonos su sviestu ir olandišku sūriu. Pamenu, buvom taip nuvargę, kad kritom ir užmigom. O Putinas skambino į Friburgą ten anksčiau atvykusiems mūsų draugams ir rektoriui. Kol sutvarkė visus formalumus, užtruko. Tada nuėjo viešbutin ir užmigo taip kietai, kad pasienio policijos atstovas ilgai beldė, vos neišvertė durų, kol jį prikėlė. Kvietė telefonas, atnešė gerą žinią: esam priimti ir turėsim iš ko gyventi.

Friburge mums siunčiamų stipendijų reikalus tvarkė kunigas A. Vilimas. Mūsų vyrukai pastebėjo, kad jis per daug tų pinigų nesaugo, švaisto. Tada visi nutarė įsteigti „Lituanijos draugiją“, kuri tvarkytų ekonominius ir kūrybinius studentų reikalus. O jos vadovu, kaip doriausią, stropiausią ir sąžiningiausią, išrinkome Putiną. Kol buvo Friburge, tol jis buvo ir draugijos pirmininku.

Buvom jauni, mėgdavom pašokti. Putinas visada šokiams grodavo pianinu. Buvo linksmas, guvus, paslaugus, didelis etikos gerbėjas. Kartais visi nuklysdavom į Friburgo apylinkes. Tada Putinas užvesdavo dainas. Jis turėjo gerą muzikinę klausą ir malonų balsą. Visada dainuodavom lietuvių liaudies dainas. Putinas kartą atrinko balsus ir subūrė Friburge gyvenančių studentų chorą, kuriam pats ir dirigavo. Kad Friburge būtų skaitęs eiles – nepamenu. Bet pamenu, kad su vyrais pakeliaudavo ir užgerdavo užsukę į kokią knaipę... Turiu ir nuotraukų iš tų laikų. Vėliau, pamenu, kai susitikdavome, Putinas visada man dovanodavo savo knygas su autografais. Bet kai vedė, mūsų santykiai atšalo.

Ričardo ŠAKNIO fotokopija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija