Atnaujintas 2008 balandžio 25 d.
Nr.32
(1625)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Istorijos puslapiai

Kas pražudė pirmąjį kosmonautą?

Petras KATINAS

Pirmasis pasaulio ir SSRS
kosmonautas Jurijus Gagarinas

1968 m. kovo 27 dieną karinio mokomojo naikintuvo MIG-15 katastrofoje žuvo pirmasis pasaulio ir SSRS kosmonautas Jurijus Gagarinas ir jo instruktorius pulkininkas Vladimiras Serioginas. Iki šiol buvo pateiktos net 29 specialistų ir karo aviacijos vadovų ataskaitos, nagrinėjančios priežastis, dėl kurių žuvo J. Gagarinas. Didžioji dalis tų ataskaitų išvadų iki šiol nepaskelbtos ir niekur nepublikuotos. Šiuo metu sudaryta dar viena speciali valstybinė komisija, kuriai nurodyta dar kartą nuodugniai ištirti šį įvykį. Teigiama, kad ši valstybinė komisija padės galutinį tašką šios katastrofos tyrime ir pagaliau atskleis visas paslaptis, kuriomis iki šiol spekuliuojama. Vieną tokią gana įtikinamą šio įvykio versiją pateikė rusų žurnalistas Vitalijus Golovačiovas, kuris remiasi generolo N. Kamanino knyga „Paslėptas kosmosas“ ir ištraukomis iš tų metų generolo dienoraščio. Kaip teigia generolo N. Kamanino kolegos, iki šiol sklando kalbos, kad generolas N. Kamaninas tuo metu neturėjo leisti pirmajam sovietų kosmonautui jokių skrydžių kariniais naikintuvais. Diskutuojama, ar generolas N. Kamaninas nepadarė lemtingos klaidos, leidęs J. Gagarinui pakilti į orą mokomuoju naikintuvu.

Bet štai ką liudija įrašas generolo N. Kamanino dienoraštyje, parašytas tuoj po katastrofos 1968 m. balandžio 11 dieną: „Netgi iš aukščiausios rūšies plieno pagamintas robotas nebūtų atlaikęs tokio didžiulio spaudimo, kurį patyrė Gagarinas iš savo giminių, draugų, ministrų, profesorių, akademikų ir kitų „didžiųjų žmonių“. Visiems jiems norėjosi išgerti su pirmuoju kosmonautu, susidaužti konjako ar degtinės sklidinomis taurėmis „už meilę ir draugystę“ ir, žinoma, ištuštinti tas didžiules taures iki dugno. Aš gerai supratau, kad J. Gagarinas gali neatlaikyti tokio didžiulio ir visuotino spaudimo. Aš jam kone kasdien įrodinėjau, prašiau, maldavau, pagaliau reikalavau kiek galima daugiau apriboti pirmojo kosmonauto „susitikimus su liaudimi“. Su mano pastabomis aukšti kariniai pareigūnai žodžiais sutikdavo. Dargi SSKP centro komiteto politbiuras priėmė kelis sprendimus tuo klausimu. Pasirodė netgi keli paties gynybos ministro ir karinių oro pajėgų vado įsakymai dėl J. Gagarino nežaboto elgesio ir nuolatinių lėbavimų sumažinimo, netgi nutraukimo. Tačiau jokiais įsakymais ar SSKP CK sprendimais nebuvo galima sumažinti neišvengiamos kosmonauto aplinkos ir jo gausybės gerbėjų ir sugėrovų neigiamos įtakos. Tuo labiau kad tie nesibaigiantys banketai ir išgėrimai, be jokios abejonės, keitė šio žmogaus ne tik išvaizdą, bet ir charakterį. Nepaprastai audringas gyvenimas, kasdieniniai susitikimai ir banketai prie alkoholio baterijomis apstatytų stalų pastebimai keitė Jurijaus charakterį ir mąstyseną ir nuo jo veido lėtai, bet užtikrintai ištrynė jo garsiąją kerinčią šypseną... Jis pastebimai sustorėjo, tapo sudribusių raumenų maišu, metė sportuoti, nors anksčiau labai mėgo.

Mes kovojome už J. Gagariną ir su labai garbingais žmonėmis, ir su pačiu kosmonautu. Deja, šis procesas buvo beveik nevaldomas ir negrąžinamas. Ir tą procesą galima buvo sustabdyti tiktai rengiant jį naujam kosminiam skrydžiui. O skraidymai lėktuvais, mano ir kitų specialistų nuomone, pasiruošimas jiems ir būtinas tam režimas galėjo sustabdyti J. Gagarino asmenybės žlugimą“.

Aišku, niekas negali žinoti, koks būtų J. Gagarino likimas, jeigu generolas N. Kamaninas būtų uždraudęs jam skraidyti kariniais naikintuvais. Anot žurnalisto Vitalijaus Golovačiovo, ar toks draudimas nebūtų virtęs dar viena tragedija – asmenybės žlugimo tragedija.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija