Pirmasis puslapis
Aktualijos
Kalba
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Memuarai
Mums rašo
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Berniukų choro „Varpelis“ gimtadienio beieškant

Ona Žemaitytė-Narkevičienė

Vaikų choro repeticija (vadovas P. Žemaitis) 1960 metais

Berniukų choro repeticija prieš pirmąjį koncertą (vadovas P. Žemaitis) 1961 metais

Povilas Žemaitis 1956 metais

P. Žemaitis veda pamoką chorinio dirigavimo III kurso moksleivei A. Buškutei. Toliau – koncertmeisteris K. Paulaitis. 1978 metai

Chorinio dirigavimo ir dainavimo dėstytojų metodinės komisijos posėdis. Kairėje – P. Žemaitis Nuotraukos iš konservatorijos muziejaus

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje klausydamasi skaidrių berniukų balsų, panorau susipažinti su seniai pamėgto „Varpelio“ choro biografija. Interneto svetainėje radau tokią informaciją: Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ ištakos siekia 1960-uosius metus, kuomet Kauno profsąjungų kultūros rūmuose buvo įkurtas berniukų choras.

Nuo 1983 metų Kauno berniukų ir jaunuolių chorui „Varpelis“ vadovauja meno vadovas Ksaveras Plančiūnas. Jo pastangomis saviveiklinis choras buvo reorganizuotas studijinės veiklos principu, parengtas projektas ir įkurta berniukų chorinio dainavimo mokykla „Varpelis“...

Atidžiai skaitydama Kauno profsąjungų kultūros rūmų bylas, sužinojau, kad Kultūros rūmuose, be kitų vaikų saviveiklos kolektyvų, veikė ir vaikų choro ratelis, kuriam vadovavo Povilas Žemaitis (jo atlyginimas buvo 56,67 rub.). Tuo metu jis buvo Kultūros rūmų Meno tarybos narys ir dalyvaudavo jos posėdžiuose.

1961 metų vasario 27 dienos posėdyje P. Žemaitis pasiūlė organizuoti vaikų akordeonistų bei berniukų vokalinį ratelį, pats įsipareigojo vaikų chorą padidinti 20 proc., o berniukų ir akordeonistų ratelius suburti per du mėnesius. Dar pasižadėjo su berniukų choru kas mėnesį paruošti po du naujus kūrinius.

Po mėnesio įvykusiame posėdyje P. Žemaitis pasakė, kad neseniai suburtas berniukų choras, jeigu Meno taryba sutiktų, norėtų dalyvauti miesto saviveiklos konkurse. Dar pridūrė, kad konkursui su berniukų choru ruošiami keturi kūriniai: Mocarto Ateik, pavasarėli! ir trys lietuvių autorių dainos. Povilas Žemaitis paprašė vaikų sektoriaus vadovę Urnikaitę leisti berniukų chorui prieš konkursą pakoncertuoti, kad naujas kolektyvas priprastų prie scenos ir žiūrovų.

Buvo nutarta miesto saviveiklos konkurse leisti dalyvauti ir berniukų chorui. Kauno miesto Kultūros skyriaus organizacinio darbo už 1961 metų antrąjį ketvirtį ataskaitoje rašoma, kad meno saviveiklos kolektyvų apžiūra – konkursas vyko birželio 17, 18, 19 dienomis. Chorų apžiūrai buvo paskirta birželio 19 – oji diena (taigi, 1961 m. birželio 19-oji – galėtų būti berniukų choro gimimo diena).

1963 metų gruodžio 18 dieną vykusiame Meno tarybos posėdyje buvo svarstytas pasirengimas miesto ir respublikinei meno saviveiklos apžiūrai. P. Žemaitis pranešė, kad su berniukų choru jau baigia ruošti 1964-ųjų metų Dainų šventės repertuarą. Berniukų choras koncertavo Sporto halėje žemės ūkio darbuotojams (1963 03 28), Alytaus kultūros namuose (1963 05 12), Vilniuje, televizijoje (1964 04 12), Lampėdžiuose poilsiautojams (1964 05 17), Kapsuko (dabar Marijampolės) miesto moksleivių Dainų šventėje (1964 05 31), Vilniuje koncerte-konkurse (1964 06 23). Beje, pastarajame konkurse berniukų choras laimėjo pirmąją vietą. Paskelbus konkurso rezultatus, visi berniukų chorų vadovai draugiškai dalijosi patirtimi ir mintimis. Jie manė, kad Kauno berniukų choras yra globojamas miesto valdžios, kad vadovui padeda chormeisteris, ir vadovas gauna gerą atlyginimą. Labai nustebo išgirdę, kad Kauno berniukai yra rūpestingai globojami tik savo tėvelių ir vadovo, chormeisterio neturi, vadovas gauna atlyginimą už vieną etatą ir priedą už aukštąjį mokslą.

1964 m. birželio 27 dieną choras dalyvavo Moksleivių dainų šventėje Vilniuje. Iš Vilniaus Dainų šventės vaikai, juos lydėję tėvai ir vadovai grįžo pikti ir labai pavargę. Tačiau iškovota pirmoji vieta įpareigojo visus už šį jauną kolektyvą atsakingus žmones susirinkus pasidžiaugti, padėkoti ir pažvelgti į berniukų choro ateitį.

1964 metų lapkričio 6 dieną Profsąjungų kultūros rūmuose vyko šventinis rytmetis, skirtas berniukų choro dalyviams. Po oficialiosios dalies buvo demonstruojamas kino filmas Vasilisa gražioji. Tada berniukų chorui ėjo ketvirti metai. Paprastai jie atostogaudavo kūrybinėje vasaros poilsio stovykloje Karmėlavoje.

Povilo Žemaičio kelias į muzikos pasaulį. Prisimenu, mane iš tolimos Tauragės apskrities, Pašaltuonio parapijos vykti į Kauną mokytis vargonininko specialybės paragino Pranciškus Beinaris, šiandien kauniečiams žinomas Kauno Arkikatedros Bazilikos vargonininkas. Jis buvo taip pat iš Pašaltuonio, pokariu atsidūręs Kaune. Prieš tai ragavęs vargonų muzikos mokslų Šiauliuose. Sako: „Važiuojam į Kauną kartu. Dabar priima ir šiek tiek mokančius, ir nieko nemokančius. Mokslas nemokamas. Jei bus sunku – padėsiu“.

Atsivežęs į Kauną visur vedžiojo, viską rodė ir aiškino. Mano globėjas P. Beinaris jau mokėsi muzikos mokykloje dainavimo ir kompozicijos specialybių, todėl greitai išaiškino, kad man reikės eiti pas gana rūstų direktorių Nikodemą Martinonį laikyti egzaminus. Ten turės išsiaiškinti, ar aš būsiu priimtas, ar ne.

Paskirtą dieną ir valandą veda mane Beinaris pas dar nepažįstamą direktorių. Nuėjome. Rūmai dideli. Šurmulys. Daugybė langų be stiklų. Pokaris. Suradome duris su užrašu DIREKTORIUS.

Nedrąsiai pabeldė (Beinaris) ir pirma savęs į kabinetą įstūmė mane. Pasilabinom. Beinaris ir sako: „Atvedžiau naujoką. Nori mokytis groti vargonais“. Direktorius iš lėto išklausinėjo viską: iš kur atvykęs, kiek gimnazijos klasių baigęs, kur mokiausi muzikos, pas ką, ką galiu pagroti ir padainuoti. Pasakiau, kad esu atvykęs iš Eržvilko valsčiaus, Pašaltuonio parapijos, nebaigęs nė vienos gimnazijos klasės. Vokiečių laikais baigiau penktąją pradžios mokyklos klasę. Vieną dainą net vokiškai moku. Visus keturis balsus. Pas ką mokiausi muzikos? Taigi, kad daugiau nebuvo pas ką mokytis, kaip tik pas Pašaltuonio bažnyčios vargonininką Izidorių Saboną, Pranciškaus Beinario dėdę. Neturėjau jokių gaidų, tai viską grojau atmintinai – iš klausos. Tik keletą pratimų buvau išmokęs iš populiarios BEYER knygos, kurios vežtis į Kauną Sabonas neleido.

Pagrojau ką mokėjau, matyt, ne kažin kaip, nes paklausė, ar polką, valsą moku. – „Moku, sakau, iš klausos.“ – „Pagrok“. Nemaniau, kad stojant į muzikos mokyklą reikės tokius niekus groti, bet pagrojau. Supratau, kad mano grojimas jo nepralinksmino, nes klausė vėl, ką galiu padainuoti. „Viską!“ Ir man tikrai atrodė, kad aš moku visas Pašaltuonio apylinkės dainas. Paklausė porą dainelių ir, atrodo, nesusižavėjęs klausia toliau: „Tai gal tu ir bažnyčios chore giedojai?“ – „Giedojau“, – atsakiau bijodamas, nes laikai tada buvo tarybiniai. – „O gal tu ir pagroti ką nors iš bažnytinių giesmių gali?“ – „Galiu: Mišias „De Angelis“, „Pulkim ant kelių“ , „Tantum ergo“, „Libera“. – „Pagrok“. Pagrojau kažką, tikėdamasis pagyrimo, kurio, deja, nesulaukiau, ir nutilau.

Visi ilgokai patylėjome. Pasižiūrėjo dabar man jau visam laikui pažįstamas Nikodemas Martinonis pro savo juodus akinius, atsiduso ir sako:

– Tamsta priimtas! Tik nesidžiauk per daug ir nesipūsk, – pamatęs žiburiukus mano akyse, pridūrė direktorius. – Turėsi labai daug dirbti, daugiau valgyti, mažiau miegoti. Muzikos mokykloje pamokos kasdien. O gyventi ar turėsi kur? Kas duos valgyti, kas mokės?

Viską išklausinėjo kaip susirūpinęs tėvas, su viltimi ir nerimu žvelgdamas į smulkutį ir liesą bernioką iš Pašaltuonio, kuris norėjo būti vargonininku.

Toks buvo pirmasis mano gyvenime egzaminas.

(Kauno J. Gruodžio konservatorija. K., 2000. P. 267)

Studijų ir darbo metai. Šešerius metus P. Žemaitis mokėsi J. Gruodžio muzikos mokykloje, o vakarais – Darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. P. Beinariui rekomendavus, vargonais grojo Arkikatedroje Bazilikoje per ankstyvąsias šv. Mišias, Šv. Gertrūdos (marijonų, neparapijinėje) bažnyčioje vaikus mokė giedoti, vaikų darželyje vedė muzikos pamokėles, vėliau vargonininkavo Vytauto Didžiojo neparapijinėje bažnyčioje ir kitur.

Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklos choro dirigavimo skyrių ir vidurinę mokyklą P. Žemaitis baigė 1952 metais. Norėdamas išvengti tarnybos tarybinėje kariuomenėje tais pačiais metais įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą (taip darė ne vienas muzikos mokyklos auklėtinis). Su muzika nesiskyrė. Praktikos metu išsiaiškinęs, kad miško paukšteliams dirigentas tikrai nereikalingas, 1956 metais gautą miškininko diplomą padėjo į stalčių. Nesunkiai įsidarbino 4-oje vidurinėje mokykloje muzikos mokytoju, muzikos mokykloje gavo privalomo dainavimo akompaniatoriaus pareigas, Kauno profsąjungų kultūros rūmuose vadovavo vaikų chorui.

1962 metais įstojo į Vilniaus valstybinės konservatorijos chorinio dirigavimo neakivaizdinį skyrių. Konservatoriją baigė 1966 metais ir įgijo pedagogo, choro dirigento specialybę. Dirbo garso įrašų kabineto vedėju, solfedžio dėstytoju, merginų choro vadovu, nevengė ir kitų pareigų. Respublikiniuose pedagoginiuose skaitymuose pelnė trečio laipsnio diplomą už metodinį darbą Darbas su vaikų choru. Rodos, jis patarė Laimai Lapkauskaitei iš choro dirigavimo skyriaus ir Ritai Preikšaitei iš fortepijono skyriaus pereiti į dainavimo skyrių. 1987 metais jam buvo suteiktas vyresniojo dėstytojo vardas.

Naujas berniukų choro vadovas. 1966 metais P. Žemaitis jau šiek tiek ūgtelėjusį ir jo širdžiai labai brangų berniukų chorą atidavė į patikimas, Vilniaus konservatoriją baigusio jauno choro dirigento Donato Jokūbonio rankas.

Vadovaujant D. Jokūboniui berniukų choro pirmasis koncertas įvyko 1967 m. liepos 6 dieną pionierių stovykloje „Artekas“. Kiti koncertai vyko Lietuvoje.

Išskirtinis buvo 1970 metų liepos 11 dienos koncertas Vilniuje, kur berniukų choras dalyvavo konkurse ir (antrą kartą) laimėjo pirmąją vietą respublikoje. Liepos 13 dieną jų koncertą iš Vilniaus valstybinės filharmonijos transliavo per televiziją.

1971 metų vasario 24 dieną Kauno profsąjungų kultūros rūmų salėje vyko neeilinis berniukų choro koncertas. Tą vakarą jiems buvo iškilmingai suteiktas „PAVYZDINIO BERNIUKŲ CHORO „VARPELIS“ vardas. „Varpelį“ sveikino Rūmų meno saviveiklos kolektyvai, berniukų choro tėvų komitetas, J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos direktorius Vytautas Blūšius, respublikos vyr. dirigentas prof. Antanas Juozėnas, Meno saviveiklos namų atstovas, kompozitorius Vytautas Paltanavičius ir kiti.

1974 m. birželio 5 dieną Radijo komitete, dalyvaujant Lietuvos valstybiniam kameriniam orkestrui (vad. Saulius Sondeckis) ir birbynininkui A. Jonušui, buvo įrašinėjamas pavyzdinio berniukų choro „Varpelis“ koncertas.

1975 metais B. Dvariono muzikos mokykloje vyko respublikinės jubiliejinės dainų šventės konkursas. Jame pavyzdinis berniukų choras „Varpelis“ vėl užėmė pirmąją vietą.

Metai bėgo, augo berniukai, augo ir berniukų skaičius „Varpelyje“, todėl ilgainiui choro vadovas D. Jokūbonis juos suskirstė į paruošiamąją grupę, koncertinę grupę ir jaunuolių grupę.

Pavyzdinio berniukų choro Varpelis“ repertuaras. Profsąjungų kultūros rūmų darbo dienynuose šalia koncerto datos repertuaras nebuvo rašomas. Yra tik du tokie įrašai: 1970 m. gegužės 29 dieną berniukai dainavo Giedriaus Kuprevičiaus Metų sonetus ir 1971 m. gegužės 19 dieną berniukų giedojo Dž. Pergolezi Stabat Mater kartu su Kauno miesto kameriniu orkestru.

Tarp daugelio archyve saugomų dokumentų pavyko aptikti ir choro vadovo D. Jokūbonio sudarytą 1975-1976 metų repertuarą. Iš jo nesunku suprasti, kokiais dvasios turtais buvo nuolat apdovanojami jaunieji dainininkai. Repertuare surašyta V. Budrevičiaus, Z. Venckaus, R. Žigaičio, S. Šimkaus harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, J. Naujalio Už Raseinių, F. Šuberto Liepa, J. S. Bacho Sicut locutus est iš kantatos Magnificat, V. A. Mocarto Ave verum, G. Donicetti Ave Maria ir kiti.

1979 metais chorui pradėjo vadovauti Alfonsas Kazlauskas ir rūpinosi jais iki 1983 metų. Tais metais berniukus į savo globą paėmė choro meno vadovas Ksaveras Plančiūnas.

Dar iš interneto. Nuo 1997 metų berniukai nebeįsivaizduoja savo vasarų be jūros, pajūrio kopų, aitvarų, (...) vakarinių saulės palydų į jūrą.

1998 metais Kauno berniukų ir jaunuolių choro „Varpelis“ juridinę priklausomybę bei steigėjo teises ir finansavimą iš Kauno kultūros rūmų perėmė Kauno miesto Švietimo ir ugdymo skyrius. Kauno berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis“ yra visų Kauno miesto renginių, Kauno bei respublikinių dainų švenčių dalyvis. Berniukai sėkmingai dalyvauja šalies bei tarptautiniuose festivaliuose ir konkursuose.

Kaunas

© 2008 „XXI amžius“