Atnaujintas 2008 vasario 27 d.
Nr.16
(1609)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kuo alsavo, alsuoja, alsuos pilietinė visuomenė

Edmundas Simanaitis

Janina Prienytė-Dudutienė

Iš kairės: Leokadija Šovaitė-
Burčikienė, Emilija Poviliūtė-
Balbierienė, Danutė Biržiškytė-
Meškienė ir Birutė Rudytė-Dzimidienė

Janina Prienytė gimė Širvintų krašto Musninkų valsčiaus žemdirbių šeimoje. Jos tėviškė buvo pasakiškai gražioje vietovėje, kurią juosė Širvinta. Dabar jos nė ženklo nebeliko – viską sunaikino okupacija, melioracija ir...

Čia reikia stabtelti ir prisiminti čekistinės „lyrikos“ tarpsnius. 1948 metų masinius okupuoto krašto gyventojų trėmimus pavergėjas pavadino poetišku „Pavasario“ vardu (Vesna, rus.). Po metų vykdyti masiniai trėmimai gavo ne mažiau poetišką pavadinimą – „Bangų mūša“ (Priboj, rus.).

Šiai iš Maskvos valdytų ir tebevaldomų represinių struktūrų „lyrikai“ iki šiol neskiria pakankamo dėmesio nei mūsų literatūrologai, nei Lietuvos generalinės prokuratūros pareigūnai. O gaila, nes nyksta XX amžiaus smurtinių antihumaniškų utopijų skaudūs ženklai, pamirštamos represijų aukos, mažėja gyvųjų genocido liudytojų ir gausėja mėginimų sunaikinti ar peradresuoti nepaneigiamų akivaizdžių nusikaltimų įkalčius.

„Bangų mūšos“ „poetiką“ vienuolikos metukų mergaitė Janytė pati patyrė ir tos skaudžios patirties nepamiršo. Vieną dieną okupanto parankiniai priskyrė Janiną sovietų liaudies priešų kategorijai ir ji kartu su tėveliais bei sesute buvo išvežta į Irkutsko srities Bodaibo rajoną. Taiga, alinantis vergų darbas ir be perstojo sielą kamuojantis prarastos tėvynės ilgesys tapo kasdienybe.

Bet visa tai nesugniuždė liaunos mergaičiukės, jos „neperauklėjo“ ir nesusovietino, atvirkščiai – lietuvybė jai tapo šventa asmenybės savastimi ir pilietinės savigarbos bei orumo reikalu. Imperinės politikos planuotojai ir įgyvendintojai, dangstęsi „komunizmo statybos“ iškaba, stipriai apsiriko. Janina anaiptol nebuvo išimtis. Tokių buvo labai daug. Bet apie tai truputį vėliau.

Užbėgant įvykiams už akių reikia pasakyti, kad Janinai teko patirti ir šilto, ir šalto. Tremties sunkumai, giliai žeidžiančios patyčios nenuslopino pastangų siekti mokslo. Mergina ištekėjo už Sūduvos krašto laisvės kovų dalyvio, buvusio Gulago belaisvio Motiejaus Dudučio, partizano Perkūno. Jis darbavosi Norilsko pramonės įmonėse, kasyklose. Šeimoje gimė sūnūs Romualdas ir Donatas. Motiejui mirus pastarieji tėvo palaikus pargabeno iš Sibiro į tėvynę ir palaidojo Jonavoje.

Prieš pat Vasario 16-osios 90-metį poniai Janinai sukako 70 metų. Į šventinį pobūvį susirinko ne tik sūnūs, vaikaičiai, kiti jos giminaičiai, bet ir keturios tremties metų draugės, to paties likimo sesės, visos dainininkės. Maloniai stebino jų tarpusavio santykiai, šnekos, dainos ir prisiminimai. Kokia idėja ar vizija jas vienija?

Emiliją Poviliūtę, 11 metų mergaičiukę, sovietų valdžia priskyrė prie „klasinių priešų“. Okupanto kareivos ją su tėvais bei seserimi 1948 metais išgabeno į Sibirą, Taišeto gyvenvietę. Dirbo pabėgių gamykloje, vargo ir mokėsi. 1961 metais E. Poviliūtė-Balbierienė sugrįžo į Lietuvą, turėdama Irkutsko pedagoginio instituto vokiečių kalbos specialistės diplomą. Ji – genocido nusikaltimo „Pavasaris“ auka.

Danutė Biržiškytė, 12 metukų mergaitė, kartu su tėveliais, broliais ir seserimis „Bangų mūšos“ toli gražu ne poetišku keliu pateko į jau minėtą Bodaibo rajoną Sibire. Jos brolis Jonas 1958 metais baigė Irkutsko kalnakasybos ir metalurgijos institutą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jis 1990-1997 metais ėjo susisiekimo ministro pareigas. Danutė tremtyje pradėjo ekonomikos studijas, bet baigė jas sugrįžusi tėvynėn. Dabar Danutė Biržiškytė-Meškienė gyvena Kaune.

Birutė Rudytė-Dzimidienė, vienuolikos metų mergaičiukė, su broliuku, sesute ir tėvais „Bangų mūšos“ buvo nuboginta į Bodaibo rajoną. Studijavo statybos-technikos mokslus. Grįžo į Lietuvą 1959 metais.

Veronika Vasiliauskaitė nuo 16 metų palaikė ryšius su partizanais ir vykdydavo jų užduotis. Jos brolis žuvo laisvės kovose. Aštuoniolikmetė abiturientė gavo žinią, kad rytojaus dieną jos tėvelius suims ir išveš į Sibirą. Mergina apsisprendė senų tėvų vienų nepalikti – išėjo iš mokyklos ir grįžo į tėviškės sodybą. Tėvai papriekaištavo: „Galėjai pasilikti, gal būtum išsislapsčius...“ „Bangų mūša“ juos „nuplukdė“ į Irkutsko srities Kačiūgo rajoną.

„Jei dabartinis jaunimas turėtų bent pusę to meto mūsų užmojų, šiandien Lietuvoje visos valytojos būtų su dviem aukštojo mokslo diplomais. Kabinomės į gyvenimą kaip galėjome... Buriatijoje mūsų nemėgo ne tik kaip sovietų valdžios priešų, o ir dėl prastos rusų kalbos: „Jus čion atgabeno ne mokytis, o dirbti!“ – karčiai šypsodama dalijosi prisiminimais Veronika Vasiliauskaitė-Gabužienė.

1951 metais Janinos pusseserę Leokadiją Šovaitę-Burčikienę, tuomet tik vienuolikos metų moksleivę, stribai išsivedė iš klasės. Tėvai buvo anksčiau išvežti į Sibirą, bet „komunizmo statybos planus“ buvo stengiamasi vykdyti ir net viršyti. Laikinai išvengusieji represijų ar pabėgusieji iš tremties vietų buvo ieškomi ir baudžiami.

Leokadija prisimena, kad tremtinių ešelone buvo daug studentų. Jie dainavo lietuviškas dainas ne tik vagone, bet ir sustojus, kai trumpam išleisdavo laukan. Studentai ir tą kartą žvaliai traukė dainas. Konvojaus viršininkas riktelėjo: „Prekratitj pesni!“ (Nustokit dainavę, rus.) Studentai dainavo. Enkavedistai pakėlė šautuvus ir įspėjo: „Kančiai pietj! Streliatj budem!“ (Baigti dainas, šaudysim, rus.). Studentai dainavo!... Trinktelėjo šūvių papliūpa. Į kojas taikėsi... Kliuvo ir Leokadijai – sužeidė koją.

Šios garbiosios moterys, vaikystėje ir jaunystėje okupanto persekiotos ir terorizuotos vien už tai, kad gimė Lietuvoje ir lietuvių šeimose, nesiskundė tremtyje patirtais vargais ir netektimis. Jos pasakojo, kad tėvai vaikus ramindavo, sakydami: „Iškęskite ir visi grįšime namo, į Lietuvą“. Lietuvių jaunimas tremtyje visomis išgalėmis stengėsi mokytis ir dažniausiai tapdavo pažangiausiais mokiniais.

O svarbiausia – jautė poreikį bendrauti su saviškiais. Rinkdavosi draugėn, šoko, dainavo, buvo ir chorą subūrę. Šventes kartu švęsdavo. Per Velykas susitardavo su valgykla ir užsisakydavo bendrą šventinių vaišių stalą – daržovių mišrainę. Daugiau neišgalėdavo. Vengdavo skųstis, dejuoti, bėdoti, bet nelaimės ištiktam likimo draugui, draugei ar ligos suremtam tautiečiui stengdavosi padėti, lankydavo, atnešdavo, kas ką gali, kas duonos, kas daržovių, kas bandelę... Ir visi jausdavo didelę meilę tėvynei ir visada ilgėdavosi gimtojo krašto.

Nusibaigus didžiausiam XX amžiaus diktatoriui, tremtiniams buvo leista keisti gyvenamąją vietą srities ribose ir mokytis aukštosiose mokyklose. Tada į Irkutską suvažiavo iš rajonų daugiau lietuvių jaunimo. Vietiniai gerbė lietuvius už sąžiningumą ir darbštumą. O labiausiai tremties jaunimą vienijo bendra daina, saviveikla, tautiniai šokiai. Jubiliatės draugės ir ji pati dainavo tame pačiame tremtinių chore ir tuo pagrįstai didžiuojasi. Grįžus į Lietuvą buvo mėginta šią gražią tradiciją pratęsti, deja, kagėbistams ir vietinei kolaborantų valdžiai tokia veikla negalėjo patikti. Tik prasidėjus Sąjūdžiui buvo surengti pirmieji tremtinių, politinių kalinių suvažiavimai ir tik tada vėl atgijo saviveikla.

Janinos draugės pasakojo, kad sovietų armijon pašaukti lietuviai nevengė bendrauti su tautiečiais tremtiniais. Jie ten, Irkutske, dainuodavo gražią dainą: „Ir pražydo linai prie šaltinio gilaus…“ Daina labai patikusi tremtiniams, nors iš pradžių dar nebuvo žinoma, kad tai buvo poeto Pauliaus Širvio žodžiai. Daina tapo savotišku lietuvių tremtinių himnu. Draugiškai gyvenome, niekada nebuvome praradusios vilties sugrįžti į tėvynę. Ne tik dainuodavome ir pasišokti norėdavome lietuvių būryje. Jei kas iš bernų, dažniausiai kitataučių, užklysdavo įkaušęs, jį tuojau pat mūsų vyrukai palydėdavo už durų ir įspėdavo...

O dabar galima atsakyti į pagrindinį klausimą – kas vienijo tremtinius, toli nuo tėvynės vargstančius? Daina ir tautiečių bendrabūvis. Visos jubiliatės draugės su tuo sutinka, tuo pagrįstai didžiuojasi ir kartu džiaugiasi.

Ar nereikėtų paliesti giluminį klodą?

Antrosios Respublikos gyvavimo metais buvo nuosekliai įgyvendinama švietimo ir pilietinio – tautinio ugdymo politika. Per dvidešimt laisvo kūrybinio gyvenimo metų buvo išugdytos kartos sąmoningų, susipratusių piliečių, kurie blaiviai vertino pilietinės savivokos reikšmę asmenybei ir svarbą Lietuvos Valstybės atkūrimo darbuose. Buvo aišku, kad tik būdami savo šalies – Lietuvos Respublikos susipratusiais piliečiais, galime pilnavertiškai bendrauti su kitomis pasaulio tautomis ir valstybėmis. Nežiūrint Kremliaus nuolatinių ir neretai desperatiškų pastangų, šio pilietinio užtaiso nepajėgė sunaikinti nei pusę amžiaus trukusios okupacijos, teroras, cenzūra. Tautos atmintyje išliko laisvo gyvenimo patirtis.

Kukli mažutė šeimos šventė atskleidė be galo svarbų nūdienos poreikį – Trečiojoje Respublikoje dar stokojama nuoseklumo pilietinio ugdymo reikaluose.

Mieloms bendrapilietėms, Sibiro tremtinėms Janinai, Emilijai, Danutei, Birutei, Veronikai, Leokadijai reikia žemai nusilenkti ir padėkoti už tokią gerą, turiningą pamoką. Tai jų – lietuvių motinų ir močiučių perimta ir perduodama patirtis rodo, kuo turėtų alsuoti mūsų krašto pilietinė visuomenė.

Telydi jas Viešpaties palaima...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija