Atnaujintas 2008 balandžio 16 d.
Nr.29
(1622)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Valdančiųjų žaidimai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Ryškus praėjusios savaitės įvykis buvo Seimo sprendimas mokytojų atlyginimus pakelti 25 procentais. Šis rezultatas – tai A. Bružo vadovaujamos mokytojų profsąjungos nuopelnas. Su šiuo įvykiu siejasi ir kitas svarbus įvykis – švietimo ministrės R. Žakaitienės atsistatydinimas. Jos krėslas klibėjo jau seniai. R. Žakaitienės atsistatydinimo jau kurį laiką reikalavo mokytojai, ji kėlė ir aukštųjų mokyklų dėstytojų ir mokslininkų nepasitenkinimą, dėl to, kad atsisakė pakelti jų algas. Vis dar nėra aišku, kas užims atsilaisvinusią švietimo ministro kėdę. Pretendentų netrūksta. G. Kirkilas palaiko parlamentarės Marijos Aušrinės Pavilionienės kandidatūrą. Ši buvusi Pakso partijos veikėja neseniai perėjo į socialdemokratų partiją. Minimos ir kitos pavardės – liberalcentristai siūlo Seimo narį A. Remeiką, Naujoji sąjunga – buvusį švietimo ministrą A. Monkevičių ir Seimo narį V. Simuliką. G. Kirkilo vyriausybė, kuriai iki atstatydinimo pritrūko vos trijų balsų, dabar bando suderinti prieštaravimus ir pateikti bendrą kandidatą į švietimo ministro postą.

Seime valdantieji žūtbūtinai stengiasi išlaikyti valdžios vairą, kad G. Kirkilo vyriausybė išliktų iki rinkimų ir įvykdytų rėmėjų iš Rytų valią, pabaigtų pradėtus „darbelius“. Pilietininkų frakcija visai išnyko. Iš pradžių ši frakcija buvo susijungusi su „valstiečiais“, po to neilgam vėl tapo atskira frakcija. Dabar, kai V. Orechovas jau antrą kartą perėjo į Valstiečių frakciją ir pilietininkai liko tik šeši, jie nebeteko frakcijos teisių. Laikinasis Pilietinės demokratijos partijos lyderis A. Matulevičius atsistatydino iš posto, pareiškęs, kad jis negali stebėti, kaip naikinama partija. A. Matulevičius nuo 2006 metų, kai tapo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, pasižymėjo principinga pozicija, aktyviai dalyvavo tiriant ,,Dujotekanos“ veiklą. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad ši bendrovė turi didžiulę įtaką Lietuvos politiniams ir ekonominiams procesams. Jis parėmė iš VSD atleistą pulkininką V. Damulį ir jo kolegas, persekiojamus už aktyvų dalyvavimą „Dujotekanos“ veiklos tyrime. Kai kas vis primena komunistinę Matulevičiaus praeitį – tuos laikus, kai jis užėmė postus komjaunimo ir kompartijos struktūrose. Tačiau smerkti žmones už praeities veiklą, neatsižvelgiant į dabartį, yra neigiamas reiškinys. A. Matulevičiaus veikla tiriant ,,Dujotekanos“ veiklą ir kiti jo veiksmai parodė, kad šis parlamentaras pasižymi principinga pozicija, gina nacionalinius interesus. Dar prisimename ir R. Rajecko pavyzdį – šis buvęs prezidento Brazausko patarėjas, vėliau tapęs ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje, 1996 metų pradžioje sąmoningai pakeitė kryptį, kritikavo Brazauską ir tuometinę LDDP vadovybę dėl žalingos Lietuvai veiklos. Reikia matyti visumą, nesusitelkti vien į atskirus žmones ar reiškinius. Neseniai europarlamentaras V. Landsbergis, kalbėdamas apie Lietuvos problemas, teigė: „Žuvis pūva nuo galvos. Teigiamų permainų Lietuvoje galime tikėtis tada, kai pasikeis valdantieji sluoksniai“.

Valdovų rūmų statybos istorija irgi kvepia skandalu. Savo laiku šie rūmai buvo žadami pastatyti už 120 milijonų, vėliau ši suma vis didėjo ir jau dabar aišku, kad rūmų statyba kainuos mažiausiai 240 milijonų, tai yra dvigubai daugiau nei buvo planuota. Dabar svarstoma, kas bus šiuose rūmuose eksponuojama. A. Brazauskas jau pareiškė, kad Valdovų rūmuose bus eksponuojamos jo asmeninės kolekcijos – gyvūnų iškamšos. Dalį tų iškamšų jis žada parduoti būsimai ekspozicijai. Nors Brazauskas jau senokai paliko socialdemokratų partijos pirmininko postą, jo įtaka partijoje didelė. Jis išlieka partijos piramidės viršūnėje greta G. Kirkilo, Č. Juršėno, J. Bernatonio ir kitų buvusių LDDP veikėjų. Kaip matyti iš Brazausko elgesio, Valdovų rūmai jam tarsi feodalui dvaras.

Lietuvoje jau pradėti rinkti parašai už tai, kad iš naujo būtų svarstomas pagrindinis energetinis projektas dėl naujos atominės elektrinės statybos ir prieš Leo LT projektą, kaip nenaudingą Lietuvai. Nuo praėjusių metų rudens prasidėjusi propagandinė kampanija, palaikanti ,,Maximos“ investuotojus ir jų kuriamą bendrovę Leo LT, buvo gana primityvi, tačiau galinga. Matosi, kad jai buvo nepagailėta lėšų. Už ,,Maximos“ investuotojus agitavo ir premjeras G. Kirkilas bei kiti valdančiųjų lyderiai. Buvo pasitelkti ir kai kurie neva nepriklausomi ekspertai. Visi šie energetikos ,,žaidimai“ ir tai, kad buvo pasirašyta Lietuvai nenaudinga sutartis su Leo LT, iliustruoja dabartinę valstybės padėtį. Oligarchinis klanas užvaldė visas svarbiausias sritis. Visai valstybės valdymo sistemai, svarbiems sprendimams daro įtaką siauros grupės ir su šiomis grupėmis susijęs ribotas politikų ratas. Piliečių ar nepriklausomų ekspertų nuomonė yra atmetama kaip šališka. „Dujotekana“, „Maximos“ klanas, „Jurgena“ (Gariūnus valdanti bendrovė, kurią kontroliuoja įtakingas „krikštatėvis“ V. Diminšteinas ir „sportininkai“ bei „Gintaro“ kriminalinės grupuotės) ir įvairūs provincijos klanai, valdantys „Norvelitą“ bei abejotinas firmas iš Kėdainių, Marijampolės ir Telšių, įgijo mūsų krašte lemiamą įtaką. Šios komercinės struktūros suaugo su valdančiųjų politikų grupėmis. Toks susiliejimas yra klasikinis oligarchijos požymis.

Su politika kažkiek susijęs ir vienas plačiai nuskambėjęs įvykis – pagrobto Marijampolės verslininko Žydrūno Buzo atsiradimas. Pasirodo, jis keletą savaičių buvo kalinamas netoli Kauno esančiame kolektyvinio sodo namelyje. Kadangi buvo prastai saugomas, sargui užmigus sugebėjo atsirišti rankas ir išdaužęs langą pabėgti. Pareigūnai jau narplioja šį nusikaltimą. Kaip įtariamasis šioje byloje suimtas kaunietis Artūras Račkelis. Tai vienas iš 2001 metais nušauto Bokso federacijos prezidento R. Daškevičiaus aplinkos žmonių. Po Daškevičiaus mirties jo vadovauta „daškinių“ gauja suskilo į kelias dalis ir dabar, jei kas vadina save „daškiniu“, lieka neaišku, kuriai grupei jis priklauso. Pirminiais duomenimis, už Ž. Buzo paleidimą buvo reikalaujama 3 milijonų eurų išpirka, vėliau neva ši suma buvo sumažinta iki 3 milijonų litų. Neatmetama galimybė, kad pagrindiniai pagrobimo organizatoriai (jie kol kas dar nesulaikyti) tikėjosi dvigubos naudos – įbauginti Buzą, kad jis atsisakytų kai kurių komercinių projektų, ir gauti kelių milijonų išpirką. Beje, neseniai paskelbtose politinių partijų finansavimo ataskaitose už pirmą šių metų ketvirtį yra duomenys, kad Socialdemokratų partija metų pradžioje iš Buzo valdomos bendrovės „Artapolas“ gavo 35 tūkstančius litų. LSDP pirmininko pavaduotoja M. Petrauskienė pareiškė, kad jie nesidomi, kas remia jų partiją. Tai jau „tradicinis“ šios partijos, kurią užvaldė buvusios LDDP „grietinėlė“, atstovų pasiaiškinimas dėl finansavimo skandalų. Savo laiku LDDP atstovai „nežinojo“, kad ima pinigus iš EBSW grupuotės, iš Romo Marcinkevičiaus, o vėliau, LDDP susijungus su LSDP, jie neva nebuvo informuoti kas valdo „Vaizgą“. Ilgą laiką būtent per šią bendrovę, priklausančią Paleičikų šeimai, „Lukoilo“ bendrovė finansavo socialdemokratus. Atmetus „pasakėles“, „Artapolo“ tapimas LSDP rėmėju tikrai nestebina – juk 2007 metų pavasarį ši bendrovė pusvelčiui įsigijo „Alytaus tekstilę“. Tad dabar už šio sandėrio palaikymą ir tenka pildyti socialdemokratų biudžetą. Tačiau net kai kurie įtartini oficialaus finansavimo duomenys neatspindi tikrosios padėties. Įvairūs korupcijos skandalai atskleidžia partijų finansavimo užkulisius – jie leidžia daryti prielaidas apie tam tikrų partijų (LSDP, LCS, Darbo partijos) sukurtas ,,juodąsias kasas“ arba ,,obščiakus“, kuriuose kaupiamos pagrindinės partijų lėšos. Visa ši praktika partijų veiklą daro panašią į nusikalstamų susivienijimų veiklą. Ir tai, kad Lietuvos partijas finansuoja Rusijos mafijos vadeivos J. Goldovskis, V. Lučianskis, L. Buriakas, Lietuvos kriminalinės įžymybės V. Diminšteinas, E. Kura, Ž. Buzas ir kiti panašūs asmenys, tik parodo dabartinį Lietuvos politinės kultūros lygį. Valdantieji sluoksniai, pajutę savo galią, demonstruoja cinizmą pagal visus makiavelizmo dėsnius. Melas, klasta ir smurtas yra pagrindiniai valdančiųjų veiklos varikliai.

Iki spalio mėnesį numatytų Seimo rinkimų liko tik pusmetis. Atliekamų sociologinių apklausų rezultatai gana ,,slidūs“. Aišku viena – laukia atkakli kova tarp dviejų politinių stovyklų – tarp nomenklatūrinių ir populistinių partijų, valdžiusių mūsų kraštą paskutinius aštuonerius metus, ir demokratinės opozicijos (besijungiančių konservatorių ir krikščionių demokratų bei Liberalų sąjūdžio). Tai skirtingų vertybių kova. Kova tarp tų, kurie dėl postų ir įtakos pasiryžę išduoti, parduoti, išmainyti, kuriems Lietuva tarsi didelis Gariūnų turgus, ir iš kitos pusės – tų, kuriems dar galioja demokratijos idealai, krikščioniškos vertybės, elementaraus žmogiškumo dėsniai. Vis daugiau žmonių mūsų krašte įsitikina, kad pažadais ir intrigomis paremta dabartinė santvarka atvedė šalį į moralinį, ekonominį, kultūrinį nuosmukį. Skurdinimo politika ir vartotojiškos kultūros iškilimas virš tikrųjų vertybių neleido susikurti pilietinei visuomenei. Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius, kalbėdamas apie vertybes, teigia: „Vartotojiškai visuomenei sunku priimti Kristų, sunku gyventi viltimi. Vartotojiškos kultūros kasdienybė – tai pramogų, sekso ir alkoholio kultas. Prieš aštuoniolika metų gavome laisvę. Tikrai ne viskas klostosi taip, kaip tikėjomės. Linkiu neprarasti vilties. Viltis be tikėjimo pamato nėra tikra viltis. Tikintis žmogus yra vilties žmogus“. Ir tik tikromis vertybėmis pagrįstas valstybės valdymas ir elementarios tvarkos atkūrimas gali sustabdyti nuosmukį, sudaryti sąlygas pilietinės visuomenės susiformavimui. Tad rudens rinkimai, kurių kampanija jau vyksta, bus lemtingi.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija