Atnaujintas 2008 vasario 27 d.
Nr.16
(1609)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„MES“ – ĄŽUOLAI IR LIEPOS

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Knygos viršelis

Praėjusių metų vasario 15 dieną minėjome kunigo saleziečio Pasaulio tautų teisuolio Broniaus Paukščio 110-ąsias gimimo metines. Šiemet sulaukėme kunigo brolio sūnaus Skirmanto Juozo Paukščio knygos „Mes“, kurioje remiantis dokumentais atskleidžiama kun. Broniaus Paukščio asmenybė. Skaitytojų dėmesiui pateikiame žurnalisto Bernardo Aleknavičiaus recenziją apie šią knygą.

Medžiai tarsi žmonės: jie gimsta, gyvena ir miršta. Tik jų amžius šimtmečiais skaičiuojamas. Ne tik medžiai, bet ir žmonės – jeigu šioje žemėje atlieka didžiulius darbus tautos ir žmonijos pažangai, lieka gyventi šimtmečiams. Tokios ir panašios mintys užplūsta skaitant Skirmanto Juozo Paukščio knygą „MES“ (I dalis. Kaunas, 2008, 240 p.).

Šis gausiai nuotraukomis ir dokumentų faksimilėmis iliustruotas leidinys – tai filologo Juozo Paukščio 1994 metais parengtos rankraštinės knygos „Lūšnos Paukščių šeimos istorija“ ir to paties autoriaus prisiminimų „Mintimis per gyvenimą“ (Kaunas, 1999) knygų savotiškas tęsinys.

Leidinio „Mes“ formatas didelis – albuminis. Patrauklus. Viršelyje šeimyninės nuotraukos, virš jų – galingas ąžuolas, į kurį įsirėžė knygos pavadinimas „Mes“. Pirmajame knygos puslapyje nuotrauka, kurioje matome šventinamą ąžuolinę skulptūrą. Šia nuotrauka knyga ne tik pradedama, bet ir užbaigiama. Tai gana simboliškas knygos autoriaus sumanymas, nes tarp šių medžio skulptūrų sutelpa ir daugelio kartų gyvenimas.

Ir kas Lietuvoje nežino garsios Zanavykų krašto Paukščių giminės? Kas negirdėjo apie sovietinių gulagų kankinius brolius kunigus Bronių ir Juozą Paukščius? Girdėjome ir žinome, kad šios giminės atstovai nacistinės Vokietijos okupacijos metais iš mirties nagų išplėšė per 200 žydų tautybės Lietuvos piliečių. Žinome, kad kun. Bronius Paukštys (1897-1966) ir filologas Jonas Paukštys (1904-1999) pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais, kad jų vardiniai medžiai žaliuoja Izraelio žemėje. Žinome ir tai, kad kun. Juozas Paukštys (1899-1965) vienintelis lietuvių kunigas, kuris už sielovados darbą tarp tautiečių iš Sibiro buvo tremiamas į Lietuvą.

„Juo giliau j girią, tuo daugiau medžių“, – sako lietuvių liaudies patarlė. Tik mūsų dienų Paukščių giminei į girią eiti neteko, nes jų protėviai iš jos jau buvo išbridę...

Už Lekėčių į pietvakarius, prie Novaraisčio, ten, kur ošia Paukščių šilai, o vidurvasaryje sirpsta mėlynės, dar prieš Napoleono žygį į Rusiją, ištrūkęs iš baudžiavos jungo pradėjo kurtis vienas bebaimis jaunuolis. Kirto medžius, rovė kelmus, statė trobas. Nuo baudžiavos ir prievartos pabėgusių naujakurių pravardė buvo Paukščiai, vėliau tapusi pavarde.

Knygoje „Mes“ šeši skyriai. Pasirinkau vieną – apie kunigą salezietį Bronių Paukštį. „Kas išgelbsti vieną gyvybę – išgelbsti visą pasaulį“ – tai gėrio ir aukos tema. Subtiliai autorius į knygą įveda ir Zanavykų krašto šviesuolį kun. Feliksą (Peliksą) Martišių (1879-1956). Šis žmogus kadaise ugdė mokytoją Bronių Paukštį, o gyvenimo saulėlydyje skiepyti sodinukus ir veisti sodą mokė būsimąjį kalbininką Joną Kazlauską (1930-1970) ir poetą Justiną Marcinkevičių. Tai jau amžinai besisukantis gyvenimo ratas...

Aušo nepriklausomos Lietuvos rytas. 1918 m. vasario 16 dieną paskelbtas Nepriklausomybės aktas. Kun. Feliksas Martišius Višakio Rūdoje, o mokytojas Bronius Paukštys Jankuose sodina medelius – laisva Lietuva turi skendėti žydinčiuose soduose. Su pakelėse pasodintais medžiais privalo augti ir jaunoji karta. Toks buvo šių užsispyrusių zanavykų siekis. Bet kaip viso to pasiekti!? Mokytojas Bronius Paukštys moko vaikus rašto, skaito paskaitas suaugusiems, parašo pjesę „Sūnus vėjavaikis“, rengia vakarus. Mokiniai ir jų tėvai gerbia mokytoją, tiki kiekvienu jo žodžiu, ir ko daugiau kaimo mokytojui reikia? O mokytojui Broniui reikėjo daugiau. Jis Vydūno sekėjas – žmogus ne sau, bet kitiems.

Vaikystėje Bronius, ganydamas gyvulius girioje, svajojo apie kunigystės luomą. Ir kaip to pasiekti? Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą parašo laišką į Italiją saleziečiams. Bet atsako nesulaukia. Ir atsitiktinai nugirsti vienos žydaitės mokinukės pasakyti žodžiai: „Jis turi būti kunigas“ grąžina mokytoją Bronių į vaikystės dienų svajonę. Būdamas kunigu daugiau galėsiu duoti žmonėms. Turi ir pavyzdį – brolis Jonas jau kunigas. Ir 28 metų mokytojas Bronius Paukštys vyksta į Italiją, tampa saleziečiu, mokosi ir 1935 metais, būdamas 38-erių, gauna kunigo šventimus. Knygoje šis kun. Broniaus gyvenimo tarpsnis nušviečiamas įtaigiai ir dokumentuotai – skaitytojas pajunta, kiek šiam subrendusiam vyrui reikėjo ryžto ir savitvardos mokytis kartu su dar nesubrendusiais jaunuoliais.

Skaitytojams pateikiama ir diakono Broniaus Paukščio 1935 m. gegužės 21 dieną italų kalba rašyto prašymo Tarptautinio instituto „Don Bosco“ Turine direktoriui faksimilė (p. 89). Čia pat ir šios faksimilės vertimas į lietuvių kalbą, kurios pabaigoje diakonas Bronius Paukštys rašo: „Ir pagaliau aš stoviu prie kunigystės slenksčio. Prašau ir maldauju jūsų, Gerb. P. Direktoriau, kad įgyvendintumėte mano svajas: leiskite man žengti tą paskutinį žingsnį iki taip trokštamo tikslo. Aš tikiuosi, kad su Dievo malone ir Marijos, krikščionių užtarėjos, pagalba galėsiu sieloms ir Saleziečių kongregacijai daryti gera ten, kur mane paklusnumas benusiųstų“ (p. 88).

Ir ėjo šis kunigas ten, kur buvo reikalingas. Knygoje dokumentuotai nušviečiamas šis Kristaus kareivio nueitas gyvenimo kelias, gelbstint žydus ir jų vaikus. Gerokai vėliau, kai po žemiškos kelionės kun. Bronius Paukštys jau ilsėjosi Sutkų kapinaitėse, jo išgelbėta žydaitė Rachel Levin (Rozenbergaitė) kun. Broniaus bičiuliui kun. saleziečiui Antanui Sabaliauskui rašė: „Gerb. Kunige, esu labai laiminga, jog turėjau galimybės atiduoti savo gilios pagarbos duoklę kun. B. Paukščiui Tel-Avive ir Jeruzalėje, sodinant medelį jo atminimui. Mes buvome tuomet jauni medeliai, kai a. a. kun. Bronius Paukštys išgelbėjo mūsų gyvybę. Šiandien aš ir kiti, jo išgelbėtieji, turime savas šeimas ir gyvename laimingai. Taip, kun. B. Paukštys turi daug gyvų širdžių medelių“ (p. 126). Tik tie ateities gyvi medžiai kunigui Broniui Paukščiui nemažai kainavo. Už kilnų ir pasiaukojantį darbą antrosios bolševikinės okupacijos metais jam buvo atseikėta dešimt metų lagerio akmens skaldykloje.

Sunkus katorgininko darbas išsekino fiziškai, bet dvasios nepalaužė. Ir kun. B. Paukštys nuo 1956 metų vėl Lietuvoje: sako patriotinius pamokslus, džiaugiasi gimtinės gamta, išgelbėtais „medeliais“, gyvenančiais ne tik Lietuvoje, bet ir Izraelyje. Ir nepajunta, kaip virš jo galvos vėl susitelkia juodi negandos debesys. Už aktyvų sielovados darbą tarp tikinčiųjų ir tiesų žodį kunigui vėl gresia laisvės praradimas. Tenka spręsti: gyventi tėvynėje ar tremtyje. Ir kunigas pasirenka dešimt metų trukusį nelegalų gyvenimą gimtinėje – tampa nakties žmogumi.

Kartą atvykęs į gimtinę (Lekėčius) girdėjau pasakojimą, kaip nakties metu iš Lūšnos ar Kurynės per girias ėjęs žmogus į Sutkus ir nešęs kryžių. Neva šis žmogus buvęs kunigas salezietis B. Paukštys. Pasakojimas skambėjo tarsi legenda.

Giria. Gūdi naktis ir žmogus su kryžiumi ant pečių. Prisiminiau šį pasakojimą ir 1999 metais, kai kun. B. Paukščio pramintu keliu iš Sutkų važiavome į Lūšną pagerbti Paukščių giminės atminimą. Nusidriekė ilga lengvų mašinų kolona. Tarp važiuojančių buvo kun. B. Paukščio brolis filologas Jonas Paukštys, būsimos knygos „Mes“ autorius Skirmantas Juozas Paukštys, Aukštosios Panemunės klebonas kun. Pranas Liutvinas ir daugelis kitų. Tą dieną daugelis mintimis gyveno kartu su kun. B. Paukščiu.

Užversdamas knygos paskutinį lapą pagalvoju: o kodėl mes, lietuviai, tokie kuklūs? Ar neatėjo metas kunigą salezietį Bronių Paukštį – žmogų ne sau – pakelti į Altoriaus garbę?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija