Atnaujintas 2008 kovo 5 d.
Nr.18
(1611)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Didžiausia išdavystė lietuvių kalbos istorijoje

Justinas Marcinkevičius

Aš, kaip ir visi, esu kalbos vartotojas. Gal šiek tiek daugiau suinteresuotas tuo, kas vyksta dabar mūsuose... Atrodo, jog lietuvių kalba tapo politikos įkaite, politizuotų kalbininkų ir kalbos tvarkytojų belaisve. Ji prievartaujama savo namuose, mūsų akivaizdoje. Jai stengiamasi žūtbūt įbrukti, įpiršti, kažkokiu 60-uoju nutarimu pridengti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Užsienio šalių vardažodžiai išlaisvinami arba iš jų sukuriami lietuvių kalbai neįsivaizduojami hibridai. Nei velnias, nei gegutė.


„Lietuvių kalbos paribio šnektos“

Dr. Aldona Kačerauskienė

Baigiantis vasariui, Lietuvos Sąjūdžio salėje įvyko Lietuvių kalbos instituto Vardynų skyriaus vadovo prof. habil. dr. Kazimiero Garšvos monografijos „Lietuvių kalbos paribio šnektos“ sutiktuvės. Greta jo sėdėjo artimiausi jo bendražygiai: knygos mokslinė redaktorė doc. dr. Laima Grumadienė, dr. N. Vaišnytė-Tuomienė, „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė.


Už lietuvišką terminiją

Visais laikais naujas kultūros etapas atneša savo terminus, taip pat kitų tautų kalbose. Kultūrų mainuose tai neišvengiama. Todėl šiandien turime tarptautinių žodžių žodynus. Tačiau spaudoje (mano atveju „Kauno dienoje“) vis pasitaiko kitų kalbų žodžių su lietuviškomis galūnėmis, atsisakius puikaus lietuviško atitikmens.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija