Atnaujintas 2008 kovo 28 d.
Nr.24
(1617)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ne mirę – tiktai iškeliavę…

Margarita Ševeliova

Prisikėlimas! Tik Kristui lemta prisikelti iš mirusiųjų, visi kiti palieka mus ilgesniam laikui. Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai. Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai, juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjime nėra nebūties. Žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses – „kūną“ ir „sielą“. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip dalis pomirtinio gyvenimo: ji skiriasi nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas.

Mirusio žmogaus siela iškeliauja į pomirtinį pasaulį, bet kur jis yra? Pagal krikščionišką pasaulėžiūrą mirusieji gyvena sau, gyvieji sau, jie nebendrauja. Tiesa, gyvieji gali padėti mirusiesiems gausiomis aukomis bei maldomis. Kitaip buvo senovės lietuvių tikėjime. Raudose minima „amžina tėviškėlė“, „vėlių suolelis“, prašoma atidaryti „vėlių vartelius“. Vienoje raudoje sakoma: „susieikite į vieną kalnelį, susieikite į vėlių suolelį“. Dažnai „amžinoji tėviškėlė“ yra rytų šalelėje, į kurią tolimas kelelis.

Kiekvienas iš mūsų turi išėjusių amžinybėn draugų, giminaičių ar pažįstamų. Mes prisimename juos, o kartais jie primena apie save per sapnus. Kaip mes galime pagelbėti jiems ir ką apskritai galime padaryti?

Daugelis mūsų neapleidžia artimųjų kapų, kiti moka pinigus už kapinių tvarkymą, stato paminklus, dažnai kainuojančius didelius pinigus. Taip mes bandome nuraminti savo sąžinę, tiesa? Bet ar to reikia mūsų artimiesiems? Ar to jie iš tikrųjų nori?

Jeigu netikime Dievu, vargu ar galėsime pagelbėti palikusius mus. Netikintiems gyvenimas baigiasi fizine mirtimi, mirusiojo kūnas suyra, o siela, jei ir egzistavo, susinaikina. Tokiu atveju, ar lavonui svarbu, kaip rūpinamasi jo kapu? Netikintys žmonės tvirtina, jog jų sielose pasilieka atmintis, išėjusieji tarsi apsigyvena likusiųjų atmintyje, savo palikuonyse. Bet ar tai guodžia? Juk palikuonyse nelieka tėvų asmenybės unikalumo – ji susinaikina kartu su kūnu.

Kita vertus, o jeigu viskas netiesa? Jeigu sielos gyvena ir aname pasaulyje ar kažkur kitur, mažiau žinomoje vietoje? Asmenybė išlieka aname pasaulyje, kuris yra labai griežtas jos nuodėmėms. Ar galime įsivaizduoti, jog mūsų artimojo siela dabar yra pragare, kenčianti, besikankinanti. O tos kančios tikrai nepakeliamos. Gal būtent dėl šios priežasties mes jaučiame sąžinės graužatį prisiminę savo mirusiuosius. Meilė jiems reikalauja tam tikrų veiksmų.

Krikščioniškoji meilė gyva visuomet, nesvarbu, ar artimieji yra šiame pasaulyje, ar anapus. Žmogaus siela nemirtinga. Tačiau baigusi kelią šioje Žemėje ji patenka į rojų ar pragarą. Labai maža dalis žmonių pretenduoja patekti į rojų, kur galės džiaugtis amžinuoju gyvenimu šalia Dievo. Likusieji pateks į pragarą, kur kęs už savo nuodėmes. O mes, dar likę čia, nesvarbu, ar esame tikintieji, ar ne, kartais išgyvename, kankinamės, jog neskyrėm išėjusiems pakankamai dėmesio. Būtent šitas sąžinės balsas yra Dievo bendravimas su mūsų siela, nors to ir nepripažįstame.

Mums sunku įsivaizduoti pragaro kančias, kaip kentėsime mes, kaip kenčia mūsų tėvai, artimieji, draugai. O kol kas, būdami šioje Žemėje, praktiškai nieko nedarome ir nesistengiame daryti, kad pagelbėtume jiems. Krikščionių moralė ne tik siūlo, bet reikalauja rūpintis mirusiais. Ką mes galime padaryti jų labui? Tikėti Dievo malone ir melstis Jam už nusidėjėlius. Prisiminti, kad Dievas išklausys mūsų maldas tik tuomet, jei patys gyvensime pagal Jo įsakymus...

Žmogaus sielos likimas sprendžiamas per trisdešimt dienų nuo mirties. Tačiau toks Dievo sprendimas nėra galutinis – tai tik nukreipimas į tarpinę pastogę, būseną, kurioje siela lauks Paskutiniojo Teismo. Tam įrodymų randame Biblijoje, apaštalo Pauliaus frazėje: „Žmonėms lemta kartą mirti, o po to – Teismas“. Taigi, mirusiųjų sielos, reikia manyti, pereina du teismus. Atgailaujantys nusidėjėliai, kurie gyvendami Žemėje nespėjo iki galo išpirkti savo nuodėmių gerais darbais, gali patekti pragaran su viltimi išsigelbėti. Bet kadangi jie negali grįžti į šį pasaulį ir užbaigti nespėtų gerų darbų, jų likimas pereina į mūsų rankas. Gyvųjų maldos Dievui už mirusiuosius gali pagerinti anų likimą, kas ir parašyta Šventajame Rašte.

Nėra svarbu, kur mes meldžiamės, namuose ar bažnyčioje. Krikščionys įsitikinę, jog mūsų pareiga aukoti šv. Mišias už artimuosius. Ypač tai svarbu tuo laikotarpiu, kuomet dar nėra nuspręstas sielos likimas. Dėmesio ir palaikymo išėjusieji ilgisi per savo gimimo ir mirties dienas, vardadienį ir bažnytines šventes.

Bet kokią nuodėmę gali Dievas atleisti mums prašant už mirusiuosius, išskyrus piktžodžiavimą Šventajai Dvasiai. „Sakau Jums, kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleistas, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas“ (Mt 12, 31-32). Nuodėmė daroma iš silpnumo, nesugebėjimo atsispirti pagundai, valios stokos, tokių nusidėjimų yra daugiausia. Visai kas kita – piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai, kuris numato priešinimąsi Dievo tiesai, netikėjimą, sąmoningą neatgailavimą, puikybę. Tačiau, ačiū Dievui, tokių žmonių yra mažuma. Grįžkime prie daugumos…

Kai mes, nuodėmingi, mirsime, kas prašys Dievą už mus? Kas leis Dievui išreikšti Jo malonę? Štai kaip į šiuos klausimus atsako šv. Jonas iš Damasko: „Kiekvienas, turintys savyje geraširdiškumo užuomazgas ir, nors norėjo, bet iš tingumo, aplaidumo ar žmogiškosios silpnybės nespėjo jų įgyvendinti, nebus užmirštas Teisėjo, bet po mirties bus kreiptasi į artimuosius dėl pagalbos jam“.

Tai reiškia, kad kol mes su jumis gyvi, galime pagelbėti brangiems mūsų širdžiai išėjusiems. Malda ir aukojimas atneša jiems džiaugsmo, palengvina gyvenimą anapus ar net gali atleisti nuo pragaro kančių. Toks meilės įstatymas. O Dievas nori, kad mes mylėtume vienas kitą, rūpintumėmės, prisimintume artimuosius.

Visi išėjusieji nėra mirę – jie gyvi, nes siela nėra mirtinga. Ten, aname pasaulyje, reikia manyti, jie irgi meldžiasi už mus, prašo Dievo ir šventųjų malonės gyviems. Paskaitykite pasakojimą apie turtuolį ir Lozorių. Tegul mums bus atleistos visos nuodėmės.

Dangiškasis Tėve! Vienydamasis su Jėzaus ir Marijos nuopelnais, aš aukoju Tau už vargšes vėles skaistykloje visus savo gyvenimo nuopelningus darbus, taip pat visus darbus, kurie bus paaukoti už mane po mano mirties. Dieve, maloningai priimk šią auką ir padėk man kasdien augti Tavo malonėje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija