Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Vyras ir moteris – šeimos būsto statytojai

Bronius VERTELKA

Konferencijoje (iš kairės): Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas ir vyskupas emeritas Juozas Preikšas

Bendrauja Lietuvos šeimos centro direktorė Vijoleta Vitkauskienė (kairėje) ir Panevėžio vyskupijos šeimos centro direktorė Jūratė Šaumanienė

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis su konferencijos dalyvėmis Autoriaus nuotraukos

Prof. Danutė Gailienė ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis spaudos konferencijoje

Septintą darbo grupę vedė Jolanta ir Algimantas Ramonai (Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija)

Panevėžio vyskupijos generalvikaras kan. dr. Robertas Pukenis (dešinėje) ir Tiberiados bendruomenės narys brolis Bartas tapo vienos darbo grupės dalyviais

Paskutinį vasario šeštadienį ir sekmadienį Panevėžyje dvi dienas vyko Lietuvos šeimų centrų konferencija „Džiaugsmo ieškojimas šeimose“. Ją rengė Lietuvos ir Panevėžio vyskupijos šeimos centrai, globojo Lietuvos Vyskupų Konferencija, rėmė Panevėžio vyskupijos kurija, Panevėžio miesto savivaldybė, miesto Kazimiero Paltaroko vidurinė mokykla, Vokietijos katalikų solidarumo akcija „Renovabis“. Konferencija vyko Panevėžio miesto savivaldybės salėje ir K. Paltaroko vidurinėje mokykloje. Šis renginys pagyvino miesto, kurio tūkstančiai gyventojų ieškoti laimės yra išvykę į užsienio šalis, veidą.

Spaudos konferencijoje – kardinolas ir profesorė

Šeštadienio ryte iš sostinės atvykę kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir Vilniaus universiteto profesorė Danutė Gailienė savivaldybės salėje susitiko su žiniasklaidos atstovais. Kardinolas pažymėjo, jog pats gražiausias dalykas visuomenėje – darnios šeimos. Šiais laikais apie pusę šeimų patiria skyrybų siaubą. Europoje priimami įstatymai, kurie ne gina, bet ardo šeimas. Ypač tai skausmingai pasireiškia Ispanijoje, kur gali tuoktis lesbietė su lesbiete ar homoseksualas su tokios pat lytinės orientacijos vyru. Lietuva – vienintelė šalis, kuri kažką daro, kad parengtų jaunuolius šeimai. Tai būna puiki proga jauniems žmonėms apmąstyti, dėl ko gyveni, ar tinkami vienas kitam. Meilė šeimoje turi būti akcentuojama kiekvieną dieną, o joje gimęs naujas kūdikis privalo dar stipriau sujungti sutuoktinius. Svarbiausia – išlaikyti gražų tarpusavio bendravimą šeimoje, joje augantys vaikai turi patirti meilę ir laimę.

Vilniaus universiteto prof. D. Gailienė tikino: apie meilę daug kalbėti neverta – reikia ją pajusti. Meilės karais neužkariausi. Visuomenė turi vertinti šeimą, o valstybė – ginti ją. Lietuvoje išlikusi tradicija lapkričio 1-ąją lankyti artimųjų kapus. Tokiu metu susitinkama su giminėmis, su jais bendraujama. Sunkiausiais Lietuvai laikais, kada jos gyventojai buvo vežami į Sibiro tremtį ar įkalinami kaip politiniai kaliniai, šeimose skyrybų nebuvo. Šeimos išliko kaip gera priebėga jiems grįžus iš nelaisvės.

Nesimato šaltiniu trykštančio džiaugsmo

Konferencijai „Džiaugsmo ieškojimas šeimoje“ vadovavo Lietuvos ir Panevėžio vyskupijos šeimų centrų direktorės Vijoleta Vitkauskienė bei Jūratė Šaumanienė. Pirmasis kalbėjęs Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius teigė, kad Lietuvoje dar nėra didelio džiaugsmo: šalyje sklando vergystės, atsineštos iš kelių sovietinės priespaudos dešimtmečių, dvasia. O kur yra nuodėmė, ten negali būti tikro džiaugsmo. Todėl būtina ieškoti kelių, kaip jį susigrąžinti. Vienas jų – daryti kitiems gera. Antras, irgi labai svarbus kelias, atgaila. O trečias – reikia išmokti būti labai laisvais.

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, padėkojęs gausiai į konferenciją susirinkusiems žmonėms, pasakojo, kaip kartą pokalbyje su 15 vaikų jis paklausė, ar visi jaučia bendravimo su tėvais džiaugsmą. Teigiamai atsakė tik keli. Į klausimą, ar turi šunį ir išveda jį pavedžioti, „taip“ atsakė gal dvylika. Vyskupas prisiminė, kaip vaikystėje į mokyklą jam tekdavo eiti pėsčiomis keliolika kilometrų. Namuose tėvai jo laukdavo, kad sūnus paimtų knygą ir imtų ją skaityti.

Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio nuomone, šiuo metu trūksta pagrindinio dalyko – džiaugsmo. Tai yra didžiausias turtas, kokį privalome turėti gyvenime. Ganytojas persakė Motinos Teresės žodžius, pasakytus Kalkutoje: „Jeigu neturite kuo pasidžiaugti, neikite į gatvę“. Vyskupas teigė, jog tikrasis džiaugsmas šeimoje bus tada, kai jos viduryje stovės kryžius, bet ne televizorius.

Panevėžio meras Vitas Matuzas neslėpė, jog dabar kalbama priešingai, nei galvojama. Tikrąjį džiaugsmą jis patyrė 1993 metais Čikagoje, vežimėlyje veždamas sugipsuotą savo sūnų. Buvo Tėvo diena. Praeiviai šypsojosi, žvelgdami į ligonį. Lietuvoje to neregėjo. Jau keturis anūkus turintis meras didįjį džiaugsmą patiria savaitgaliais, kai į šeimos ratą sueina jam artimiausi žmonės.

Konferencijos dalyvius pasveikino ir Seimo narys Julius Dautartas.

Meilė niekada nebūna užbaigta

Pranešime „Ganytojo žodis apie džiaugsmą“ kardinolas A. J. Bačkis papasakojo apie savo šeimą, kuri 50 metų buvo priversta gyventi užsienyje. Tiktai Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ji galėjo grįžti į gimtąją šalį. Vyras, pasak kardinolo, tikrąjį džiaugsmą atranda tada, kai sutinka jam ištikimą moterį. Vyras ir moteris turi papildyti vienas kitą ir tik tada tarp jų vyraus darna. Šeima yra Dievo meilės išraiška, o pats Dievas – džiaugsmo šaltinis. Tačiau toks supratimas jau yra pavojuje: bandoma atskirti vyro ir moters bendrystę, nutraukiant jų šaknis. Santuoka yra ir turi būti vyro ir moters bendrystės ženklas – iki pat jų mirties. Meilės troškimas – tai ne iliuzija ar apgavystė. Ji yra pasiekiama. Ir pats sutuoktinių gyvenimas turi būti kaip šventė. Jėzus laimina žmones meilei. Pati santuoka yra Dievo palaima ir džiaugsmas. Gražu, kai maži vaikai meldžiasi kartu su tėvais, nes tas sujungia šeimą. Meilė niekada nebūna užbaigta. Meilę reikia auginti, ji turi augti kaip medis. Vaikai trokšta tėvų meilės. Kada tėvai vienas kito nemyli, tai tikra nelaimė ir vaikams.

Klausimai ganytojams

Po kardinolo pasisakymo konferencijoje dalyvavę ganytojai pasirengė atsakyti į žmonių iš salės raštu pateiktus klausimus. Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius į klausimą, kodėl šiandien trūksta kunigų, dirbančių su šeimomis, sakė, kad seminarijoje būsimi kunigai gauna tokio darbo pagrindus, bet ne visi sugeba tomis žiniomis tinkamai pasinaudoti. Apie tai, kodėl žmonės dabar tokie pikti, ganytojas atsakė palyginimu. Praėjusią savaitę jis sutiko daug afrikiečių, kurie gyvena vargingai, bet atrodė linksmi. Lietuvoje dėl to, kad žmonės negyvena kaip Amerikoje ar Švedijoje, imama kaltinti net Dievą.

Kardinolas į klausimą, kas naujo šeimos pastoracijos srityje, sakė, jog bažnyčia tikrai rūpinasi santuokai besiruošiančiais žmonėmis. Jeigu šeima bus laiminga, tokia bus ir visuomenė. Bet ir blogio neverta sutapatinti su komunizmu. Nors komunizmas sugebėjo išrauti gerąsias savybes, iš tiesų ir kapitalizme yra nemažai blogio. Kardinolui teko atsakyti ir į klausimą: „Ar nebūtų geriau, jeigu kunigams leistų kurti šeimas?“ Ganytojas atsakydamas juokavo: kam reikia tai suprasti, tas jau supranta. Anglikonų bažnyčia, leidžianti kunigams tuoktis, dvasininkų jau beveik nebeturi.

Vyskupas J. Kauneckas buvo paklaustas, ar gali tuoktis skirtingų tikėjimų žmonės. Pasak ganytojo, Lietuvoje reikia auklėti katalikiška dvasia. Renkantis kito tikėjimo vyrą ar žmoną, būtina susimąstyti. Jeigu žmogus tiki piramidžių, būrėjų, aiškiaregių galiomis, vadinasi, jis silpnai tiki.

Šiaulių vyskupas akcentavo, kaip svarbu paruošti jaunavedžius šeimai. Negalima jų palikti vienų. Kiekvieną šeimą būtina brandinti. Į klausimą, ar bažnyčios lankymas kiekvieną sekmadienį negali tapti rutina, vyskupas pastebėjo: „Argi valgymas kiekvieną dieną yra rutina? Tikintiesiems būtina bendrauti gyvai. Tik tada bus gyvas jų tikėjimas“.

Vertė gyventi meluojant

Prof. Danutė Gailienė gvildeno menkai nagrinėtą temą „Sovietmečio įtaka šeimai“. Prelegentė sakė, jog 1940-1953 metais trečdalis Lietuvos gyventojų (apie 1,2 milijono žmonių) buvo nužudyti, ištremti ar emigravę. Tyrimų apie tai yra mažai, nors vežė į Sibiro tremtį geriausius šalies sūnus – gydytojus, ūkininkus, netgi filatelistus, apkaltintus turėjus ryšių su užsieniu. Žudė partizanus, jų išniekintus kūnus sumesdavo miestelių aikštėse. Ne vieno motina nuo tokių žiaurių vaizdų išprotėjo. Prieškaryje didžiulę įtaką turėjo Bažnyčia, skatinusi meilę tėvynei. Norint išgyventi sovietmečiu, reikėjo būti lojaliems tokiam režimui, sakyti netiesą, meluoti. Sovietiniais laikais nebuvo laiminga nė viena šeima. Profesorė prisiminė, kaip prašvito vieno jaunuolio akyse, sužinojus tiesą, už ką jo motina buvo kalinama. Anksčiau jis vengė apie tai kalbėti. Tada nebuvo draudžiama vogti, slepiama nuo vaikų, kodėl jų tėvai atsidūrė Sibiro tremtyje ar lageryje. Pranešėja teigė pasibaisėjusi, nepriklausomybės pradžioje paviešinus, kad A. Brazauskas yra keliolikos namų savininkas. Bet žmonės ir vėl už jį balsavo, apgaudinėjo save, manydami, kad jis geriausias, rinko prezidentu.

Didžiulis džiaugsmas, kai sekasi kitiems

Socialinių mokslų doktorantė Nijolė Liobikienė pranešime „Džiaugsmo ieškojimas šeimoje“ teigė, jog netgi grįžę iš kalėjimų ir lagerių žmonės atrodė laimingi. Džiaugsmas yra meilė, glūdinti žmogaus viduje. Bet didžiausias džiaugsmas būna tada, kai juo pasidalijama su kitais. Gyvas tikėjimas yra tikrojo džiaugsmo šaltinis. Kai į bažnyčią eini ne „dėl reikalo“, bet tada, kai to jau reikia.

Kas yra šeima

Po pietų, vykusių Kazimiero Paltaroko vidurinėje mokykloje, konferencija tęsėsi darbo grupėse, kurių buvo net dešimt. Prof. D. Gailienės grupės nagrinėjama tema „Šeima okupacijos metais“, soc. m. doktorantės N. Liobikienės „Santuokinių krizių įveikimo būdai“, prof. G. Vaitoškos „Mitai apie seksualinį gyvenimą“, S. Matulevičiaus „Iššūkis: laisvalaikis šeimoje“, E. Kučinskaitės „Skyrybų krizė: per atleidimą į išgijimą“, doc. R. Bieliauskaitės „Kas trukdo būti gerais tėvais?“, J. ir A. Ramonų (Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija) „Šeimų įvaizdžio stiprinimas“, J Stučinskaitės ir V. Salinio (Gyvenimo ir tikėjimo institutas) „Šokiai ir žaidimai šeimoje“, J. ir A. Bernatonių „Šeimos praturtinimo programa. Vakarai su šeima“ ir dr. B. Obelenienės „Kodėl verta populiarinti natūralų šeimos planavimą?“ grupės.

Patarus Panevėžio vyskupijos šeimos centro direktorei J. Šaumanienei, ėjau į grupę, kuriai vadovauti turėjo Jolanta ir Algimantas Ramonai. J. ir A. Ramonai yra baigę geografiją Vilniaus universitete, bet pagal šią specialybę jie nedirba. Augina sūnų ir dukrą, laukia gimstant trečiojo. J. ir A. Ramonai pasakojo, kokia veikla užsiima Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, kuriai jie atstovauja. Vyko laisvas bendravimas. Grupėje buvo generalvikaras kan. dr. Robertas Pukenis, Tiberiados bendruomenės narys brolis Bartas.

Grupės vadovų paklausiau, kodėl priekaištaujama kunigams, jog jie neturėdami šeimos moko gyvenimo tiesų šeimas (jų šeimos yra parapijos), tuo tarpu ministrė V. Blinkevičiūtė, netekėjusi ir neturinti vaikų, tokius pamokymus žeria viešai. Atsakymas nenustebina. Blizgančiuose žurnaluose, propaguojančiuose „stilingą gyvenimo būdą“, liaupsinami po kelis kartus išardę šeimas, bet vėl susituokę. Tokie pavyzdžiai daro neigiamą poveikį jauniems, ypač dar nevedusiems.

Išsiskirsčius į grupeles, buvo teikiami jų siūlymai bei pageidavimai. Visi kartu sutarė: šeima gali būti laikoma tik vyras ir žmona bei jų vaikai, o ne dviejų vienos lyties žmonių santuoka.

Būtina mokėti atleisti

Vakare Kristaus Karaliaus Katedroje prasidėjo šv. Mišios, kurias aukojo kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir kiti vyskupai. Pilnutėlėje žmonių šventovėje sakydamas pamokslą, kardinolas pabrėžė tėvo gailestingumą sūnui, prašvilpusiam turtus. Vilniaus arkivyskupas metropolitas kalbėjo, jog šeimos centrų darbuotojai turi būti gailestingi, privalo mokėti atleisti kitų klaidas. Ragino gailestingumo semtis iš Kristaus.

Slegia godumas

Vasario 24-osios rytą šv. Mišias už konferencijos dalyvius ir šalies šeimas aukojo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, dalyvavo vysk. J. Kauneckas ir vysk. emeritas J. Preikšas. Sakydamas pamokslą arkivyskupas teigė, jog negalima rasti laimės nuodėmėje. Dabar klesti neišpasakytas godumas, kuris skatina kaupti turtus pažeidžiant teisingumą. Didžiausia žmonių nelaimė yra ta, kad jie tiki apie tokiu būdu pasiekiamą laimę, kad jie nepasitiki Jėzumi. Tikrasis Dievo garbinimas yra vidinis, dvasinis jo šlovinimas. Jam reikia meilės, klusnumo ir ištikimybės, atmesti bet kokį melą. Baisu, jeigu gyvenimas statomas ant melo pamatų. Svarbu laikytis tiesos ne tik žodžiuose, bet ir visame gyvenime. Tiesos skaidrumo reikia kiekviename žingsnyje. Arkivyskupas ragino tikinčiuosius gyventi tiesoje.

Lietuviai mėgsta skųstis

Antroji konferencijos diena prasidėjo miesto savivaldybės salėje. Jos dalyvius sveikino vyskupas emeritas Juozas Preikšas. Po jo kalbėjo Tiberiados bendruomenės narys brolis Bartas. Atvykęs iš Belgijos, jis per trejetą metų pramoko kalbėti lietuviškai. Brolio Barto įsitikinimu, svarbiausia šeimoje yra malda. Ja atrandamas Dievas. Nors vieni sako, kad jis – danguje, kiti – bažnyčioje, treti – širdyje, bet retai išgirsi, kad Dievas yra šeimoje. Viešpatį reikia sugebėti atrasti. Tai galima padaryti atnaujinus maldą šeimose. Reikia melstis su vaikais. Nors pasitaiko, kad iš jų tyčiojamasi.

Atvykęs iš Belgijos, kur užaugo penkių vaikų šeimoje, užsidirbdavo plaudamas tėvo mašiną, brolis Bartas sakė, kad Lietuvoje yra daug skurdo, bet jos gyventojai turėtų džiaugtis tuo, ką turi, o ne nuolat skųstis. Pinigai, jei jų yra per daug, gadina šeimą. Džiaugsmo viršūnė šeimoje – atleidimas. Kai nesusikalbama, bręsta skyrybos. Brolio Barto pasakojimą papildė Algis Petronis, Vilniaus vyskupijos šeimos centro direktorius, pranešime „Apie susikalbėjimo džiaugsmą“.

Sutuoktinių liudijimai

Kaip išlaikyti šeimą, liudijo dvi sutuoktinių poros. Toma ir Algirdas studijavo skirtingose aukštosiose mokyklose. Kaip gyveno tuo metu, išsipasakodavo susitikę. Apie natūralų šeimos planavimą Toma sužinojo apsilankiusi šeimos centre. Už šeimos planavimą atsakingi abu sutuoktiniai. Jie supranta, kaip apsisaugoti nuo nėštumo.

Danguolė ir Donatas susituokę jau 11 metų ir turi 10 metų sūnų. Sutuoktiniai tikisi ir po 30 metų gyventi kartu, kadangi gražiai sutaria, vienas kitą iš pusės žodžio supranta. Nors susituokė studijuodami, Danguolė ir Donatas sugebėjo išlaikyti tvirtą šeimą. Pagrindinis jų gyvenimo džiaugsmo šaltinis – tikėjimas. Į konferenciją abu vyko todėl, kad žinojo, jog joje daug ko pasisems. Šeimoje vyrauja abipusis pasitikėjimas. Kai susirgo Danguolės mama ir ją reikėjo slaugyti, Donatas niekada nepriekaištavo žmonai, kad ji ilgai nebuvo namuose. Vyras mėgsta orientacinį sportą, žmona yra meniškos sielos, tačiau ir čia abu surado pusiausvyrą. Į varžybas sutuoktiniai jau ima sūnų. Kai Donatas su Jokūbu laksto po miškus, Danguolė mėgaujasi gamtos sukurtomis grožybėmis.

Šeimos centrų darbai

Konferencijos pabaigoje vyko vyskupijų šeimos centrų pristatymas „Šeimos centrų metai“. Pirmasis tokią teisę gavo Kaišiadorių vyskupijos šeimos centras. Viena jo darbuotoja yra apdovanota Popiežiaus Benedikto XVI Kryžiaus ženklu. Konferencijoje dalyvavo didelė širvintiškių grupė.

Kauno arkivyskupijos šeimos centras svarbiausiais metų įvykiais vadino Kauno arkivyskupijos Antrąjį Sinodą bei pasirengimą Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejui. Šeimos centras nemažai pasidarbavo rengiant jaunuolius šeimai.

Panevėžio vyskupijos šeimos centro direktorė J. Šaumanienė, vertindama visų dekanatų šeimos centrų veiklą, pastebėjo, jog be savanorių būtų prastai. Tarp jų aktyviai reiškiasi vyskupas Jonas Kauneckas, kun. Kęstutis Brilius, kan. dr. Robertas Pukenis bei kiti dvasininkai. Šeimos centrams talkina medikai. Pačiai J. Šaumanienei prabėgę metai buvo ypatingi tuo, kad buvo išleista jos knyga „Devyni laiškai“.

Šiaulių vyskupija pernai šventė savo veiklos 10 metų sukaktį. Ta proga Kryžiaus kalne buvo pastatytas kryžius, į Šaulių areną vienu metu buvo susirinkę 5000 žmonių – vyskupijos šeimų narių, o kitų metų pradžioje Šiauliuose vyks šeimų šventė.

Telšių vyskupijoje veikia 15 šeimos centrų. Didelė grupė atvyko į konferenciją.

Vilkaviškio vyskupijos šeimos centre Marijampolėje dirba trys žmonės. Glaudūs ryšiai tarp centro ir Šventosios šeimos seserų, veikia vaikų sielovados centras, teikiantis veiksmingą paramą tėvams ir jų vaikams.

Vilniaus arkivyskupijos šeimos centras sėkmingai bendrauja su broliais jonitais, sostinės mokyklomis. Centras yra pateikęs pastabų Švietimo ir mokslo ministerijai, kaip parengti paauglių lytinio švietimo programą.

Konferencijoje baigiamąjį žodį tarė vyskupas Jonas Kauneckas.

Panevėžys

© 2008 „XXI amžius“