Atnaujintas 2008 kovo 12 d.
Nr.20
(1613)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Džiaukimės buvimo dovana didžiąja!

Karolis Dineika (dešinėje)
su bičiuliu Pauliumi Panevėžyje
1955 metais

Karolis Dineika 1925 metais

Karoliui Dineikai

Jūs pasitieskite

ant žemės kilimėlį.

Ir atsistokite tvirtai ant jo –

Giliai įkvėpkite

saulėtosios ramybės –

Pakelkite rankas aukštyn

į amžinąjį dangų –

Lig žemės nusilenkit

dulkėms savo protėvių.

Iškvėpkite neapykantą

vienų kitiems –

Nusigręžkite

nuo purvinos niekšybės –

Atsisukite į visa,

kas gražu ir gera –

Nusišypsokite gyvenimui ir

dar pakartokite –

Nuplaukit nuo veidų

kasdienybės dulkes –

Ir džiaugtis eikite

buvimo dovana didžiąja!

Jonas Vytautas Nistelis, 1974

* * *

„Pasitieskite kilimėlį rytmetinei mankštai…“ kiekvieną rytą anais Nepriklausomybės metais per radiją po giesmės „Dieve, išklausyk, užlaikyk mūsų Tėvynꅓ atplaukdavo melodingos Karolio Dineikos balsas.

* * *

Mums K. Dineika labiausiai žinomas kaip gydomosios fizkultūros novatorius, kaip Druskininkų gydomosios fizkultūros parko įkūrėjas, gydęs gydomąja gimnastika įvairius susirgimus ir ligas.

K. Dineika, 1919 m. savanoriu kovojo prieš bolševikus, sovietmečiu buvo ignoruojamas ir pakenčiamas tik dėl savo išskirtinės specialybės ir veiksmingos pagalbos viršūnių sveikatoms. Jo net enciklopedijose neminėjo, o pirmąsias knygas apie fizkultūrą leido tik rusų kalba.

* * *

K. Dineika 1920 m. įkūrė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungą, 1922 – Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, buvo jų pirmuoju pirmininku. Propagavo klasikines ir tautines sporto šakas. K. Dineika siekė kūno kultūrą pajungti dvasios kultūrai. Rašė į laikraščius, žurnalus, iki 1940 m. okupacijos išleido 14 knygų – apie Lietuvos blaivinimą ir sportą.

* * *

Dvasingas ir tikintis Karolis buvo nuo pat jaunystės. 1923 metais Linkuvos dėdės slapyvardžiu parašė knygutę „Gyvi akmenys“. „O, kad mes, krikščionys, tobulintume save, siekdami akmens ypatybių – tvirtumo savo pažiūrose. Ar esam gyvi savo dvasinio tobulėjimo kely? Gyvėjame per Kristų, suprasdami, kad kito kelio nėra, kaip degti ir skleisti meilės spindulius į sugodulėjusią žmonijos širdį,“ – rašė jis.

* * *

Tikėjimas atsispindi ir K. Dineikos laiškuose. Savo jaunų dienų ir Nepriklausomybės kovų draugui Pauliui jis rašo: „Kasdieniškų darbų daug, bet kiek laikas leidžia stengiuosi eiti Jo pėdomis ir rasti vaistų sau ir kitiems“ (1938 m.), „Geroji Dvasia dar pasaulyje veikia ir saugo mažą būrelį nuo pražūties“ (1941 m.), „Iki šiol turiu paveikslą Jėzaus Kristaus, Alyvų kalne besimeldžiantį. Daug laiko praėjo nuo tos dienos, kada jį man padovanojai. Buvo visokių dienų, bet, ačiū Dievui, kad esame gyvi ir dvasia ir kūrybinėmis galiomis“ (1967 m.). „Patyriau, kad mūsų amžiuje reikia atostogauti ir nebedirbti po 14-16 val. per parą. Bet mūsų Mokytojo padėdamas, kasdien einu stipryn“ (1970). Gavęs žinią apie savo bičiulio mirtį, jis atsako telegrama, adresuota mirusiajam: „Iki pasimatymo, Pauliau. Karolis“ (1971 m.). Kitam draugui Vytautui N. rašo: „R. Tagorės lyriką laikau pasidėjęs greta psalmių ir kasdien skaitau. Mat iš pat ryto reikia atnaujinti sąveiką su Tikrove“ (1974 m.)

* * *

Karolis gimė 1898 m. kovo 15 d. linkuvio Dineikos šeimoje Rygos mieste. Kartu su jaunesniu broliu Viktoru lankė Rygoje gimnaziją. (Viktoras vėliau mokėsi Peterburge, buvo vienas pirmųjų Lietuvos dramos teatro aktorių, vienas iš radijo „Linksmųjų brolių“, režisierius, pedagogas, 20 metų dirbo kinematografijos dubliažo režisieriumi). Karolis toliau mokėsi Tartu mieste, įgijo kūno kultūros mokytojo specialybę. Lietuvos Nepriklausomybės metais studijavo Kaune Teologijos-filosofijos fakultete. Paskaitų klausydavo kartu su Julija Paltarokaite (vėliau Šalkauskiene), Emilija Kvedaraite (vėliau Putiniene-Mykolaitiene), Salomėja Bačinskaite ir jos geriausia drauge Teklyte Spudaite (mirusia studijų metais). Artimai draugavo su savo profesoriais Stasiu Šalkauskiu ir Juozu Eretu.

* * *

1923 metais Šiauliuose įvyko pirmieji Lietuvoje kursai kūno kultūros mokytojams, kuriuose dėstė Karolis, (baigęs Tartu kūno kultūros institutą) ir Petronėlė, (tokį pat institutą baigusi Rygoje). Vėliau šie gimnastikos mokytojai sukūrė šeimą ir apsigyveno Alytuje. Apie 1930 metus Dineikos persikėlė į Kauną. Karolis ligi mirties džiaugėsi savo gražia šeima – dėstytoja žmona (Petronėlė pergyveno Karolį beveik 20-čia metų ir sulaukė šimto metų) ir kūrybingais vaikais: Arnu – architektu profesoriumi, Gyne – poete ir Vincu – dr. dizaineriu.

* * *

Karolis Dineika kūno kultūrą – kaip kovą prieš alkoholizmą – propagavo nuo pat savo jaunystės. 1926 metais parašė knygą „Blaivybė ir kūno lavinimas Lietuvoje“. Sielojasi, matydamas: „žmones, nė piršto nejudinančius nusikratyt bjauriausiu priešu“ ir suprasdamas: „Lietuvai blaivybę esant visai nereikalingą“. Kovoje su girtybe kūno lavinimą kaip netiesioginę priemonę laikė svarbiausiu dalyku, nes blaivybė sportininkui būtina higienos sąlyga. „ Juokinga būtų, jei stiprindami kūną sportu, drauge silpnintume jį alkoholiu: blaivininko tikslas kūno ir dvasios sveikata – rašė jis. Doroviniai per menkai auklėja šeima, mokykla, bažnyčia, visuomenė ir valstybė, neatsargiai sekdamos kitais kraštais. Išorinis priešas sunaikina Nepriklausomybę, vidaus priešas – girtuoklystė – gali visai išnaikinti pačią tautą. Mūsų tauta iš prigimties stipri ir gaji daug žalos patyrė per girtuoklystę. Nelaukim, kad ateinančios kartos mums – savo protėviams – tartų padėkos žodį…“

* * *

Karolis Dineika keletą metų vadovauja Blaivybės draugijos centro valdybai, redaguoja draugijos leidinį „Sargybą“ – nepartinį, katalikišką, sportą ir blaivybę propaguojantį savaitraštį, rašo į jį straipsnius.

* * *

Katalikų Bažnyčia gali ir privalo didžiuotis Karoliu Dineika – ištikimu Bažnyčios dvasiai, troškusiu: „kad krikščionijos grožis, žavumas pasireikštų Gyvosios dvasios žmonėmis, kurie puoselėtų širdies kultūrą, ugdytų jautrią sąžinę, kovotų su pesimizmu, gyventų vienybėje su Dievu“. Karoliui krikščionybės esmė – tapti Dievo vaiku ir gyventi su Dievu.

* * *

Kad mūsų tauta išliktų iš iškiltų – būtina Gyvoji dvasia Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje. To sąjūdžio pradinuku buvo prof. S. Šalkauskis, Karolis tapo jo Spiritus movens ir po profesoriaus mirties iki pat antros sovietinės okupacijos.

* * *

Karolis Dineika mokėsi, švietėsi, kad giliai tikintis pasaulietis bylotų Lietuvoj, kurios inteligentai yra nihilistai, liberalai – amžina pražūtis Lietuvai. Deja, K. Dineikos krikščionišką veiklą, nerimstančią apaštalo dvasią, siekimą žadinti iš abejingumo ir įtikėti krikščioniško egzistencializmo grožiu temdė rūstūs sovietinio slopinimo metai.

* * *

Nuo 1952 metų K. Dineika apsigyveno Druskininkuose. Čia įkūrė Gydomosios fizkultūros parką – gimnastikos kompleksą gydymui ir profilaktikai, Rašė knygas. Konsultavo liginius iš sanatorijų ir vyriausybinių vilų. Savo namuose priimdavo atvykstančius gydytis kunigus ir vyskupus. K. Dineika sakydavo: „Aš padedu sveikti jų kūnams, o jie sustiprina mano dvasią“.

* * *

Druskininkų laikotarpiu K. Dineika labai atsargiai bendraudavo. Bet jo harmoningos asmenybės žavesys – ramus melodingas balsas, draugiška šypsena, sportininko stotas, žvali laikysena, kūrybinis intelektualumas, didelė erudicija, kuklumas ir abejingumas buičiai – vis tiek sklido į visus, ką likimas apdovanojo pažintimi su juo.

* * *

K. Dineika mėgo poeziją ir pats rašė ją: Amžinasis Tėve, tešlovina Tave mano siela ir kiekviena mano kūno ląstelė, o mintis tepakyla prie antgamtinio įkvėpimo šaltinio. Jėzaus Kristaus jėga tegaivina manyje gyvąją dvasią, kad visur ir visada veikčiau pagal Jo pavyzdį, o širdis mano liepsnotų Jo meile, ramybe ir optimizmu. Amžinasis Tėve, visomis savo galiomis sieksiu tiesos, gėrio, grožio ir šventumo! Dėkoju Tau, Tėve, už šią dieną, duoną kasdieninę ir sveikatą. Laimink dirbančius Tavo Vynuogyne!

Dėkoju Tau, Tėve amžinasis, kad atskleidei man Kristaus evangelijos paslaptį ir kad per Nukryžiuotojo Auką aš atgimiau iš Šventosios Dvasios ir tapau Dievo karalystės sūnumi. 1970

Karolio gyvenimo akimirka mirė ir tapo amžinybe 1980 metais.

Parengė Apolonija NISTELIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija