Atnaujintas 2008 kovo 12 d.
Nr.20
(1613)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Sportiniai tiesos atsivėrimai

Margarita Ševeliova

Krepšinis – mūsų religija. Argi ne toks šiandien visų lietuvių šūkis? Absurdas, rodantis mūsų visuomenės išsivystymo lygį. Didžiai klystame, painiodami du savaime labai reikšmingus ir žmogui gyvybiškai svarbius dalykus – kūno ir dvasios lavinimą, tobulinimą. Tai, ką paveldėjome iš senovės graikų, ką turėtume puoselėti, kuo vadovautis, siekdami tikslo – harmoningos asmenybės. Mes „sportuojame“ prie televizoriaus ar alaus bare, laikydami alkoholio taurę rankose. Didis pasišaipymas iš sporto ir iš savo sveikatos. Parodija.

Milijonams žmonių sportas asocijuojasi su drąsa, stiprumu, ištverme bei jėgos panaudojimu kilniems tikslams. Manoma, jog sportas padeda spręsti įvairias socialines problemas, gerinti tautos sveikatą, turiningai užimti jaunimo laisvalaikį. Ne paslaptis, jog sportuodami grūdiname ne tik fizinį kūną, bet ir dvasią. Be abejo, sporto nuopelnai yra svarbūs valstybės mastu, o kartais net turi įtakos tarptautinei politikai. Visa tai lemia, kad sporto šakų vystymasis yra ne atskirų individų, bet valstybės rūpestis. Įvairių programų sudarymas, biudžeto bei paramos lėšų skyrimas sporto tikslams teigiamai išskiria valstybę kitų atžvilgiu. 

Mintis, kad sportas yra taikos ir stabilumo garantas neteisinga iš esmės – ji pasenusi ir, deja, atitolusi nuo realybės. Kad ir kaip didėja sporto įtaka pasaulyje, žmonija dėl to netampa mažiau agresyvi. Atvirkščiai – ne kartą sporto varžybos tapo riaušių ir smurto bangos priežastimi, sirgalių minios sukėlė grėsmę aplinkiniams. Neigiamų emocijų, išliejamų įtūžusių sirgalių, srautas kaupiasi, auga ir telkia blogąsias energijas. O energijos tvermės dėsnio pasaulyje dar niekas nepanaikino ir vargu ar artimoje ateityje panaikins. Taigi ir atsitinka taip, kad tamsieji srautai sugrįžta pas jų kūrėjus. Svarbiausia, kad taip nutinka nebūtinai varžybų metu. Televizija ir kitos plačiosios žiniasklaidos priemonės skleidžia šias piktas bangas, įteigia jas žmonijai.   Akivaizdu, koks klaidingas įsitikinimas, jog sportas tarnauja taikai. Sportas tik žadina ir stiprina žmonių aistras, varžybos tampa paprasčiausių pykčio protrūkių katalizatoriais.

  Lietuvis nesunkiai įsivaizduoja šitokią sceną – šeimos galva futbolo ar krepšinio varžybų metu pamiršta visas pareigas, šeimos reikalus. Ir sėdi tokia marionetė visą vakarą prikaustyta prie žydrojo ekrano. Ir šis tėvelis paskui stebisi, kad iš savo vaiko mato tą patį egoizmą, kuris, aišku, gali reikštis įvairiomis formomis. Argi tai nėra blogų energijų išraiška, jų cirkuliavimo taisyklė?

Tokia pati iliuzija yra faktas, jog sportas skatina fizinės ir dvasinės sveikatos stiprinimą. Bet šis mitas yra taip įsišaknijęs, jog jį sklaidyti reikėtų pradėti iš toli – aiškinantis žmogaus prigimtį, jo buvimo šioje žemėje tikslus.

Ankstesniuose straipsniuose jau citavau Abd-ru-šino veikalus, kuriuose autorius perspėja dėl melagingų žinių grėsmės, juose atsakoma į daugelį egzistencinių klausimų, kartu kalbama ir apie sportą. Naiviai yra manoma, jog suaugęs skaitytojas pasinaudos išmintingomis užuominomis, kad galėtų pats atrasti atsakymus į savo klausimus. Jis tarsi paima raktą, bet nežino, nuo kokių durų.

„Tas, kuris siekia tikrojo žmogaus vardo, neturi pamiršti apie aukštesnįjį tikslą, kurio nepasieksi šuoliais į tolį, plaukimu, bėgimu ar automobilių lenktynėmis. Iš individualių pasiekimų žmonija negaus naudos.“

Šiandien galima kalbėti ne tik apie sporto gerbėjus, tačiau apie tam tikrą fanatizmą, reiškinį, kai sportas tampa stabu, nors nuo pirmųjų šiuolaikinių Olimpinių žaidynių praėjo vos šimtmetis. Juk sunku būtų rasti jauną religiją, užkariavusią tiek žmonių širdžių. Jokia religinė šventė nesurenka tiek daug agresyviai nusiteikusių šalininkų kaip futbolo varžybos.

Žmonija ir pati nesuvokė, jog susikūrė naują stabą, kurio šventyklos – stadionai – dygsta visose šalyse, o tokios gausios materialinės aukos nesisapnavo nei Molochui, nei Aukso Jaučiui.

  Realybė tokia: anksčiau minios klūpojo prieš rankų darbo statulas, aukodavo joms savo vaikus, dabar tėvai nuo mažens atiduoda vaikus į įvairias sporto mokyklas. Kuo anksčiau visos fizinės ir moralinės jėgos bus nukreiptos į sportą, tuo didesnė galimybė pasiekti profesionalių rezultatų.  O kur vieta moraliniam, dvasiniam vystymuisi? Žmogui, nualintam sporto rezultatų siekimo, nebelieka išteklių dvasiniam tikslui siekti – sportas iškreipė jo sielą.

Kad ir pačios sporto varžybos, kurios apvainikuoja sekinančias treniruotes, virsta akivaizdžia stabmeldystės ceremonija. Nuo senovės ritualo pasikeitė tik forma, bet ne turinys. Žmogus, kuris į priešo vartus įmušė keletą kamuolių ar nugalėjo jėga, yra šlovinamas kaip didvyris, jį nešioja ant rankų ir vadina nacionaline žvaigžde.

Vakarais sėdėdami prie televizoriaus bei aistringai stebėdami mylimiausio futbolo klubo laimėjimus ir nesėkmes jaučiamės saugūs ir viliamės jaukiai ir tingiai praleisti likusią gyvenimo dalį, bet kartu prarandame teisę į egzistencinių dvasios dalykų suvokimą, savo ranka pasirašome atsisakymą nuo moralinio vystymosi.

Noriu pateikti gyvenimišką pavyzdį. Kiekvienas skaitytojas įvertins jį savaip. Antrojo pasaulinio karo veteranas, nepagydomai sergantis vėžiu, nepaliauja domėtis futbolo rungtynėmis, seka mėgstamiausios komandos varžybas.

Neabejoju, kad didžioji skaitytojų dalis pasidžiaugs tokiu aktyvumu, pritars mirštančiojo veiklai, paskatins ir toliau bet kokiais būdais atitraukti dėmesį nuo ligos. Tokios nuomonės laikausi ir aš. Bet žvelgiant iš krikščioniškojo tikėjimo pusės, mūsų požiūris – grynai vartotojiškas, paviršutiniškas. Siela, pripratusi gauti pasaulietiškų malonumų, meluoja pati sau, mirties akivaizdoje vis dar laikosi įsikibusi į žemiškas aistras. Žmogus taip ir nepasirengia amžinam gyvenimui, nenori apmąstyti amžinųjų tiesų net ir baigdamas kelią šioje Žemėje.

Kitas pavyzdys. Mokiniai gimtąja kalba rašo su klaidom, bet vienu ypu gali išvardinti italų ir ispanų lenktynininkų vardus bei pavardes. Štai dar vienas būdas papildyti būsimų pyktį skleidžiančių gerbėjų gretas.

Neabejoju, kad kiekvienas gali pratęsti šį sąrašą. Tačiau teisingai įvertinti gali tik tas, kuris supranta gyvenimą ne kaip malonumų, varžybų ir rungimosi kaleidoskopą, bet kaip žmogaus tikrojo tikslo siekį. Dėl jo nereikia rungtis – reikia tobulėti dvasioje ir tada atsivers tiesa. 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija