Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Tautinės savimonės puoselėtoja

A†A pedagogė Vlada Adomonytė (1927 03 26 – 2008 03 30)

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Mokytoja Vlada Adomonytė

Apie Dievo Gailestingumą ir Jo malones Pirmąją Komuniją priėmusiems vaikams ir jų tėveliams kalbėjo Vlada Adomonytė

Pedagogę, lietuvių kalbos ir literatūros bei tautinės savimonės puoselėtoją net ir sunkiu okupacijos laiku, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tapusią viena pirmųjų tikybos mokytojų Širvintų rajone Vladą Adomonytę, mažųjų Vėlykėlių (Atvelykio) rytą Viešpats pasišaukė į amžinybę. Žemiškąjį pasaulį ji paliko Dievo Gailestingumo šventėje (kovo 30 dieną), kad ten Dievo artumoje ji galėtų garbintą tą, kurio vardą šlovino čia, žemėje.

Vlada Adomonytė augo Anykščių rajone, Traupio parapijoje, Naujųjų Levaniškių kaime, gausioje ūkininkų Mortos Krikštaponytės ir Domininko Adomonio šeimoje. Iš 10 vaikų (du Jonukai – vienas visai mažas, po jo gimęs antrasis beveik dešimtį sulaukęs mirė) išaugo aštuoni: Kostas, Mykolas, Ona, Marytė, Juozas, Petras, Antanas ir jauniausia Vlada, gimusi 1927 m. kovo 26 dieną. Šioje šeimoje išaugo ir buvęs Utenos dekanas, kun. Petras Adomonis (1922-2001), apie kurio gyvenimą ir veiklą rašyta „XXI amžiuje“.

Vaikai augo darbščioje, giliai tikinčių tėvų aplinkoje, niekada negirdėjo besibarančių tėvų. Tėvo ir mamos žodis vaikams buvo šventas. Darbą visi mėgo, kiekvienas turėjo savo pareigas. Jei tėtis pamatydavo, kad kuris nors vaikas neturi darbo – išvarydavo į laukus rinkti akmenų. Mat 1932 metais, kaimą išskirsčius į vienkiemius, Adomoniai prie savo žemės prisidūrė dar nemažą gabalą, tad darbo užteko visiems ir laukuose, ir daržuose, ir namuose.

Vlada Adomonytė baigusi mokslus tapo mokytoja. Per 47 pedagoginio darbo metus sukaupė didžiulę patirtį, kurią noriai dalino visiems. Lietuvių kalbos ir literatūros mokė Liukonikų aštuonmetėje, Širvintų 2-oje vidurinėje mokyklose, o 1990 metais viena pirmųjų Širvintų rajone Širvintų vidurinėje mokykloje ėmė dėstyti tikybą, rašė į katalikišką spaudą (Vlados Adomonytės straipsniai buvo spausdinti ir „XXI amžiuje“) ir ją propagavo.

Su gilia pagarba, meile ir dėkingumu apie ją kalbą buvę kolegos, mokiniai, pažįstami, giminaičiai.

Apolonija Rutkauskaitė-Tamašiūnienė su Vlada susipažino Liukonyse (čia mokykloje ji dėstė rusų kalbą). O Širvintose abi gyveno to paties namo bendroje laiptinėje, tik Vlada pirmame aukšte, o Apolonija – antrame. Vladai susirgus, Apolonija tapo viena iš jos globėjų. Apolonija prisimena Vladą kaip puikią, reiklią pedagogę, gebėjusią išmokyti rašyti kiekvieną beraštį. Liukonyse, kur Vlada mokytojavo 30 metų, ją pažinojo kiekvienas ir mokytoja pažinojo kiekvieną vaiką, žinojo jų problemas, mokėjo prieiti prie vaikų, suprasti ir padėti sunkią minutę ir ne tik vaikui, bet ir suaugusiam. Vlada buvo subūrusi literatų būrelį, su kuriuo organizuodavo įvairius renginius. Visi Vlados Adomonytės organizuoti renginiai buvo tautinės krypties, neįprastai naujoviški. Tarkim, renginys „Eglė, žalčių karalienė“ buvo baigtas medžių pasodinimu. Dabar ąžuolas toks išaugo, kad vienas jau nebegali apglėbti.

Apolonija pasakoja, kad net ir Vladai susirgus nuolat jai skambindavo, išsipasakodavo savo bėdas, ji mokėjo suprasti ir sudėtingo charakterio žmones. Išgyvenusi nelaimingą meilę, neištekėjo, tačiau gebėjo suprasti kitus.

Vlados mokinė ir pasekėja Laura Kiškytė 2000 metais perėmė iš savo tikybos mokytojos pradinukus „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje. Mokytojai Laurai giliai įstrigęs pirmasis susitikimas su Vlada Adomonyte. 1990 metais mokykloje nebuvo tikybos kabineto, tad dvi ar trys penktokėlių klasės buvo sukviestos į salę. Mokytoja puikiai suvaldė gausų vaikų būrį, rodė šventus paveikslėlius ir aiškino, ką kiekvienas reiškia. Visos jos pamokos buvo įtaigios, jautrios. Nė vienas nesijautė menkavertis, nes visiems buvo suteikiamas šansas: „Negi tu nenori gauti dešimtuko? Aš rašau tik 10“. Bet jį visada reikėdavo užsitarnauti. Nors buvo labai reikli, tačiau, pasak Lauros, jos niekas nebijojo, galėjo drąsiai ateiti į kabinetą, pasikalbėti. Sykį Laurai su draugėmis netikėtai užėjus į kabinetą, mokytoja Vlada padovanojo joms „Švč. M. Marijos spindinčia Širdimi“ paveikslėlius, sakydama, kad tie spindulėliai liečia kiekvieno širdį, ypač to, kas kalba kitoje paveikslėlio pusėje įrašytą maldelę. Tai buvo tarsi įpareigojimas išmokti maldelę ir melstis. Laura Kiškytė mano, kad tikriausiai nuo tos akimirkos pradėjo augti jų draugystė, vėliau tapusi širdžių giminyste. Laura 1999 metais baigė Kauno aukštesniąją katechetų mokyklą ir perėmusi Vlados darbą dažnai su ja kalbėdavosi apie vaikus, patardavo, kaip elgtis įvairiais atvejais.

Ji žmones pritraukdavo savo ramybe, švelnumu, širdies gerumu, visur atrasdavo grožį – gebėjo grožėtis kiekvienu gėlytės lapeliu, kiekviename daikte įžvelgdavo tai, kas malonu širdžiai. Mokytoją Vladą Laura pavadino Meilės karžygiu, skleidusiu tik meilę, niekada niekam neparodžiusiu skausmo.

Elena Gatelytė-Jakubonienė, baigusi Vilniaus medicinos mokyklą, 12 metų dirbusi Vilniaus Raudonajame kryžiuje, 1981 metais dėl šeimyninių aplinkybių sugrįžo į Širvintas. 2003 metais gydytojos Jolantos Karalienės (ji Vladą gydė ir ligoninėje, ir namuose) rekomenduota Elena pradėjo slaugyti Vladą. V. Adomonytei tada buvo lūžęs šlaunikaulis. Manė, padėsianti savaitę, o galiausiai tapo pagrindine slaugytoja iki mirties. Vlada ant Elytės (taip Eleną vadino Vlada) rankų ir iškeliavo į amžinybę. Elena dėkinga likimui, kad turėjo laimę pažinti tokią kilnią asmenybę, kuri mokėjo paguosti, užjausti, palaikyti. Kartu su Elena Vlada išgyveno jos bėdas, kartu verkė, kartu džiaugėsi. Kaip motinai, kaip seseriai Elena galėjo jai pasakoti viską...

Labai šiltai apie Vladą kalba ir uteniškiai Bronė ir Julius Jurgelioniai, džiaugiasi, kad su ja buvo galima šnekėti bet kuria tema, pabendravę jausdavosi dvasiškai tvirtesni.

Vlada kartu su Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo klebonu mons. Juozapu Dabravolsku įkalbėjo Klaipėdos universitete chorinį dirigavimą baigusią Ireną Vasiliauskienę imtis vadovauti bažnytiniam chorui. Dabar bažnyčioje gieda mišrus Sumos choras (25 choristai), per Votyvą – 15 jaunimo choro giedorėlių. Vlada dalyvavo šeimos centro katalikų inteligentų veikloje, rašė straipsnius. Ši grupelė darė nemažą poveikį bendruomenei.

Vladai Adomonytei nebuvo blogų vaikų – visi jos mokiniai jai buvo geri. Ir jaunimas ją labai mylėjo. Irena Vasiliauskienė pateikė tokį pavyzdį. Vieno susirinkimo metu direktorė vaikų paklausė, kokios pamokos, jei galima būtų rinktis, jie labiausiai pageidautų – mokiniai vienbalsiai šaukė: „Tikybos“.

Onos Adamonytės-Matulionienės dukra Zita Matulionytė, Vaikų globos namų „Aušros žvaigždė“ Juodkrantėje direktorė, apie savo tetą Vladą prieš metus rašė: „Sunku surasti šiandien žodžius, kad įprasmintų jos gyvenimą ir dvasios didybę. Užtenka susitikti jos žvilgsnį, pamatyti jos šypseną, kuria apodovanoja ji kiekvieną sutiktąjį – ir sieloje tampa ramu. Tuo visada spindinčiu dievišku žvilgsniu sugeba nuginkluoti ir pyktį, ir neapykantą, ir skausmą. Jos ramybė, pasiekta per visišką pasitikėjimą Dievu, jos noras kiekvienam dovanoti šią ramybę ir džiaugsmą, būti Jėzaus bendražyge ir džiaugsme, ir kančioje – tai tik keli žodžiai, kurie gali atspindėti jos gyvenimą“.

Mokytojos Vlados rūpestį dėl jaunimo, Lietuvos ateities liudija 2005 metų Kalėdoms rašytas jos laiškas mokytojams:

„Gerbiami Mokytojai, gera prisiglausti prie Jūsų nors mintimis. Artėja nuostabi, mūsų laukiama Kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Tai džiaugsmo, atgaivos šventė tiems, kurie atpažino Jėzų Kristų tikėjimo šviesoje. Mūsų augimas tikėjimo kelyje yra veikiamas Dievo malonės, stiprinantis Eucharistija. Šv. Mišios – mūsų džiaugsmas ir stiprybė. O kaip gera, kai atgailos sakramentu nuplauname savo nuodėmes ir Šv. Mišiose pasikviečiame Jėzų į savo širdį! Atėjusį gyvąjį Jėzų galime pagarbinti, atsiprašyti, padėkoti, kad Dievas mus pakvietė į gyvenimą, kad teikia gausybę malonių. Padėkoti už viską, viską. Galime paprašyti dvasinių jėgų eiti nurodytu Dievo Įsakymų keliu, mylint Dievą, Tėvynę, žmones, vedant mokinius moralinių vertybių keliu.

O gal dar slegia bedievystės metų ateistinės mintys. Nieko nelaukdami, nuoširdžia atgaila nuplaukime jas, kvieskime Jėzų pas save, kiekvieną sekmadienį dalyvaukime šv. Mišių aukoje. Liudykime Kristų visur ir visada, veskime jaunimą tuo keliu, padėkime jiems savo pavyzdžiu, darbais, patarimais. Tikėjimo kelias yra platus, vedantis kiekvieną žmogų į galutinį tikslą – amžinybę.

Laikrodis tiksi ir tiksi... švelniai ir be skausmo kapodamas lygius gyvenimo tarpelius..., kurie negrįš niekada.

Žmogus dirba, valgo, miega, kalbasi... Žmogus džiaugiasi, svajoja, liūdi, kančioje suklupęs dejuoja... Švelniai ir be skausmo tiksi laikrodis, kapodamas lygius gyvenimo tarpelius..., kurie negrįš niekada.

O kada nebeišgirsime laikrodžio tiksėjimo? To nežinome. Būkime pasiruošę! Visur ir visada būkime su Jėzumi!..“

Vlada Adomonytė, palikusi kiekvienam ją pažinojusiam tikėjimo, Dievo Gailestingumo viltį, jau ilsisi amžinybėje ir ten meldžia iš Gerojo Dievo malonių mums, mūsų tautai, Lietuvai ir visam pasauliui.

© 2008 „XXI amžius“