Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Memuarai
Pasaulis
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Adolfas Ramanauskas – karys ir pilietis

Antanas Tyla

Antanas Tyla skaito pranešimą apie A. Ramanauską Seime vykusioje konferencijoje

Laisvės kovos tapatybė

Ilgoje ir dinamiškoje Lietuvos istorijoje Lietuvos partizanų karas su sovietiniais okupantais, kova už Lietuvos valstybės atkūrimą buvo ir išliks kaip mūsų tautos valstybinės laisvės vertybės saugojimo liudininkas. Daugiau kaip dešimt metų trukusiame kare dalyvavo tūkstančiai partizanų, o juos rėmė daugybė visų kartų Lietuvos gyventojų – pradedant vaikais ir baigiant seneliais.

Pažymėtina, kad kova dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės buvo mūsų – ir ne tik mūsų, bet kartu ir universalus demokratinio pasaulio pripažintų vertybių gynimas. Kovodami su sovietiniais okupantais partizanai siekė įgyvendinti visuotinai pripažintą tautų apsisprendimo ir Lietuvos nepriklausomybės tarptautinėmis sutartimis ir deklaracijomis pripažintą teisę. Kiekvienas Laisvės kovų dalyvis buvo Lietuvos valstybinės laisvės ir tą valstybę pripažinusių kitų valstybių sutarčių gynėjas.

Taip, kaip per XIX–XX amžius vykusį lietuvių tautinį išsivadavimą, valstybės atkūrimą, Nepriklausomybės karus iškilo daug žymių kultūros, švietimo, politinių veikėjų, karo vadų, taip ir Lietuvos partizanų karas išaugino ypač įsimintinų asmenybių – sričių, apygardų, rinktinių, grupių, būrių vadų, ryšininkų, rėmėjų. Jie tapo to karo, visų dorų partizanų, išlikusių ir kritusių, simboliais.

Sunku būtų suprasti Vanago, Laisvės kovotojo, nuostatą bei ryžtą, jeigu užmirštume Nepriklausomos Lietuvos valstybės politiką ir rūpestį ugdyti jaunimo meilę valstybinei laisvei, tėvynei ir jos gynėjams. Švietimas, mokykla, kariuomenė, Jaunųjų ūkininkų, Šaulių, Ateitininkų, Skautų organizacijos, Bažnyčia vieningai skiepijo pagarbą toms vertybėms. Tai buvo A. Ramanausko brandos amžiaus aplinka. Jo jaunystės metais pasiaukojimo savo kraštui pavyzdžiu tapo penkioliktaisiais nepriklausomybės metais įvykęs ryžtingas Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą į Lietuvą. Lakūnų testamente pareikšta nuostata – „šį savo skridimą skiriame ir aukojame Tau, Jaunoji Lietuva!“ – ir skrydis parodė, kad ir esamu laikotarpiu, ne vien praeityje galima įvykdyti didelius ir prasmingus darbus. Lakūnų žygis buvo visiems suprantamas ir artimas. Tuo pat metu tauta ruošėsi Vilniaus išvadavimo žygiui. A. Ramanauskas, mokydamasis Klaipėdos mokytojų institute, skaudžiai išgyveno pavojų valstybės integralumui keliančių nacių įžūlumą, Lenkijos ultimatumą, Klaipėdos užgrobimą. Į visa tai jis ir Lietuvos jaunimas atsakė rengdamasis ginti valstybę. Būdamas ištikimas Lietuvos pilietis, jis motyvuotai reagavo į esamą tarptautinę padėtį, todėl šalia Klaipėdos mokytojų institute įgytos pedagogo specialybės įstojo į PLP karo mokyklą, kurią baigė 1940 metais įgydamas leitenanto laipsnį.

Laisvoje Lietuvoje karinės kvalifikacijos jam neteko realizuoti. Prasidėjus sovietinei okupacijai, jis pasirinko pedagogo darbą, mokytojavo pradžios mokykloje, vėliau Alytaus mokytojų seminarijoje. Pedagogu jis išbuvo iki 1945 m. balandžio mėnesio. Lietuvos partizanų kariu ir karininku Adolfas Ramanauskas išbuvo daug ilgiau.

Partizaninio karo karys

Lietuvos partizanų organizuotas ginkluotas karas vyko per dešimt metų. Tame dešimtmetyje subrendo Adolfo Ramanausko, kaip partizanų organizatoriaus, sąmoningo kovotojo ir vado talentas. Ne tik talentas, bet ir tvirtas įsitikinimas pasirinkto sunkaus ir pavojingo laisvės kovotojo kelio tikslingumu, teisingumu ir teisėtumu. Jo redaguotame Pietų Lietuvos srities partizanų laikraštyje „Partizanas“ 1950 m. rugsėjo 28 dienos numeryje, straipsnyje „Pogrindžio prasmė“ rašoma: „Pogrindis yra visos tautos teisingiausias valios reiškėjas pasaulio akyse, pogrindžio veikimas, kova su priešu yra lyg demonstravimas visam pasauliui, jog Lietuva nesutinka būti bolševikinė, jog ji pasiryžusi kautis žūtbūtinę kovą, norėdama išsivaduoti iš okupacijos jungo. Pogrindis – tai organizuota geriausių tautos sūnų ir dukrų kova ir protestas prieš smurtą“¹ . Tai buvo partizanų būdas gintis nuo okupantų ir pasirengimas susidarius palankioms sąlygoms atkurti Lietuvos valstybę.

Kvalifikuotas pedagogas ir Lietuvos kariuomenės karininkas Adolfas Ramanauskas partizanų kare kaip vadas kilo kartu su Dzūkiją, Pietų Lietuvą ir visą Lietuvą apėmusiu partizanų organizaciniu centralizavimu. Jis partizano kelią pradėjo 1945 m. balandį tapdamas Nemunaičio apylinkėje veikusio partizanų būrio vadu. Po kpt. Dominyko Jėčiaus-Ąžuolio žūties jis, būdamas Merkio rinktinės vadas, 1947 m. rugsėjo 24-25 dienomis partizanų vadų susirinkime buvo išrinktas Dainavos apygardos, o kartu ir Kazimieraičio rinktinės vadu, kitais metais – Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, 1949 m. vasario 2-22 dienomis vykusiame Lietuvos vyriausiųjų partizanų vadų suvažiavime (Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisogalos), kuriame buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, Vanagas buvo išrinktas šio Sąjūdžio prezidiumo tarybos pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju, paskirtas Pietų Lietuvos srities vadu, jam suteiktas majoro laipsnis. Tų pačių metų rudenį jis buvo paskirtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vyriausiuoju Gynybos Pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko leitenanto laipsnis. 1952 metais Jonas Žemaitis dėl ligos savo pareigas pasiūlė gen. A. Ramanauskui.

Pagrindinės partizanų vado nuostatos

Stebint partizanų vado Vanago gyvenimą ir veiklą, skaitant jo kovų dienoraštį „Daugel krito sūnų“, taip pat jo redaguotus partizanų leidinius, matyti jo, kaip partizanų vado, svarbiausios nuostatos bei uždaviniai: 1. Išsaugoti partizanų jėgas „lemiamai kovos fazei“², stiprinant jų drausmę ir karinį pasirengimą; 2. Siekti partizanų centralizuoto vadovavimo, jų suvienijimo, ruošti juos išsilaisvinimo partizaniniam karui; 3. Priešintis okupaciniam režimui, trukdyti jam vykdyti represijas prieš Lietuvos piliečius, saugoti gyventojų pilietinę savimonę ir laisvės siekio vertybę. Be to, kaip šeimos galvai jam nuolat teko rūpintis apsaugoti ją nuo šnipų ir kagėbistų.

Kaip vadas, Vanagas drausmingai atliko savo pareigas: rengdavo vadų pasitarimus, vizituodavo padalinius, kalbėdavosi su kovotojais ir vadais, rūpinosi jų saugumu ir buitimi. Ypač svarbiu jis laikė padalinių vizitavimą, kurį atlikdavo du kartus per metus. Jis mokėjo bendrauti, buvo linksmas ir partizanų mėgiamas. Vanago populiarumą atspindi draugų atsiliepimai. Jo bendraginklis, jį pakeitęs Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius, lydėjęs Vanagą į Žemaitiją, į Partizanų vyriausiųjų vadų pasitarimą, vis nerimavo dėl jo. Tai liudija Baliukevičiaus įrašai jo dienoraštyje: „1949 m. sausio 14 d. Gerokai pasiilgau Vanago. Aš su juo buvau geriau įsitraukęs į darbą, negu su kuo kitu, ir vienas kitą gerai žinojom“ (p. 74). 1949 m. sausio 30 d. Iš Vanago negaunu jokio laiško. Kad jam nebūtų nelaimė atsitikus. Pagal mano apskaičiavimus jis jau turėtų keliauti atgal“ (p. 78). 1949 m. vasario 16 d. Vanagas nieko nerašo. Užstrigo ir užstrigo pas savo „žemaičių tetulę“ (p. 85). 1949 m. kovo 15 d. Sėdu prie stalo rašyti Tėvukui ir Tigrui (Juozui Baltrušaičiui) laiškus. Perspėju, kad Vanagas grįždamas dabar nesikeltų per Nemuną ir geriau manęs palauktų pas Tėvuką“ (p. 105). 1949 m. balandžio 7 d. Pagaliau atvyksta Vanagas. Po ilgos kelionės išsiilgom vienas kito, kad pasibučiuojam... Aš jo tikrai labai laukiau“ (p. 125).

Kaip partizanas ir pavyzdingas vadas A. Ramanauskas principingai laikėsi abstinencijos. „Alkoholis yra vienas iš baisiausių sąjūdžio priešų“, – rašė jis savo knygoje. Kitu, dar pavojingesniu partizanų priešu jis laikė šnipus: „Šnipų veikla, – rašė jis toje pat knygoje, – visuomet buvo ir tebėra pragaištingiausia tiek pačiam sąjūdžiui, tiek visiems tauriems lietuviams“³ . Tai buvo pranašiški partizanų vado žodžiai. Jei ne šnipai, kurių per visą sovietmetį okupantai užverbavo apie 120 tūkst., jie nebūtų įveikę partizanų armijos, nebūtų padarę jai tiek skaudžių nuostolių.

Išbūti vieną dieną partizaninio karo fronte buvo sunku ir rizikinga. Tad ką kalbėti apie 11-a metų partizanavimo, einant atsakingas pareigas ir nelegalų gyvenimą. Visus sunkumus ir nuolatinių pavojų grėsmę galėjo palengvinti tik šeima, ištikimi kovos draugai ir be galo stiprus tikėjimas tuo tikslu, dėl kurio kovojama. Adolfas Ramanauskas savo tikslu neabejojo net tuomet, kai jau dalis patikėjo, kad sovietinė imperija stabili ir iš jos išsiveržti bus labai sunku. 1955 metais Adolfas Ramanauskas savo knygoje „Daugel krito sūnų“, prisimindamas žuvusio tauraus bendražygio partizano Taugirdo-Vlado Baranausko iš Kaščiūnų kaimo jam prieš dešimtmetį rodytą jo sodintą eglynėlį, rašė: „Praėjo nuo tos nakties apie dešimt metų... Laisvės vis dar nėra ir net nesimato jos auštančio ryto. Ji, žinoma, ateis ir pušelės dar gal nebus iškirstos, tik kur būsiu aš?“

Vanagas, kaip ir daugelis partizanų ir gyventojų, dėjo viltis į demokratinių Vakarų paramą. Daugeliui ta viltis sustiprėjo prasidėjus karui Korėjoje – apie tai buvo rašoma ir diskutuojama partizanų spaudoje. Su Vakarais partizanai palaikė ryšius. A. Ramanauskas 1950-1951 m. žiemą praleido tame pačiame bunkeryje su iš Vakarų grįžusiu Juozu Lukša-Skrajūnu, Daumantu.

Tautos valstybinės savimonės saugojimas

A. Ramanauskas gyvendamas nelegaliai visą laiką buvo Lietuvos piliečiu, jautė pareigą rūpintis lietuvių valstybine savimone, stengėsi palaikyti viltį sulaukti Laisvės. Jis organizavo leidybą, redagavo ir pats rašė partizanų spaudoje: „Trečias skambutis“ (1945 m. rudenį), „Mylėk Tėvynę“ (1946-1947), „Laisvės varpas“ (1947-1949), „Partizanas“ (1949-1950), „Miško brolis“ (1951-1952). Tie leidiniai ėjo nuo 1945 metų rudens iki 1952 metų. Dainavos apygardos spaudoje 1948 metų pradžioje buvo paskelbta partizanų suimto Lazdijų apskrities kompartijos sekretoriaus informacija apie rengiamą masinį trėmimą, žmonės buvo įspėti ir raginami: „Todėl kiekvienas turi būti pasiruošęs ir slėptis, ypač vyrai“, – rašoma „Laisvės ryte“⁴ .

A. Ramanausko-Vanago ryšys su dabartimi

Partizanų vadas gen. Adolfas Ramanauskas-Vanagas nesulaukė Kovo 11-osios, kuria jis tvirtai tikėjo ir dėl kurios kovojo. Tačiau jo nepalaužiama laisvės viltis padarė jį mūsų amžininku. Atkurtoji nepriklausoma Lietuvos valstybė su pagarba įvertino jo nuopelnus ir patvirtino partizanų jam suteiktus apdovanojimus bei laipsnį.

Partizano, brigados generolo biografija – tai biografija nepaprasto, atkaklaus Lietuvos patrioto kario ir valstybės piliečio, net sunkiausiu metu nepraradusio vilties, kad sovietinis okupacinis režimas, palaikomas didžiulės karinės jėgos ir kagėbistų tinklo, yra laikinas, kad amžinas yra laisvos Lietuvos gyvenimas. Tai patvirtina jo veikla, jo pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracija, jo rašomi partizaninės kovos atsiminimai. Jo biografiją, jo veiklą ir pasiaukojimą tikslui, kuris buvo toli nuo asmeninių patogumų, turi žinoti moksleiviai, kariai, šauliai, politikai ir visi piliečiai. Partizano kelias, bendražygių taurumas ir ištikimybė Lietuvos valstybei rodo, kokie menki ir maži visi tie, kuriems laisvė nėra vertybė, kurie šūkauja, kad Lietuvos partizanų karas buvo beprasmis. Įvertindami A. Ramanausko pasiaukojimą, mes turime saugoti tas politines, tautines ir kultūrines vertybes, už kurias jis ir bendražygiai kovojo ir paaukojo savo gyvybes.

¹ Partizanai apie pasaulį, politiką ir save: 1944–1956 m. partizanų spaudos publikacijos. Sudarė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Vilnius, 1998, p. 667.

² A. Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų. Vilnius, 1998, XLVIII.

³ Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų…Partizanų gretose. Vilnius, 1999, p.85–86, 315.

⁴ Partizanai apie pasaulį, politiką ir save. Vilnius, 1998, p. 185.

© 2008 „XXI amžius“