Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Memuarai
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Išugdė meilę gimtajai kalbai

Marija MACIJAUSKIENĖ

Pedagogė ir vertėja Ona Dabrilaitė Ričardo ŠAKNIO fotokopija

Nežinau, ar mano lietuvių kalbos mokytoja Ona Dabrilaitė mėgo žaisti kortomis, bet šokti, keliauti, būti dėmesio centre, tai jau tikrai. Tačiau manau, kad jos, kaip ir kiekvieno žmogaus, gyvenimas buvo tarsi nenuspėjamų galių ir įvykių kortų kaladė.

Pokariu, kai mokiausi Kauno „Aušros“ mergaičių, kuri buvo pervardinta į II mergaičių gimnaziją, vadovėlių dar nebuvo, tad viskas priklausė nuo mokytojo sugebėjimų. Mūsų lietuvių kalbos mokytoja turėjo neįtikėtinai puikų pasakotojos talentą, subtilų humoro jausmą, buvo puiki organizatorė, todėl visus traukė tarsi magnetas. Visada maniau, kad asmenybės formavimuisi įtakos turi tėvų namai, po to – mokykla, universitetas, sutiktos gyvenimo kelyje asmenybės ir, žinoma, pats turtingas įvykiais gyvenimas. Visi šie šaltiniai ne tik stiprina jėgas, bet ir įskiepija naujas šakas, padeda joms atsiskleisti. Neseniai radau jos laiškučius ir paaiškėjo, kad šiemet jai būtų sukakę šimtas metų (gimė 1908 m. rugsėjo 23 dieną). Tačiau jos gyvenimo žvakė užgeso žymiai anksčiau – 1997-aisiais.

Su maestro Antanu Paulavičiumi atsisveikinant

Kazys BLAŽEVIČIUS

Prie Antano Paulavičiaus amžinojo poilsio vietos Kauno Petrašiūnų kapinėse atsisveikinimo žodį taria akademikas Antanas Tyla (dešinėje)

Gamta motinėlė poetų ir rašytojų krašto – Anykščių – sūnų Antaną Paulavičių (1924 01 02 – 2008 03 28) apdovanojo gausybe talentų. Jis poetas, rašytojas, publicistas, dramaturgas, kompozitorius, chorvedys, aktyvus visuomenininkas, didis patriotas.

1944 m. vasario 16 dieną išgirdęs gen. Povilo Plechavičiaus kvietimą stoti į jo organizuojamą Vietinę rinktinę, Antanas buvo vienas pirmųjų savanorių. Prisimindamas ryžtingo apsisprendimo dienas, Antanas ilgus metus – iki mirties – vadovavo Lietuvos Vietinės rinktinės karių sąjungai, rūpinosi žuvusių karių atminimo įamžinimu.