Atnaujintas 2008 vasario 29 d.
Nr.17
(1610)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Meilė gali daryti stebuklus“

Inesė Ratnikaitė

Kun. Hermanas Šulcas sako,
kad kas atvyksta į Afriką,
nebegali jos palikti,
arba ji nepalieka...
Artūro ŠULCO nuotrauka

Šiaulių bendruomenės namai, vadovaujami Vaclovo Vingro, kiekvieną ketvirtadienį rengiamose paskaitose sulaukia išties gausus klausytojų būrio. Vasario 14 dieną, atvažiavus misionieriui iš Afrikos kun. Hermanui Šulcui, visi norintieji vos tilpo gana didelėje Šiaulių universiteto baltojoje salėje.

Kun. H. Šulcas gimė ir augo Lietuvoje. Tėtis – vokietis liuteronas, mama – žemaitė katalikė. Karo metais šeimai teko trauktis į Vokietiją. Besitraukiant žuvo tėvelis, tad mamai vienai teko rūpintis vaikais svetimame krašte. Nors gimė Klaipėdoje, kunigas prisipažįsta, kad lietuviškai kalbėti išmoko būtent Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje. Išgirdęs, kad Italijoje, saleziečių gimnazijoje, daug žaidžiama ir mažiau reikia mokytis, išvyko ten. Atsitiko taip, kad mokytis reikėjo netgi daugiau, tačiau šis pasirinkimas nulėmė tolesnį gyvenimo kelią. Tapo kunigu saleziečiu. Kun. H. Šulcas yra baigęs Romos popiežiškąjį saleziečių universitetą, turi teologijos licenciato laipsnį. Pasirinko vykti į misijas ir iš kelių pasiūlymų išsirinko patį skurdžiausią kraštą – Ruandą Afrikoje. Ten yra įsteigęs sodybą našlaičiams bei gimnaziją, kurioje mokosi netgi sostinės senatorių bei diplomatų vaikai. Gyvendamas taip toli, misionierius padeda ir tėvų apleistiems Lietuvos vaikams. Jiems savo gimtinėje, Kėkštų kaime, netoli Klaipėdos, H. Šulcas įkūrė ir puoselėja Jaunimo sodybą. 2006 metais kun. H. Šulcui suteikta projekto „Lietuvos garbė“ nominacija „Metų pašaukimas“.

Sumanymas pasinaudoti misionieriaus viešnage Lietuvoje ir pakviesti pabendrauti su šiauliečiais kilo praėjusių metų rudenį, kai kun. H. Šulcas dalyvavo Šiaulių vyskupijos katalikų evangelizacijos centro organizuotoje konferencijoje „Sveikata – dvasinė, psichologinė, fizinė ir socialinė darna“. Susirinkusieji buvo sužavėti ir sukrėsti pasakojimo apie misionieriaus patirtį Ruandoje.

Šiaulių bendruomenės namų organizuotoje paskaitoje misionierius kalbėjo tema: „Su meile nuskriaustiesiems ir pažemintiesiems“. „Prieš trisdešimt metų ten suradau rojų“, – kalbėdamas apie Ruandą, sakė misionierius. Sužavėjo paprastumas, natūralumas, autentiškumas. Žmonės labai nuoširdūs ir svetingi. Greitai teko susidurti su kasdienybe: vandens, elektros nėra, vietiniai žmonės miega ant žemės. Kasdien turi eiti daug kilometrų, valgo tik kartą per dieną. „Kai užpuola liga ar ateina senatvė, romantika dingsta“, – sakė misionierius. Prelegentas pasakojo, su kokiais sunkumais susidūrė mokydamasis vietinę kalbą.

„Tai pati sudėtingiausia kalba iš devynių, kurias moku“, – sakė misionierius. Prisiminė pirmąsias šv. Mišias, kurias teko aukoti atsitūpus, nes nebuvo stalo, susidūrimą su siaučiančiomis ligomis. Paradoksalu, bet daugiausia vaikučių miršta nuo šalčio, nes labai dideli dienos ir nakties temperatūrų svyravimai. „Širdy sakiau, – prisipažino misionierius, – jei nori šiems žmonėms kalbėti apie gerąjį Dievą, visų pirma pradėk rūpintis jų gyvenimu. Ir nuo tos dienos, kai susipažinau su jaunimu, įkūriau didelę skautų grupę, liturginių reikmenų lagaminukas mažėjo, bet vis didesnis darėsi vaistų lagaminas“. Atsirado pirmieji sodybos pastatai. Kunigas ypač džiaugėsi mamos atvykimu, nes ji išmokė jaunuolius daržininkystės, paukštininkystės. Ji visiems buvo kaip mama. Ir ta smagi dvasia sodyboje, – sako kun. H. Šulcas, – manau, tebėra mamos dėka“.

Klausytojus labiausiai sujaudino prieš trylika metų Ruandoje įvykdytas genocidas, kurio metu per 100 dienų buvo išnaikinta beveik milijonas gyventojų. „Man skaudu, nes jie buvo žmonės – kaip tu ir aš. Jie galėjo gyventi“, – sakė misionierius. Buvo išžudyti ir išpuoselėtoje sodyboje gyvenę kunigui Hermanui talkininkavę jauni žmonės. Pačiam kunigui atsitiktinumo ar greičiau Dievo apvaizdos dėka gyvybę pavyko išsaugoti. „Norėjau tik mirti“, — prisimena skaudžius įvykius kunigas. Sugrįžęs į stovyklą, rado 12 gyvų jaunuolių. „Turėjau pamiršti savo skausmą, nes jiems buvo sunkiau“. Surinkęs padėjėjus, kun. H. Šulcas atstatė Jaunimo sodybą našlaičiams, kurių tėvai buvo išžudyti ar mirę iš bado, rinko iš savanos išbadėjusius vaikus, kurie, pabėgę nuo žiaurumų, ne tik bijojo žmonių, bet kai kurie, pagyvenę su žvėrimis, nebemokėjo net kalbėti, lojo šunimis. Dabar sodyba triskart didesnė, gyvena apie 200 našlaičių, prieš septynerius metus įkurta gimnazija, kurioje mokosi apie 400 mokinių. Dalis auklėtinių mokosi kitose gimnazijose, keli studijuoja Vokietijos, Italijos, Ruandos universitetuose. „Meilė gali daryti stebuklus, – sako misionierius Hermanas Šulcas. Ir priduria: – Kas atvyksta į Afriką, nebegali jos palikti, arba ji nepalieka. Aš negaliu jos užmiršti. Vis ta „mieloji“ maliarija mane aplanko.“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija