| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Muliažai ir miražai Petras KATINAS
Neseniai žinoma žurnalistė Rūta Grinevičiūtė savo laidoje Paskutinė instancija atkreipė dėmesį į dabar Lietuvą valdančių persitvarkiusių komunistų, LKP CK instruktorių, prokurorų ir teisėjų, pseudomokslininkų partines nomenklatūrines šaknis, bet ir į jų tėvus, šeimas, kuriose jie augo ir brendo. Šioje laidoje nemažai dėmesio buvo skirta buvusiam Seimo pirmininkui, generaliniam prokurorui, dabar G. Kirkilo Vyriausybės aplinkos ministrui Artūrui Paulauskui ir jo tėtušiui, buvusiam KGB pulkininkui, organizavusiam ir vykdžiusiam paskutinio Žemaitijos partizano nužudymo operaciją. Laidoje buvo pasakota ir apie tai, kaip sekdamas savo čekisto tėvelio pėdomis vos apsiplunksnavęs prokuroras A. Paulauskas pasiuntė į modernizuotą sovietinį kalėjimą psichuškę už antisovietines kalbas jauną miškininką. Grįžęs iš psichuškės pragaro, pripumpuotas sovietinių KGB profesorių laboratorijose sukurtų vaistų, buvęs miškininkas visiškai prarado sveikatą ir netrukus iškeliavo į aną pasaulį. Aišku, tokių mokslininkų, kūrusių įvairias pasiklausymo blakes, įmontuojamas net į žiebtuvėlius, ar nuodais užpildytus rašiklius buvo nemažai. Tačiau nepalyginamai daugiau buvo prištampuota mokslo daktarų, profesorių, apgynusių marksizmo-leninizmo bei panašias mokslines disertacijas jų ir dabar Lietuvos valdžioje, universitetuose ir institutuose yra gausybė. Ir laisvos Lietuvos mokslo veikėjai visiems šiems mokslo galiūnams ir galiūnėms paliko jų mokslinius laipsnius, atlyginimus, pensijas. Tiesa, dabar jie vadinami ne marksizmo-leninizmo profesoriais, o socialinių mokslų habilituotais daktarais. Tokiems mokslų daktarams ir daktarėms patikimos puikiai apmokamos valdiškos tarnybos. Nes, pasirodo, kaip išaiškino pseudosocialdemokratų Seimo frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė, sovietiniais laikais į aukščiausius partijos ir valdžios postus buvo sodinami tik labiausiai išsilavinę žmonės. Na, kad ir ji pati, apgynusi mokslinę disertaciją apie 1940-1941 metų Lietuvos komjaunimo kovą už pažangiausios pasaulyje sovietinės santvarkos įtvirtinimą nuo buržujų ir nacionalistų išvaduotoje Lietuvoje. O tos mokslų daktarės disertacijos vadovas buvo ne juokas! pats profesorius Mykolas Burokevičius. Pastarasis išties gali didžiuotis savo mokine: neišdavė principų kaip koks profesorius Bronius Genzelis. Kitų išdavikų šioje kolaborantų partijoje išties mažai atsirado. Niekur nedingo ir KGB, ir sovietinei armijai priesaiką davusieji. Na, kad ir tokie nomenklatūros šulai ir šuleliai kaip J. Jagminas, B. Bradauskas, pats G. Kirkilas su Č. Juršėnu ar visas būrys esamų ir buvusių Seimo narių. Beje, beveik nė vienas iš buvusių neokomunistų seimūnų neliko be šiltos vietos visi buvo pamaloninti aukštomis tarnybomis, nors nutuokia apie tuos reikalus kaip kiaulės apie debesis. Tai, žinoma, nieko naujo. Juk daugelis prisimena, kokie žmonės buvo skiriami kolchozų pirmininkais, partiniais sekretoriais ne tik pirmaisiais pokario metais. O tie I. Šiaulienės disertacijoje aprašyti 1940-1941 metų komjaunuoliai iš tiesų buvo visuomenės atmatos ar vienas kitas iš stalininės propagandos ar jų tėvelių komunistų, gavusių solidžias išmokas iš Sovietų Sąjungos, apmulkintų. Visi jie prisidėjo prie 1941 metų trėmimų. Normaliam žmogui nekelia abejonių, jog tie I. Šiaulienės išliaupsinti komjaunuoliai ir visas būrys sovietinių rašeivų, netgi rašytojų, buvo stalininio režimo atmaina, alsuojanti rusišku šovinizmu, siekianti įtvirtinti kolonijinę priespaudą Lietuvoje. Brazausko, Juršėno, Kirkilo, Karoso, Šiaulienės partija, sekdama savo šeimininkų Maskvoje pavyzdžiu, savų niekada nepalieka juos skiria į aukštus postus Vyriausybėje arba net diplomatais. Ypač pamaloninti broliai Popovai. Vasilijus tapo Vyriausybės atstovu Kauno apskrityje, o Petras Vyriausybės vertimų, informacijos centro direktorium. Įdomiausia tai, kad šitas Petia, be rusų ir lietuvių, nemoka jokios kalbos, o štai vadovauja Vyriausybės Vertimų centrui! Arba buvusi Seimo juokdarė ir daugelio humoristų pamėgta herojė, nuolat nusišnekėdavusi iki absurdo Janė Norvilienė, matyt, už tokią erudiciją gavo Narkotikų kontrolės departamento direktorės pavaduotojos kėdę. Kaip ir premjero G. Kirkilo patarėjais tapę Giedrė Purvaneckienė ar Mindaugas Bastys. O toks Artūras Plokšto kartu su partijos bičiuliu J. Oleku vadovauja Krašto apsaugos ministerijai užima šios ministerijos sekretoriaus pareigas. Visų jų nesuminėsi, bet visi, anksčiau buvę Seimo nariai, tų postų netekę, dabar pamaloninti, nepamiršti, nes, kaip sakė Stalinas, kadrai lemia viską. To ir laikomasi nenukrypstamai nė per nago juodymą. Savaime suprantama, kad partiniai ir komjaunimo kadrai įsitvirtino ir finansų institucijose, solidžiose bendrovėse. Štai senas nusipelnęs SSKP kadras Valentinas Greičiūnas yra garsiojo KLASCO generalinis direktorius, o Jonas Budrevičius Turto banko valdybos pirmininkas. Tie, kuriems neužteko vietos prie neokomunistų puotos stalo, irgi buvo pamaloninti. Tai pirmiausia pastumdėliai iš A. Paulausko, K. Prunskienės nulipdytų satelitinių partijų. Pagaliau, ar kas gali parodyti bent vieną Sąjūdžio laikų veikėją, įsitaisiusį šiltoje kėdėje? Nėra tokių. Jeigu jų ir buvo, tai tik kelis pirmuosius atkurtosios nepriklausomybės metus. Apgraužtus kaulelius tegavo nebent tik parsidavėliai tautos pažangiečiai. Iš tikrųjų mūsų neokomunistai netgi kur kas anksčiau nei Rusijos prezidento V. Putino kagėbistinis štabas sukūrė SSKP pakaitalą vadinamųjų socialdemokratų partiją. Rusijoje dabartinė valdančioji partija Vieningoji Rusija atsirado kur kas vėliau. Tiesa, leidžiama egzistuoti ir prielipoms. Antai vietoj Žirinovskio turime Paksą su Uspaskichu. Tokiu būdu mūsiškė kolaborantinė nomenklatūra demokratiją sumaniai pavertė butaforija. Tas butaforiškumas ypač atsispindėjo Prezidento metiniame pranešime ir premjero ataskaitoje Seimui. Pirmojo reiškiamas neva susirūpinimas buvo girdėtas ir ankstesniuose pranešimuose tai nieko nesakančių frazių rinkinys. Ir ataskaitininkai, ir visi kiti puikiai suprato, kad nuo tų ataskaitų absoliučiai niekas nepasikeis. Ne pranešėjai, o tie, kurie nesireklamuoja, daro tvarką valstybėje. Tą pamatysime po spalio rinkimų, kai į parlamentą pateks dar daugiau mankurtų. Prezidentas savo metiniame pranešime, tiksliau ne savo, o perskaitytame tekste, kurį surašė jo patarėjai, abstrakčiai įvardijo mus užgriuvusias bėdas, kurias visi ir taip puikiai žinome ir jaučiame kasdien. Ir dar pasiskundė mažomis savo konstitucinėmis galiomis. Esą, galva sienos nepramuši, todėl ir beliko tik konstatuoti visą krūvą klystkelių, į kuriuos stumia Lietuvą valdančioji piramidė. O kas dėl nedidelių konstitucinių galių, kurias turi Ekscelencija, tai irgi, švelniai tariant, netiesa. Mūsų Prezidentas tų galių turi pakankamai. Tiktai privalu jomis naudotis, o ne moralizuoti metiniame pranešime. Deja, Daukanto aikštės rūmų kanceliarijoje tiktai klusniai pasirašomi įstatymai, kuriuos palaimina KLANAS. Galima priminti, kad buvę, pavyzdžiui, Čekijos ir Estijos prezidentai Vaclavas Havelas ir Lenartas Meris turėjo nepalyginamai mažiau galių kartu sudėjus, nei jų turi mūsų valstybės galva. Bet jie mokėjo, o, svarbiausia, norėjo pasinaudoti jomis, teikdami parlamentams esminius pasiūlymus ir įstatymų projektus. Taigi, kartą per metus girdimi skundai ir įvardijami vykdomosios valdžios ir parlamento akibrokštai, sukti ir nevykę įstatymai, kuriuos pats pasirašo, skamba gana keistai. Belieka tiktai stebėtis visokių apklausų kontorų skelbiamais populiarumo reitingais, kuriuose dauguma apklaustųjų teigia, kad V. Adamkus geriausiai atstovauja žmonių interesams. O premjero G. Kirkilo ataskaitą Seimui ir tautai galima apibūdinti trumpai: Ačiū partijai ir vyriausybei gyvename gerai! Jo partinukai tas pagyras įvertino puikiai. Nesvarbu, kad didžioji dalis iš planuotų 29 Vyriausybės darbų net nepajudėjo iš vietos. Užtat seimūnas Bronius Bradauskas išdėstė, jog premjeras savo ataskaitoje pasakė per mažai. Esą neužteko laiko, kad išvardytų visus laimėjimus Tad kas toliau? Atsakymas labai paprastas: dar didesnio brangymečio duobė, dar didesnės privilegijos KLANUI.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |