| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Advokatas Juozas GAUDUTIS: Prašau išteisinti Algirdą Petrusevičių
2008 m. balandžio 9-ąją Kauno miesto apylinkės teisme iš emės baigta nagrinėti buvusio rezistento, parlamentaro Algirdo Petrusevičiaus baudžiamoji byla. Lietuvos generalinės prokuratūros atstovas reikalavo, kad teismas A. Petrusevičių nuteistų realia laisvės atėmimo bausme. Teisiamojo advokatas Juozas Gaudutis prašė, kad teisėjai skirtų bausmę, nesusijusią su realia laisvės atėmimo bausme. Koks bus nuosprendis, visuomenė sužinos kitą savaitę. Būtent tada teismas paskelbs savo verdiktą. Beje, advokato J. Gaudučio kalba teisme ne sykį palydėta gausiai susirinkusių A. Petrusevičiaus gerbėjų aplodismentais. Kodėl buvęs rezistentas, buvęs parlamentaras A. Petrusevičius nenusipelnė realios laisvės atėmimo bausmės, XXI amžiaus žurnalistui Gintarui Visockui pasakoja advokatas Juozas GAUDUTIS. Kalbėdamas teismo posėdyje itin smulkiai išdėstėte motyvus, kodėl, Jūsų manymu, Algirdas Petrusevičius nenusipelnė realios laisvės bausmės. Dėl vietos stokos visus juos išvardinti būtų keblu. Todėl norėčiau išgirsti, kokios pagrindinės aplinkybės, leidžiančios manyti, jog A. Petrusevičius nėra tas žmogus, kuris būtų vertas itin griežtos bausmės. Tokių aplinkybių iš tiesų yra užtektinai. Pavyzdžiui, prokuroras prašė teismo pripažinti A. Petrusevičių kaltu pagal BK 253 str. 2 d. ir paskirti realią laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams. Manau, kad toks prašymas yra aiškiai per griežtas ir neteisingas. Prokuroras neatkreipė dėmesio į įvykusius pokyčius įstatymo taikyme. 2008 metų vasario 5 dieną Europos žmogaus teisių teismas paskelbė sprendimą byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, kuriame aiškiai išdėstė nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo sąlygas ir būdus, įrodinėjo aplinkybes Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos kontekste. Tas sprendimas turi įtakos ir šiandieniniam nagrinėjamos bylos teisiniam vertinimui. Prokuroras neatkreipė dėmesio ir į teismų praktiką skiriant bausmes už nusikaltimus, kvalifikuojamus pagal BK 253 str. 2 d. Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-91/2008 Petrą Ivoškį pripažino kaltu pagal BK 253 str. 2 d. ir, pritaikius BK 54 str. 3 d., nubaudė jį pinigine bauda 60 MGL dydžio bauda. O juk nuteistasis disponavo dideliu kiekiu šaudmenų ir ginklų. Prokuroras taip pat užmiršo, kad teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių teisinės valstybės pagrindų. Bylos aplinkybės laikytinos išimtinėmis ir suponuoja išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. Petrusevičiui prieštarauja teisingumo principui. Pasiūlyta bausmė prieštarauja ir BK 54 str., kuriame įtvirtinti bausmių skyrimo pagrindai. Prašant bausmės, beje, visiškai neatsižvelgta ir į A. Petrusevičiaus asmenybę. A. Petrusevičius kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, okupacinio sovietinio režimo buvo nuteistas už vadinamąją antivalstybinę veiklą. Nesusitaikė su savo padėtimi, lageryje aktyviai veikė prieš sovietų valdžią ir bėgo iš jo. Persekiotojams buvo duota komanda bėglių gyvų neimti, o juos nužudyti. Iš trijų bėgusių lietuvių du buvo nužudyti, ir tik laimingo atsitiktinumo (šovęs kareivis pataikė į petį), A. Petrusevičius liko gyvas, bet tapo neįgalus. Grįžęs iš lagerio jis įsijungė į disidentų kovą ir iki nepriklausomybės iškovojimo aktyviai dirbo Lietuvos labui. Pirmosiomis nepriklausomybės dienomis kūrė Lietuvos kariuomenę, buvo savanoris, prisidėjo prie nepriklausomybės įtvirtinimo. Valstybė įvertino jo nuopelnus A. Petrusevičius apdovanotas septyniais valstybiniais apdovanojimais. Dėstydamas savo argumentus teisme, Jūs pavartojote sąvoką okupacinis sindromas. Iki šiol bent jau Lietuvos teismų praktikoje tokia sąvoka nebuvo vartojama. Ką turėjote omenyje, sakydamas, kad kai kuriems ginamojo A. Petrusevičiaus veiksmams įtakos galėjo turėti vadinamasis okupacinis sindromas? A. Petrusevičiaus patirti išgyvenimai suformavo vadinamąjį okupacinį sindromą. Mes žinome ir pasaulis plačiai pripažįsta Vietnamo, Korėjos, Irako karų sindromus. Tačiau dėl sovietinio okupacinio sindromo kol kas tylima. Ši sąvoka reiškia, kad esant tam tikrom aplinkybėm žmogus realybę gali suvokti kiek kitaip. Okupacinio sindromo poveikiu galima paaiškinti ir A. Petrusevičiaus prisirišimą prie ginklų. Manau, kad prokuroras, prašydamas realios laisvės atėmimo bausmės, privalėjo atsižvelgti į tai, kad A. Petrusevičius prisipažino laikęs ginklus, nuoširdžiai gailisi dėl tokių savo veiksmų. BK 59 straipsnis atsakomybę lengvinančia aplinkybe leidžia pripažinti ir kitas šiame BK straipsnyje nurodytas aplinkybes. Manau, kad prokuroras privalėjo teismo prašyti lengvinančia aplinkybe pripažinti ir vadinamąjį okupacinį sindromą, kuris turi didelės įtakos asmenybės formavimuisi, verčia žmogų jautriau žiūrėti į Nepriklausomybės sampratą bei jai iškylančius realius ar menamus pavojus. Prašydamas realios laisvės atėmimo bausmės prokuroras, mano supratimu, klydo ir teismas, tikiuosi, šią klaidą ištaisys. Beje, ši byla buvo siejama ir su Juro Abromavičiaus nužudymo byla. Tuo tarpu teismui yra pateikti įsiteisėję Vilniaus miesto apylinkės ir Vilniaus apgygardos teismo sprendimai, kuriuose nurodoma, jog informacija, esą Jonas Zajančkauskas ir Algirdas Petrusevičius prisidėjo prie J. Abromavičiaus nužudymo, neatitinka tikrovės. A. Petrusevičius kaltinamas tuo, kad nuo 2002 iki 2006 metų be leidimo laikė šaunamuosius ginklus bei šaudmenis. Nurodyta, kad 2002-2003 metais A. Petrusevičius namuose Kaune iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens pasaugojimui gavo 5,6 mm karabiną SIMSON Nr. 139588, kurį po šio asmens mirties pasiliko sau ir laikė ten pat iki 2006 metų vasario 6 dienos 9 valandos 10 minučių, o paskui savo iniciatyva atidavė prokurorui. BK 23 str. 2 d. numato, kad asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal minėtą straipsnį atsako tik tuo atveju, jei padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Akivaizdu, kad A. Petrusevičius savo noru atsisakė neteisėto šautuvo SIMSON laikymo. Būtent dėl šių aplinkybių iš kaltinimojo nuosprendžio Jūs šį epizodą ir prašėte pašalinti? Būtent dėl šitų aplinkybių. Taip pat iš kaltinimo prašiau pašalinti ir dujinių pistoletų IŽ-79-8 perdirbimo šaudyti Makarov 9 mm šoviniais ir tokio paties pistoleto perdirbimo šaudyti 6,35 mm Browning šoviniais epizodus, nes šiuos pistoletus užsakė nupirkti ir perdirbti Albertas Miceika, žadėdamas už juos sumokėti. Šių dujinių pistoletų savininkas nuo pat pirkimo momento buvo A. Miceika, nežiūrint į tai, kad ginklus pagal jo pavedimą asmeniškai pirko A. Petrusevičius. A. Miceikos nuosavybe jie tapo po žodinio sandorio. Iš kaltinimo turi būti pašalintas ir epizodas dėl to, kad 2005 metų lapkričio mėnesį Vytauto Didžiojo jėgerių batalione, esančiame Kaune, kartu su Vigirdu Dudučiu mano ginamasis pagamino pusiau automatinį 5,6 mm kalibro šautuvą. V. Dudutis teisme patvirtino, kad šautuvas buvo pagamintas, tačiau nevykusiai, ir netrukus šautuvą jis supjaustė. Kaip Jūs vertinate A. Petrusevičiui pateiktus kaltinimus dėl ginklo, slėpto Vilniuje, Kavoliuko gatvėje? Šie kaltinimai irgi nepagrįsti? Atskiro aptarimo reikalauja ir kaltinimas dėl 5,6 mm kalibro Margolin sistemos pistoleto ir šaudmenų laikymo bute, esančiame Vilniuje, Kavoliuko gatvėje. Byloje nustatyta, kad butas priklausė Maurušaičio draugei. Ginklo ir šaudmenų savininkas ir laikytojas iki mirties buvo Maurušaitis. Ginklas iki pat mirties priklausė Maurušaičiui. Jeigu A. Petrusevičius matė, kaip Maurušaitis šiuos ginklus padėjo, tai dar nereiškia, kad jis kartu su Maurušaičiu juos slėpė. Toliau kaltinime rašoma, kad po Maurušaičio mirties 2003 m. lapkričio 3 dieną ginklus A. Petrusevičius pasiliko sau ir laikė ten iki 2006 metų sausio 24 dienos, kol jie buvo paimti kratos metu. Kaltinime neatsižvelgta į tai, kad butas svetimas, raktų nuo jo A. Petrusevičius neturėjo, todėl ir disponuoti ten laikomais ginklais bei šaudmenimis negalėjo. Nėra įrodymų, kad po Maurušaičio mirties A. Petrusevičius būtų buvęs Stonytės bute ir ginklą paėmęs savo reikmėms. Byloje įrodyta tik tai, kad A. Petrusevičius žinojo, jog tame bute esama ginklo. Kadangi ginklas ir šaudmenys nebuvo jo nuosavybė, šis kaltinimas yra nepagrįstas. Nepakanka atsakomybėn patraukti asmens pagal BK 253 str. vien už tai, kad jis žino, jog tam tikroje vietoje neteisėtai laikomas ginklas. Įstatymas reikalauja disponuoti šiuo ginklu. Rimtų abejonių kelia ir kaltinimas, kad A. Petrusevičius 2003- 2004 metais 1895 metų pavyzdžio 7,62 mm kalibro revolverį Nagan nuvežė ginklininkui V. Dudučiui, kuris rinko senovinio pavyzdžio ginklus tarnybos reikmėms ir juos naudodavo apmokant kareivius. Tokia A. Petrusevičiaus veika nėra pavojinga visuomenei ir neatitinka BK 11 str. nusikaltimo apibrėžimo. Ginklo perdavimas kariuomenei vertintinas kaip atsisakymas nuo nusikaltimo. Ginklas buvo perduotas į kariuomenės kolekciją, o tai nėra visuomenei pavojinga veika. O dėl pistoleto Sauer Nr. 52359, Mauser Nr. 97060 ir Walter Nr. 7508 kaltinamasis A. Petrusevičius kaltu prisipažino ir sutiko, kad neturėjo leidimo jų įgyti, laikyti, nešioti, gabenti. Ši veika formaliai atitinka BK 253 str. 2 dalį, kur kalbama apie ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus. Dėstydamas savo argumentus, Jūs ne sykį akcentavote, kad VSD šioje byloje akivaizdžiai persistengė tirdama jai pagal kompetenciją nepriklausančią bylą. Juk pagal mūsų įstatymus nelegalia ginklų prekyba domisi būtent policija, o ne VSD. Kokie mūsų VSD uždaviniai bei funkcijos? VSD uždaviniai yra šie: laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, jos suverenitetui, teritorijos neliečiamumui ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms atsirasti, šalinti jų atsiradimo priežastis bei sąlygas ir kovoti su jomis įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymo 8 str. 5 p. nurodyta, kad VSD tiria Saugumo departamento kompetencijai priskirtus nusikaltimus bei kitus teisės pažeidimus, kurie įtvirtinti 7 straipsnyje. Pagal Policijos veiklos įstatymo 4 str. 1 d. 5 p. šaunamųjų ginklų kontrolė ir tyrimas priskiriamas Policijos institucijai. BK 253 str. 2 d. numatoma veikla vadinama operatyviniu tyrimu, kuriuo užsiimti privalo policija. Kyla klausimas, ar nesilaikymas įstatymu reglamentuoto tyrimo kompetencijos nedaro šio tyrimo niekiniu? Kodėl VSD šį tyrimą atliko pats, o neperdavė jo, kaip reikalauja įstatymai, policijai? Įvertinus nurodytas aplinkybes, VSD komepencijai nepriskirtų nusikaltimų nagrinėjimas patį tyrimą daro niekiniu. Galima pritaikyti tokią analogiją: jei apylinkės teismas išnagrinėtų bylą, kuri priklauso apygardos teismui, toks nuosprendis būtų niekinis ir nesukeltų teisinių pasekmių. VSD pateikė sankcionuoti nusikalstamos veikos modelį remiantis BK 253 str. 2 d., kurio tyrimas priklauso policijos kompetencijai. Taigi pats modelis yra neteisėtas. Dėl šios priežasties surinkti duomenys byloje negali būti pripažinti įrodymais. Ar pritariate tiems, kurie mano, kad A. Petrusevičius buvo specialiai provokuojamas nusikalsti? Tarptautinės teisės požiūriu, žmogaus negalima skatinti nusikalsti. Jūsų nuomone, A. Petrusevičius buvo skatinamas nusikalsti? Tokie klausimai logiški. Iš tiesų, ar atliekant operatyvinį ir ikiteisminį tyrimą nebuvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija? Lietuvos įstatymai ir susiformavusi teisminė praktika griežtai draudžia teisėsaugos institucijoms provokuoti asmenis daryti nusikalstamas veikas tiek atliekant operatyvinį, tiek ikiteisminį tyrimą (LR Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 5 d., BPK 158 str. 4 d. ir 159 str. 3 d.). Asmens, veikiančio pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, veiksmai prilyginami valstybės pareigūnų veiklai. Kurstymas (provokavimas) asmenis padaryti nusikalstamą veiką ir tokiu būdu gautų duomenų panaudojimas baudžiamajame (teisminiame) procese pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. garantuotas teises į teisingą procesą. Kurstymas padaryti nusikaltimą visuomet peržengia slaptųjų agentų veiklos teisėtumo ribas. Toks įsikišimas ir jo panaudojimas baudžiamajame (teisminiame) procese reiškia, kad nuo pat pradžių įtariamajam buvo atimta teisė į teisingą procesą. Šioje byloje vienas iš uždavinių buvo patikrinti, ar A. Petrusevičius nebuvo provokuojamas padaryti nusikaltimą. BK 253 str. 2 d. dispozicijoje numatytos kvalifikuojančios aplinkybės šaunamųjų ginklų ir šaudmenų realizavimo prasme. Ar A. Miceika, veikdamas kaip nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyvis, neorganizavo ir nekurstė A. Petrusevičiaus parduoti ginklų ir šaudmenų? Sprendžiant šią dilemą, būtina išsamiai išanalizuoti byloje esančius įrodymus, o ypač A. Miceikos parodymus. Prokuroras teismui pateikė VSD operatyvinius pranešimus. Minėtus pranešimus po susitikimo su agentu surašo VSD pareigūnas, atkurdamas tą informaciją, kurią jam pateikė agentas. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad informacijos šaltinis yra A. Miceika. Kyla klausimas, ar teisingą informaciją pateikė A. Miceika, ar ji nebuvo sureikšminta. EŽTT byloje Ramanauskas prieš Lietuvą nurodyta, kad teismams būtina išsiaiškinti agento verbavimo aplinkybes ir jo sutikimo bendradarbiauti motyvus, patikrinti pranešamos informacijos objektyvumą kitais įrodymais. Liudytojas A. Miceika, apklausiamas prokuroro, 2005 m. vasaros pradžioje tvirtino, esą A. Petrusevičius pasakė, jog turi atliekamų ginklų, ir paklausė, ar jis negalėtų padėti jų kam nors realizuoti. Kadangi šie ginklai buvo skirti žudymui, apie tai buvo informuoti VSD pareigūnai. 2006 m. balandžio 24 dieną A. Miceika buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Prisiekęs, kad teisme sakys tiesą ir tik tiesą, A. Miceika teisėjui teigė: Praėjusių metų vasaros pradžioje buvome susitikę, kalbėjomės apie ginklus. Petrusevičius pasakė, kad jis turi keletą ginklų: Walterį ir perdirbtą iš dujinio, skirtą šaudyti tikrais šoviniais. Aš pasakiau, kad gal kas galėtų nupirkti. Susitarėme, kad aš po kelių dienų atvažiuosiu pasižiūrėti. Aš pažinojau kolekcionierių, kuris norėjo nusipirkti Walterį ir aš prašiau A. Petrusevičių, kad man parduotų ginklą (bylos 2 t., 89 90 l.). Teisme Jūs minėjote, kad liudininko A.Miceikos parodymuose esama rimtų prieštaravimų. Kokie tie prieštaravimai? A. Miceikos parodymuose iš tiesų esama esminių prieštaravimų, kurie turi reikšmės teisingam bylos nagrinėjimui. A. Miceika, duodamas parodymus prokurorui, nurodė, kad A. Petrusevičius pasiūlė parduoti ginklus, o duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad jis pats A. Petrusevičiui pasiūlė ginklus parduoti. Neabejotina, kad vertinant šiuos įrodymus, reikėtų remtis parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurie atsispindi ir slaptai darytame garso įraše. 2005 m. gruodžio 15 dieną 13 valandą 42 minutės tarp A.Petrusevičiaus ir A.Miceikos įvyko susitikimas, beje, organizuotas A. Miceikos iniciatyva, šiam netikėtai atvykus į Kauną pas A. Petrusevičių. Lyginant A. Miceikos parodymus matyti, kad jie neatitinka informacijos, surašytos operatyviniame pranešime, o parodymai teisme iš esmės skiriasi nuo operatyvinių pranešimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir susitikimo metu fiksuotame garso įraše informacija skiriasi nuo operatyvinio pranešimo informacijos. VSD nesąžiningumas atliekant operatyvinį tyrimą išaiškėja ir dokumentuose. Visose apklausose A. Miceika teigia, kad apie tai, jog A. Petrusevičius turi ginklus, saugumui jis pranešė 2005 m. vasaros pradžioje, o juk nusikalstamos veikos imitavimo modelis prokuroro patvirtintas dar 2004 metų gruodžio mėnesį. Operatyvinis pranešimas surašytas 2004 02 02. Saugumo dokumentuose parašyta, kad su A. Petrusevičiumi dirba A. Miceika. Visa tai kelia abejonių dėl modelio teisėtumo ir VSD operatyviniuose pranešimuose pateiktos teismui informacijos patikimumo. Minėta informacija prieštarauja A. Miceikos parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjui. Darytina išvada, jog VSD darbuotojų surašyti operatyviniai pranešimai apie tai, kad A. Petrusevičius ruošiasi parduoti ginklus, neatitinka tikrovės ir neparemti kitais įrodymais bei prieštarauja liudytojo A. Miceikos parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vadinasi, 2004 12 08 teikime Dėl NVIM elgesio modelio panaudojimo operatyvinės informacijos patikrinime esanti informacija yra neteisinga ir neatitinka tikrovės, o tai reiškia, kad modelis yra neteisėtas turinio prasme. Operatyviniame pranešime nurodyta, kad A. Petrusevičius papasakojo apie J. Abromavičiaus nužudymo mechanizmą. Rašoma, kad po sėdyne buvo padėtas sprogmuo, prie granatos žiedelio pritvirtinta virvutė, kurios kitas galas pririštas prie automobilio Passat kardano. Informacija gal nekeltų abejonių, jeigu atomobilis Passat nebūtų varomas priekinio tilto. Šis automobilis apskritai neturi kardano, taigi pririšti virvutės prie kardano niekas negalėjo. Visa tai įrodo, kad informacija operatyviniuose pranešimuose negali būti vertinama kaip patikimi įrodymai. Kaip vertinate aplinkybę, jog pagrindinis liudytojas Albertas Miceika nė į vieną teismo posėdį taip ir nebuvo atvestas? Nagrinėjant šią bylą, teismas padarė viską, kad surastų ir į teismą pristatytų A. Miceiką. Tačiau A. Miceika teisme taip ir nepasirodė. Aišku, kad VSD departamentui ir prokurorui A. Miceikos dalyvavimas šiame procese yra nepageidautinas, nes išaiškėtų šių institucijų neteisėti veiksmai bei piktnaudžiavimai. Vadinasi, lieka remtis tais parodymais, kurie duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. O tai reiškia, kad būtent A. Miceika kurstė A. Petrusevičių parduoti ginklus. Iniciatyva pirkti ginklus priklausė nusikalstamos veikos imitavimo modelio dalyviui A. Miceikai? Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 5 d. nurodyta, kad operatyvinės veiklos subjektams draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Ši nuostata reiškia, kad A. Miceika, vykdydamas nusikalstamos veikos imitacijos modelį, savo veiksmais negalėjo kurstyti A. Petrusevičiaus parduoti ginklų. Valstybė negali bausti asmens, kurį pati paskatino padaryti nusikaltimą. Teisinėje valstybėje šio draudimo turėtų būti paisoma. Iniciatyva pirkti ginklus priklausė A. Miceikai. Europos žmogaus teisių teismas savo sprendime Radermacher prieš Vokietiją nurodė, kad teisė į tvarkingą teisingumo vykdymą demokratinėje visuomenėje yra išskirtinė ir ši teisė net kovojant su organizuotu nusikalstamumu negali būti aukojama tikslingumo sumetimais. Konvencijos 6 str. įtvirtinto teisingo proceso reikalavimo turi būti laikomasi visuose procesuose nuo pačios paprasčiausios iki pačios komplikuočiausios bylos. Po VSD provokacijos gautų įrodymų panaudojimo negalima pateisinti viešuoju interesu. Aiškiai matyti, kad A. Miceika peržengė nusikalstamos veikos imitacijos modeliui apibrėžtos veikos ribas. Nepripažinus ginklų pardavimo fakto, lieka atsakomybė tik už tai, kad A. Petrusevičius, neturėdamas leidimo, įgijo, laikė, nešiojo ir gabeno ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus. Dėl šito jo veika vis dėlto galėtų būti kvalifikuojama pagal 253 str. 2 d. Tačiau pašalinus sąvoką ginklų realizavimas, toks jo elgesys tampa žymiai mažiau pavojingas visuomenei? Bėda ta, kad LR generalinio prokuroras sankcionavo NVIM, kuris neatitiko faktinių aplinkybių. Juk nebuvo duomenų, kad A. Petrusevičius šiuos ginklus ruošiasi parduoti. Teikime į tikrovę nepanaši aplinkybė apie ginklų realizavimą, o A. Miceikai neįkalbėjus A.Petrusevičiaus parduoti ginklų, ginklų laikymas būtų neišaiškintas. Kyla pagrįstas klausimas, kaip vertinti tai, kad VSD, veikiančio pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, pastangomis buvo išaiškintas toks nusikaltimas. Juk tai neteisėtais veiksmais išaiškintas nusikaltimas. Manau, kad iškyla įrodymų legalumo klausimas. Ginklų laikymo A. Miceika neprovokavo, nuo A. Miceikos veiksmų nepriklausė aplinkybė, kad A. Petrusevičius laiko ginklus. Ginklų išaiškinimą tiesiogiai lėmė A. Miceikos, kaip modelio dalyvio, neteisėti veiksmai. Kyla klausimas, kam suteikti prioritetą ar tam, kad išaiškintas nusikaltimas, ar tam, kaip, kokiomis aplinkybėmis buvo išaiškintas nusikaltimas? O gal laikantis teisėtumo principo iš viso derėtų nutraukti šią bylą prieš A. Petrusevičių? VSD įstatymo 5 straipsnyje labai aiškiai reglamentuota departamento veikla bei žmogaus teisės ir laisvės. Ten nurodyta, kad Lietuvos valstybės saugumo departamentas griežtai laikosi žmogaus teisių ir laisvių neliečiamumo principo. Operatyvinės veiklos metu negali būti pažeistos žmogaus ir piliečių teisės bei laisvės. Šiuo atveju mūsų VSD pažeidė pagrindines žmogaus teisių bei laisvių nuostatas. Čia kyla dar vienas rimtas klausimas: ar pripažinti įrodymais iš A. Petrusevičiaus paimtus ginklus, kurie liudija neteisėtus A. Petrusevičiaus veiksmus? Įstatyme pasakyta, kad įrodymais baudžiamajame procese yra tik įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Duomenys apie tai, kad A. Petrusevičius laiko ginklus, gauti neteisėtu būdu, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Europos žmogaus teisių teismas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą nurodė, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyvis tik pasyviais veiksmais gali vykdyti nusikalstamos veikos tyrimą, o tai reiškia, kad bet kurie aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama palenkti įtariamą asmenį veikti, reiškia kurstymą. Šiuo atveju A. Miceika naudojo aktyvius veiksmus. Jūs tvirtinate, kad viešasis interesas negali pateisinti įrodymų, gautų neteisėtais metodais? VSD neteisėti veiksmai, generalinio prokuroro neteisėtai sankcionuotas NVIM, jo dalyvio A. Miceikos kurstytojiški veiksmai nesuponuoja teisės. Iš neteisės teisė neatsiranda. Todėl duomenis, kurie buvo surinkti A. Miceikai veikiant kaip nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyviui, prašiau laikyti negaliojančiais įrodymais. Nors A. Petrusevičius kaltu dėl neteisėto ginklų laikymo ir prisipažino visiškai, tačiau Advokatūros įstatymas leidžia man nesilaikyti Kliento pozicijos ir pareikšti savo nuomonę, jeigu ji A. Petrusevičiui yra palankesnė ir geriau bei tiksliau atspindi bylos esmę. Todėl ir prašiau A. Petrusevičių išteisinti. Ačiū už pokalbį.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |