Atnaujintas 2008 kovo 28 d.
Nr.24
(1617)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Nežemiško gailestingumo viršūnė

Visiškai netikėtai iš perverto Viešpaties Jėzaus šono pradėjo čiurkšlėmis lietis kraujas. Jis tryško tiesiai ant to paties (ant kelių suklupusio) romėnų kareivio, kuris prieš valandėlę savo ietį buvo įsmeigęs į Nukryžiuotojo krūtinę. Tai dramatiškas epizodas iš garsiojo M. Gibsono filmo „Kristaus kančia“, kuris įtaigiai atskleidžia ne vien Jėzaus kančios didumą, bet vaizduoja kulminacinį pasiaukojančios Jo gailestingosios meilės momentą, kai net iš mirusio Jo kūno (tarsi iš požeminės versmės) nesulaikomai veržiasi dieviškojo gailestingumo gyvojo vandens srovės, kurių kardinaliai perkeičiantį žmogaus vidų veikimą pirmą kartą patyrė tas romėnų sargybinis.

Šie didieji Kristaus gailestingosios meilės ženklai – Jo kraujo lašai – mums primena Gailestingojo Jėzaus paveikslą, kuris 1935 metais Velykų aštuondienio pabaigoje (iškilmingam pagerbimui) buvo išstatytas Vilniaus Aušros Vartuose. Tuo laiku palyginti dar nedaug žmonių suprato, ką reiškia iš Jėzaus širdies sklindantys spinduliai. (Beje, iš Jėzaus ietimi pervertos širdies sklindantys spinduliai simbolizuoja mus atgimdantį Krikšto vandenį ir Švč. Jėzaus Kraują, kuris buvo išlietas už mūsų išganymą.) Todėl šv. Faustinos nuodėmklausys kun. M. Sopočka (minėto paveikslo pagerbimo metu) tikintiesiems kalbėjo apie Dievo gailestingumo svarbą. Tuomet šv. Faustina pajuto, kaip iš Gailestingojo Jėzaus paveikslo ėmė sklisti spinduliai, kurie, skverbdamiesi į klausytojų širdis, jas taip maloningai paveikė, kad daugelis žmonių grįžo namo džiaugdamiesi ir dėkodami Dievui už nuostabias vidines permainas.

Šio liudijimo (jis užrašytas jos dienoraštyje) pabaiga yra intriguojanti ir pamokanti. Kai Faustina grįžo namo, ją užsipuolė demoniškos dvasios ir priekaištavo: „Tu pavogei tai, kas mums jau labai seniai priklausė“. Tada Faustina tų piktųjų dvasių paklaususi, kodėl šį kartą jų tiek daug, o šios atsakę: „Mes buvome žmonių širdyse“. Tą kartą demonus nuvijo jos angelas sargas.

Nors anuomet į Aušros Vartų atlaidus susirinkusius tikinčiuosius Dievas leido vienaip ar kitaip varginti demonams, tačiau kai jie išgirdo gerąją Naujieną apie dieviškąjį gailestingumą, tada jų širdys tarsi žiedlapiai atsivėrė ir jos buvo pasotintos dangiškąja mana. Tuomet įvyko du stebuklai: klausantys Dievo žodžio buvo išlaisvinti iš piktųjų dvasių tam tikrų įtakų ir jiems Viešpats suteikė tikrojo atsivertimo malonę. Tai – nežemiškojo gailestingumo svarbiausia prasmė.

Gailestingojo Jėzaus paveikslo reikšmė ir drauge šv. Faustinos vaidmuo laikui bėgant turėtų tik augti, nes juo labiau į žmonių širdis kėsinasi mūsų laikų demoniškos priklausomybės, pavyzdžiui, ne tik narkotikai ir svaigalai, bet taip pat ir rafinuotesni dalykai – nežabotas godumas pinigams bei daiktams, besaikė laiko gaišatis žaidžiant kompiuterinius žaidimus, ištisomis valandomis spoksant į televizorių ir panašūs pavojai, tuo daugiau aktualumo įgyja Jėzaus žodžiai, kuriuos Jis kalbėjo per šv. Faustiną: „Aš vejuosi nusidėjėlius, kaip teisingumo vykdytojai – nusikaltėlius. Tik teisingumas jų ieško tam, kad nubaustų, o Aš – idant atleisčiau“.

Tačiau kad žmogus pagaliau leistųsi Jėzaus malonės pagaunamas, jis pirmiausia turi pradėti suvokti, kad jo nuodėmės kelias jį veda į visišką asmenybės destrukciją, į kurią patekus rizikuojama pristigti jėgų krikščioniškam atsivertimui.

Kad blogio jėgų visuma visiškai nepavergtų į nuodėmes linkusių žmonių, kartą Viešpats šv. Faustinai suteikė apreiškimą, tai yra ją paskatino už pasaulį melstis, varstant didesnius rožinio karoliukus: „Amžinasis Tėve, aukoju tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kūną ir Kraują, sielą ir dievystę permaldauti už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes“, o ties mažesniais kalbėti: „Dėl skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui“. Malda baigiama triskart kartojant: „Šventas Dieve, šventas Galingasis, šventas Amžinasis, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio“. Šio apreiškimo pabaigoje Viešpats paaiškino, kad ypač daug sielų bus išgelbėta, kai ši malda bus kalbama prie mirštančiųjų.

Per šią Velykų savaitę Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje vykstantys Dievo gailestingumo savaitės renginiai ir visame katalikiškame pasaulyje ateinantį sekmadienį švenčiama Dievo Gailestingumo šventė tegul dar kartą visiems primena šių Jėzaus šv. Faustinai pasakytų žodžių svarbą:

Trokštu, kad Gailestingumo šventė būtų prieglobstis visoms sieloms, o ypač – vargšams nusidėjėliams. (...) Nepaisant mano skausmingos kančios, sielos žūsta. Tad Aš joms suteikiu paskutinę viltį – savo Gailestingumo šventę. (...) Kas tądien prisiartins prie Gyvybės Versmės, gaus visišką savo kalčių ir bausmių atleidimą. (...) Tą dieną yra atvertos mano gailestingumo įsčios, ir sieloms, kurios prisiartins prie mano gailestingumo Šaltinio, Aš išliesiu visą malonių vandenyną. (...) Tegul nė viena siela nebijo prisiartinti prie manęs, net jeigu jos nuodėmės būtų kaip purpuras.

Kun. Vytenis VaŠkelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija