Atnaujintas 2008 kovo 19 d.
Nr.22
(1614)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Mums ne vis tiek

Vytautas Landsbergis

Žvilgsnis atgal į Kovo 11-ąją būtų šneka apie praeitį. Tai jau atlikta. Yra valstybės atkūrimo ir įtvirtinimo laimėjimų, kurių nebūtų be Kovo 11-osios, o jų mums pavydi kitos šalys Rytuose. Ir toj, ir kitoj Europos pusėj dar prisiminę stebisi: kaip tai išvis galėjo būti padaryta?

Bet man rūpi ateitis, ir aš kalbėsiu apie ateitį. Tai didžiausias rūpestis.

Naujųjų laikų Lietuvos valstybei – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvai – suėjo 90 ir 18 metų. Nuo 90 nebetoli iki 100, nors kyla klausimų, ar sutiks ji savo šimtmetį kaip garbinga ir apskritai kokia nors valstybė. Bet šiandien pažymime 18 metų sukaktį, kuri artina mus prie 20-22 metų ribos, lemtingos anai, Vasario 16-osios Lietuvai. Dabar lemtingi jau prasidėję 2008-ieji.

Aštuoniolikmetė mūsų nauja Lietuva. Ką ji mąsto, ką ji kalba, netrukus paminėsiu. Pilietis, kuriam 18, turi teisę balsuoti – pasirinkti kaip gyvens, ko jis nori ir kas toliau. Yra ir teisė nebalsuoti, tai yra pasiduoti: neva ateitis man „vienoda“, ir aš sau abejingai vienodas (arba vienoda), Lietuvos tiesiog nėra. Taip apie 50 proc. rinkėjų jos jau nėra. Tik vėjas, kuris nešioja negyvus lapus, o Lietuvos meška miega ir čiulpia savo leteną. Kaip nors vis tiek bus, tai man vis tiek, – sako ta pasidavusi Lietuvos dalis. Pabėgti – tai irgi pasiduoti. Tik nepasiduodantys mums ne vis tiek! Ir bent nueinantys balsuoti pasakys, ko jie nori. Gal ne vien alaus.

Padėtis tokia po dviejų vienos partijos valdymo kadencijų, kad juntame atėję prie ribos. Panašiai, kaip 1939-1940 metais. Nuo tos ribos dabar žvelgiam atgal į visą neilgą 18-os metų amžių. Matau, kad statėm Lietuvą kaip Tautos Namus, deja, nesutardami dėl moralinių pamatų, tai ir be pamatų. Namas yra, bet ir skeldėja, ir blizga, ir pūva vienu metu. Vieni norėjo pastatyti jį švaresnį ir saugesnį, kiti išsijuosę teršė savo atliekomis, vogė plytas, mūrijo viešnamį. Pasidarė vieta, kur greta iškyla blizgesys ir purvas, kur gausiai parduodama ir parsiduodama, tad valstybės įstaigų namas vis panašesnis į viešnamį ir barą, kuriame sėbrai dalijasi pinigus.

Ar yra aplink balsų, garsiai sakančių „NE!“? Jie per silpni ir negausūs, jie nesudrebina nei viešnamio, nei baro, nei girtaujančių pakeleivių ir sargybinių. Reikia, kad šimtai tūkstančių ateitų ir garsiai tartų: „NE“. Sakykim visur ir visiems, kad to reikia.

Bet štai buvo renkami parašai reikalaujant neužgniaužti, o toliau tirti pulkininko Vytauto Pociūno žūties už tėvynę bylą. Atėjo apie 30 tūkstančių, nors anuomet parašų, kad iš Lietuvos išsikraustytų svetimieji, buvo surinkta 1,5 milijono. Ir pavojingesnis reikalavimas, o čia toks paprastas, kiekvienam suprantamas: „Nelaidokite teisingumo, nepaniekinkite kraujo!“ Taigi atėjo tie parašai, o su jais ir žinios, kad žmonės bijo pasirašinėti. Netgi senukai, kuriems jau negresia pasigadinti karjerą: „Oi, valdžia gali išaiškinti!“ Tokia vargšų baimė turėtų būti gėda valdžiai, kad piliečiai ją mato nešvarią, stovinčią prie paniekinto lavono ir nenorinčią tirti nusikaltimo. Bet dar blogiau, iš kur ta atgimusi baimė nelyginant kokių komunistų ar stribų? Nejau dvasioj vėl būtume pasirengę nelaisvei?

Kartais apninka karčios mintys.

Jie užmušė Bruno.

Jie užmušė Stasį.

Kodėl nenužudė manęs?

Kai jau be kūno

ten susirasime –

pasikalbėsime mes.

 

Darėm kažin ką.

Buvo prasminga.

Niekad nebūtume traukęsi.

Liko tėvynė.

Ten pamatinė

rupūžė laukiasi.

Tai atplaukia kartais ir veikiau asmeniškai. Liūdna būdavo skaityti pranešimus, kad sovietinis demoralizacijos virusas paliečia jaunąją kartą, lyg anie, senieji, rengtų sau pamainą. Taip buvo prieš ketvertą metų, kai nuo 20 iki 40 proc. priaugančių būsimų valdininkų, teisininkų, politikų apklausose teigiamai vertino kyšius ir piktnaudžiavimus tarnyba. Galima, leistina... Kita vertus, nėra ir totaliai blogai, nes vis dėlto aštuoniolikinė Lietuva jau užsiaugino ir labai gražaus jaunimo. Gyvos širdys, drąsios mintys, atvira kalba. Štai vyresnių klasių moksleivių rašiniai.

„Tai, ką šiandien turime Lietuvoje, yra iššūkis ir išbandymas mano kartai. Ar sugebėsime tie, kurie nepabėgsime iš Lietuvos kitur vien užsidirbti, pakelti lietuvio moralę, valstybės ekonomiką, politinį ir socialinį gyvenimą padaryti etišką ir teisingą? Taip, nes vis dėlto yra jaunų žmonių, kuriems tai rūpi, kurie svajoja sukurti iš tikrųjų teisingą, turtingą ir saugią Lietuvą. Lietuvą, kurioje gyventų save gerbiantys orūs žmonės. Kiekviena jaunoji karta turi du ginklus – jėgą ir viltį. Gebėjimas priimti iššūkius ir generuoti naujas idėjas leidžia atrasti tikrąjį kelią.“

„Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad vien laukti neužtenka… Kaip ir vien žadėti. Čia prireiks darbo, proto, neegoizmo ir patriotizmo. Šios savybės nesusiformuoja iš niekur. Jų nenupirksi pasiėmęs paskolą iš Amerikos, nepavogsi iš tariamai lėtesnių estų… Jos auga tavyje. Iš lėto. Tikint savo šalimi, savo tautiečiais, suprantant, kad valstybė esi ne tu – valstybė esame mes. (…) Reikia daug spalvų ir bendro tikslo. Tikslo, kuris būtų naudingas ne tik mums, bet ir mūsų Lietuvai. Gal tada močiutės kojos bus šiltuose batuose, o jaunimo daržas be akmenų.“

„Mama, daug nuostabių šalių aplankiau. Jos visos gražios, jose gera. Tačiau Lietuvoje saulė šviečia kitaip. Lietuvoje spinduliai glosto kiekvieną gėlės žiedą, o gamta yra taip arti, kad net sunku suprasti: tu joje ar ji tavyje. Kartais atrodo, kad tu ir gamta – esate viename kūne, dalijatės viena siela, jums skamba viena giesmė. Galbūt tą giesmę girdžiu ne tik aš.“

„Vienintelis man tikrai be galo geras pavyzdys yra mano močiutė, paprasta kaimo moterėlė. Ji niekad nėra pasakiusi ko nors bloga apie jaunus žmones, tik labai džiaugiasi, kai atvažiuoju aplankyti, ir visada klausia, kaip jos „skautukė“ gyvena. Jai įdomu, ne kiek klaidų padariau, o ką nuveikiau gera – nepamiršta tuo pasidžiaugti. Močiutė niekad nesiskundžia, nors kasdien keliasi ketvirtą valandą, kad pamelžtų dešimt karvių. Senolė šypsodamasi žaisdavo su manim maža, kai vasarą atostogaudavau pas ją. Nors būdavo ir labai pavargusi, niekad to neparodydavo. Mums reikia pavyzdžių – ne moralų.“

„Nieko modernaus nesukursime, jei neturėsime tokios darniai veikiančios švietimo sistemos kaip Skandinavijoje. Šiemet baigsiu mokyklą. Sunku buvo iškęsti tiek daug reformų, besikeičiančių programų, mokyklų pertvarkymų per dvylika mokymosi metų. Užtat mano karta, savo kailiu patyrusi visas švietimo sistemos ydas, yra kupina sveiko pykčio imtis veiksmų ir demokratiškomis priemonėmis pasiekti, kad mūsų vaikai ateityje mokytųsi modernioje, jaukioje ir šiltus bendruomenės santykius palaikančioje mokykloje. Girdėjau, vyresnioji sesuo guodėsi, kad universitete jaučiasi kaip šiukšlė, kad sovietiniu mąstymu ir mokymo programa tebegyvenančiam dėstytojui studentas yra niekas.“

„Nors nuo krikščionybės tiesų esu gerokai nutolusi, su Dievu mes gan artimi. Kiekvienas mūsų turime savo tiesas. Aš irgi turiu savąsias. Man jos patinka. Tačiau dažniausiai būna taip, kad kitiems jos yra nepriimtinos, o aš, kaip kvailė, bandau įrodyti priešingai. Esu idealistė. Tikiu tobulu egzistavimu. Nepatikėsi, bet tikiu tobula Lietuva. Tikiu, kad aš ne viena tokia tikinti ir tik kartais Tavęs nekenčianti. Melavau sakydama, kad man nerūpi. Kartais jaučiu viduje šviesos greičiu per kūną lakstantį jaudulį, kai kažkas šaukia: „Lietuva“. Turbūt tai reiškia, kad man rūpi ir galbūt net Tave myliu. Aš pažadėjau, kad niekada Tavęs neatsiprašysiu. Melavau, aš atsiprašau.“

„Turime tvirtą charakterį ir užsispyrimo krepšinio aikštelėje, tai kodėl nekovojame už savo valstybę visuomeniniame gyvenime? Kodėl dėl daugelio dalykų kaltiname tik valdžią, bet nekeliame klausimo sau: ,,Ką aš šiandien padariau, kad mums visiems būtų geriau?“ Jei vertybių nėra žmonių širdyse, tai niekur daugiau jų būti negali. Esame šauni tauta, tad ir būkime kaip kumštis! Tuomet niekam nebeatrodys, jog gyvename valstybėje, kurioje vadinamasis pilietinis visuomenės sąmoningumas primena avių bandą: tokią, kurią galima papirkinėti prieš rinkimus pigiomis dovanėlėmis, įtikinti populistiniais pažadais.

Ar nepakaks žiūrėti į viską pro pirštus? Manau, galiu drąsiai teigti, kad iniciatyvus ir sąmoningas, o svarbiausia – nedemoralizuotas jaunimas šių ydų netoleruos ir atliks savo pilietinę pareigą. Kaip teigė Seneka, mūsų dorovinių pareigų yra daug daugiau, negu nurodo įstatymai.“

„Mes užaugsime ir kartu kursime naują, gražesnę Lietuvą. Tokią Tėvynę, kurioje bus sunaikinta sistema, žlugdanti tiesos ieškantį žmogų, kurioje valdžios žmonės galiausiai liausis tenkinti privačius interesus ir iš tikrųjų pradės rūpintis savo šalies gerove.“

Gražus atžalynas! Bet ar nenušienaus jų vilties grįžtantieji sovietai ir sovietų pasiilgusieji, putinynas ir kagėbynas? Turim suremti pečius, nes tai paskutinė proga. Kitų rinkimų gali nebebūti. Rusijos renginiai nevadintini rinkimais.

Tačiau ir vėl vilties ženklas – gražiausio lietuviško žodžio rinkimai. Ačiū, Lietuva, mama. Galėtume suvokti kaip nesąmoningą maldą: ačiū Tau už Lietuvą, mamą ir laisvę. Belieka tas dovanas apginti.

Aštuoniolika metų – tai ir pavojingas amžius. Ir jaunuoliui, ir Lietuvai. Viskas galima, pagundos ant pagundų, sidro ir mikso girdyklos nuo mažens, o ir su pasu žmogaus brandos ir atsakomybės dar nėra. Taip ir visų kartų Lietuvos mastu daugelis plūduriuoja be atsakomybės, atpratinti ilgaisiais nelaisvės metais, todėl ir pasiilgstantys nelaisvės.

Kalbėkim atvirai, ką žinom ir matom. 2008 metais numatytas „galimas“ Lietuvos pardavimas Rytų gangsteriams. Pačiai sutinkant būtų parsidavimas, bet gali įvykti vargšei nė nesusivokus.

Rinkimai – tai viliojimų viliojimai. Ateina štai bernelių viliotojai – nesukit sau galvos, nereikia nei dirbti, nei spręsti. „Nei aš sėjau, nei aš ariau, nusipelniau gyventi geriau“, anot Vytauto Cinausko satyros. Ateina mergelių viliotojai su armonikom: eikš su manim tu, spuoguota, bet imsiu, ir po 111 dienų būsi laiminga mano agurkyne! Dar kitas ją tempia sukandęs dantis, ekrane visąlaik piktomis akimis: tik ateik, ir tave gaubs permatomas naktinis drabužėlis su ereliu ir „TT“, bus verkianti Lietuva, sutvarkyta ir nuteista, o virš galvos – ištisiniai fejerverkai!

Finišas žinomas. Apsvaigusi nuo pažadukų ir fejerverkų 18-metė pasitiki tais bernais ir patenka į viešnamį. Net labai didelį viešnamį, kur nuperkamos vyriausybės ir tautos. Toks jau parengtas visai Europai, tai ką čia reikštų, po pasiduodančių Vokietijos ir Vengrijos, nupirkti Latviją arba Lietuvą. Antai visa Lietuvos elektra jau supakuota laukia, veikėjai ir veikėjos ekskursuoja į Maskvą instrukcijų ir pataikauja: ar paremsit rinkimuose? Pirmąsyk davė 5 milijonus, antrąsyk 25, o kadangi nafta toliau brangsta, doleriai lengvai byra, tai pirmasis ir trečiasis gavėjas ką tik viešai Lietuvoje pasigyrė: pinigų bus tiek, kiek reikės!

Joukun darbs tie rinkimai, tapšnojam toliau. Viliotojai apsimeta būsimais valdovais, jau pradeda imti duokles iš verslo, bet iš tikrųjų jie numatyti tik būsimo šalies pardavimo tarpininkais. Pagal bendrąjį planą jų laukia nuošimčiai už tarpininkavimą.

Gal dar tikisi vietininkų postų, kaip buvo prieš Kovo 11-ąją.

Tai „po kam“ šiandien Lietuva? Kiek už ją „otkato“?

Rinkimai bus vėl dvipartiniai. Tą reikia gerai suvokti ir svarbu, kad rinkėjai suvoktų.

Iš dviejų besivaržančių jėgų viena turi daug atšakų ir pavadinimų, kurių gausa nekeičia esmės. Tai pardavėjų ir pardavimo tarpininkų partija (su frakcijų pavadinimais sąrašuose). Lietuva jiems nauda ir prekė. Beje, tarpusavy kartais varžosi, kad korupcija buvo nesąžininga. Rusijai Lietuva irgi tik nauda (paimti, vartoti) ir prekė rudens aukcione.

Kita partija – buvusių statytojų, dabar besipriešinančių taisytojų. Lietuva mums kaip senosios nomenklatūros parazitų apnikta stirnaitė, kurios nepaliksim nei medžiojantiems nacionaliniams šlėktoms, nei „draugui vilkui“ kaimynystėje. Jei žmonės tars – taisykit krypstantį pastatą, kibsim su entuziazmu ir tikėjimu kaip aną Kovo 11-ąją. Telksim visus darbininkus. Ar prisimenat skaitytus jaunimo balsus? O, jeigu jie užpildytų nors pusę Seimo! Žinoma, kviesim kuo daugiau dorų jaunų žmonių į valstybės darbą, o ne tų išsižiojusių kyšininkauti. Yra frakcijų dar ištisai neapsisprendusių: o gal ir garbė ko nors verta, ne vien storesnė mašna. Tai socialdemokratų ir liberalų frakcijos, kuriose yra galinčių apsispręsti ne pagal vadų liepimą, o Lietuvai ir laisvei. Tegul apsisprendžia iki kiekvieno atskiro žmogaus.

Rinkiminė kampanija jau prasidėjo. Pardavėjai taškosi gautuoju rinkimams avansu. Mūsų kapitalas kitoks. Tai tiesus ir atviras kalbėjimas, todėl turim atsisakyti neaiškaus, nekonkretaus elgesio, visokių „tarybinių“ dviprasmybių.

Tėvynės sąjunga turėtų iš anksto aiškiai pasakyti: ateinam taisyti iškrypusio gyvenimo, kuriame pati valdžia, ne tik interesų veikėjai, jau atvirai tyčiojasi iš įstatymų ir teisėsaugos ne visiems.

Peržiūrėsim amžiaus sandėrį – batais per Konstituciją perlipusį neskaidrų įstatymą dėl „liūto“, pasirengusio veikiau virsti „liova“, negu ką nors iš tikrųjų investuoti ar statyti elektrinę. Yra įstatyminis kelias, kuriuo reikia žengti nelaukiant rinkimų. Neleisim toliau niekinti nei mokytojų, nei mokyklų, sustabdysim šį Lietuvos ateities žudymą. Tai ne vien algos, bet visas požiūris. Jeigu jau girdim gautus signalus, kad mūsų Baltija virsta mirusia jūra, jau ištisi dugno plotai mirę, turim visur pasakyti besąlygiškai „NE“ tam nuodus pakelsiančiam vamzdžiui. Pasimokysim iš Estijos ir Gruzijos mokesčių politikos, tai gal ir Lietuva, su savo kyšininkais ir biurokratija nusiritusi į dugną pagal patrauklumą tikriems užsienio investuotojams, galės vėl pakilti.

Pareikalausim paaiškinti, kodėl Lietuvos žemės ūkis, girdamasis ir gerdamas Europos pinigus, vienintelis neauga?

Kodėl apskritai valstybės įstaigos nesugeba panaudoti ir priimti net pusės Lietuvai skirtų Europos fondų lėšų? Kas atsako už gaištamą laiką ir prarandamą istorinę galimybę nelikti meškų užkampiu? Pakeisim, kai tik galėsim, vaikišką ir pavojingą nuostatą, neva nereikia būti pasirengusiems ginti savo krašto! Kuo greičiau turi būti atmesti tušti svaičiojimai, neva NATO mus apgins ir nesiginančius, o visai nematant politinės tarptautinės tikrovės; ir teritorinių gynybos struktūrų likvidatoriai, vien misijų organizatoriai, tegu paaiškina – iš kur ir kodėl tokias neralias ir antinatines miglas pučia. Juk ir NATO sako – pirmiausiai šalis narė ginasi pati.

Kovo 11-osios Lietuva turi pareikalauti atsakomybės ir iš nesenos istorijos klastotojų, tariamų mokslininkų, pažeidžiančių atkurtos valstybės Konstituciją ir įstatymus. Tegul šalies teismai atsiveria, darosi suprantami, sąžiningi ir skaidrūs. Kai gina ne savo piliečių teises, o svetimos valstybės politinį interesą (kaip nesenu atveju dėl tremtinės vaikų skundo), toliau nėra kur eiti.

Atsiprašau, tai nebe Lietuvos teismai, jie atrodo jau dabar okupuoti.

Sąmonės okupacija – štai ką valstybė tikrai turi matyti, įvertinti ir pasipriešinti. Ir pažeista piliečių dorovė, išnaikintas paprastas padorumas – kai tą matome aukštuose lygmenyse ir girdime vadovų žodžiuose, tai negalime vien melstis, kad Apvaizda apšviestų jų protus. Žinoma, melstis už nesusipratusius irgi reikia. Tiesa padarys jus laisvus – yra pasakyta. Kalbėkime tiesą, nors nomenklatūra ir neskirs už tai santarvės premijos.

Ir mūsų himno žodžiai nepaprastai teisingi, gražūs, reikėtų juos nagrinėti Seimo posėdžiuose. Jeigu šis pasiūlymas Seime sukeltų juoką (kuo neabejoju), tokį Lietuvos Seimą reikėtų iš karto paleisti, rinkti naują.

Piliečių Santalka platino laiškelius „Neišduok“. Reikia, kad kiekvienas ir šio, ir būsimo Seimo narys kiekvieną savaitę gautų atviruką: „Nemeluok“. Jeigu supyks, tegu pyksta ant Dievo. Tai Jo tekstas.

Netrukus minėsime ir Knygnešių dieną. Pagerbkim juos eilėraščiu „Kai knygas draudė“, kadangi turbūt artėjam į meninę dalį. Knygnešių pergalė tesuteikia stiprybės.

Tai brido tankiai per Šešupę jie

iš vakarų į rytus

ir iš nakties į aušrą tempė kukšteras

su spiritu ir knygomis.

Skystimas prūsų – būdas pragyventi

ir išsipirkti galvą kai kada.

Lietuviškos knygelės – kad gyventų

maskolių nustekenta Lietuva.

Atėjo laikas – keitėsi laikai,

valstiečio ištvermė pavasario

sulaukė.

Nenusileido Lietuvos vaikai,

o caras atsitraukė.

Kalba Kovo 11-osios minėjime Vilniaus karininkų ramovėje kovo 10 dieną

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija