Atnaujintas 2008 gegužės 2 d.
Nr.33
(1626)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Paminėti Pranaičiai

Grupė minėjimo dalyvių
prie Pranaičių šeimos kapo
Griškabūdžio kapinėse

Balandžio 20 dieną istorinis klubas „Prūsa“, viešoji įstaiga Sintautų akademija ir Griškabūdžio kultūros centras surengė iškilios, bet nepelnytai primirštos Zanavykų krašto Pranaičių šeimos paminėjimą Griškabūdyje. Paminėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje. Padėjus gėlių ant Pranaičių šeimos kapo, kuriame, kaip manoma, palaidotas ir Petras Juozas Pranaitis, Griškabūdžio kultūros centre įvyko Pranaičių šeimos paminėjimas.

Kunigas, misionierius, keliautojas, visuomenės veikėjas ir spaudos bendradarbis iš Panenupių, profesorius Justinas Bonaventūra Pranaitis

Kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas minėjime skaitė pranešimą „Teologas, mokslininkas, misionierius prof. Justinas Bonaventūra Pranaitis“. Pradžioje istorikas atkreipė dėmesį, jog apie šį žymų žmogų informacijos nėra daug. Vyskupo P. Būčio 2118 puslapių monografija apie profesorių, deja, ne tik mažai kam žinoma, bet ir neprieinama. Beveik visi rašę apie jį (B. Kundrotas „Kūrėjų pėdsakai“, „Kunigai šviesuoliai“, Z. Šileris ir kt.) remiasi ir kartoja marijono kun. Stepo Matulio Bostono enciklopedijoje teikiamas žinias. Taigi, Justinas Bonaventūra Pranaitis gimė 1861 m. liepos 27 dieną Griškabūdžio parapijoje, Panenupių kaime, pasiturinčių ūkininkų Eliziejaus ir Marijonos Pranaičių šeimoje. Mokėsi Lukšiuose kraštiečio Antano Tatarės įsteigtoje bei Griškabūdžio mokyklose ir jas baigęs įstojo į vienintelę tuomet Sūduvos krašte Marijampolės gimnaziją. Baigęs keturias gimnazijos klases 1878 metais, pasirinko studijas Seinų kunigų seminarijoje, vėliau studijavo daugeliui lietuvių kultūrininkų svarbioje Petrogrado, kurį lietuviai vadino Petrapiliu, dvasinėje akademijoje. Čia buvo nemaža lietuvių, tarp kurių – poetas Maironis, būsimas vyskupas kraštietis P. Būčys. Pastarajam išvykdamas į misiją Turkestane (dabartinė Turkmėnija, Uzbekija) paliko net savo butą.

Tik ją pabaigęs ir akademijos hebraistikos profesoriaus Danieliaus Chwolsono pripažintas geriausiu hebraistikos studentu, pats pradėjo vadovauti hebrajų kalbos katedrai. Būdamas 29-erių, 1890 metais paskirtas Petrapilio akademijos dvasios Tėvu, o po metų – akademijos prefektu, vicerektoriumi. Akademijoje jaunasis profesorius dėstė liturgiką ir chorinį giedojimą, kas byloja apie rimtą muzikinį išsilavinimą.

Labai anksti Justinas Bonaventūra pajunta pašaukimą tapti misionieriumi. Pabandęs sielovadinį misionieriaus darbą Nižnij Novgorode, Urale bei kitose 1863 metų sukilėlių tremties vietose Sibire, 1897 metais buvo pasiųstas „ištirti Turkestano katalikų padėties“. 1900 metais savo noru išvyksta į misiją Turkestane. Jau būdamas misionieriumi Rusijoje, užsiėmė čia atsidūrusių latvių, vokiečių, lenkų, prancūzų katalikų sielovada, o Turkestane sutiko katalikų iš įvairių Europos ir Azijos šalių ir tapo ne tik čia gyvenančių lietuvių, bet ir vokiečių, lenkų, prancūzų, italų ir kitų europiečių katalikų dvasios vadovu, nes puikiai mokėjo šešias kalbas. Didžiulėje 5 mln. kv. km Turkestano teritorijoje teko aptarnauti apie 18000 tikinčiųjų. Būdamas misionieriumi, jis statė bažnyčias Taškente, Samarkande, Ašchabade, Kizil-Arvate, Margelane, pastatė ir įrengė daug koplyčių, 1906 metais įsteigė Romos katalikų labdaros draugiją, dramos draugiją, kelias bibliotekas.

Labai svarbi ir reikšminga profesoriaus J. B. Pranaičio mokslinė bei lietuviška veikla. Puikiai mokėdamas senąją žydų hebrajų kalbą, jis tampa europinio masto mokslininku, gilinasi į Biblijos paslaptis ir parengia svarbų veikalą „Krikščionys žydų talmude“.

Neapsiribodamas moksline veikla, profesorius aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, aktyviai kovoja už lietuvybę. Jo butas Peterburge tapo zanavykų susibūrimo vieta, čia buvo aptariami kovos su rusifikacija planai. Už kovą su rusinimu net metus praleidžia tremtyje Tverėje. Petrograde kartu su Jakštu Dambrausku 1892 metais įsteigė lietuvių ir žemaičių labdaros draugiją, šelpė neturtingus šiame mieste studijuojančius studentus. Aukas šiai veiklai renka rengdami labdaringus koncertus. Tarp sušelptųjų ir vėliau Lietuvoje garsios asmenybės – Kipras ir Mikas Petrauskai ir kt. Petrapilio dvasinėje akademijoje įsteigė prieglaudą, kurioje vargonavo Mikas Petrauskas. Populiarino lietuvių kalbą ir vienas pirmųjų Petrapilyje pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai. Nuolat bendradarbiavo spaudoje (Seinų „Šaltinyje“, „Lietuvių laikraštyje“, „Vienybėje“, „Viltyje“ ir kt.), o atgavus nepriklausomybę 1904 metais Rusijoje išleido pirmąjį po lietuvių spaudos atgavimo lietuvišką spaudinį „Atsišaukimas“. J.B. Pranaičio sesuo ištekėjo už signataro Saliamono Banaičio ir pati užsikrovė ūkio bei vaikų naštą, o vyrui leido mokytis. Justinas Bonaventūra grįžęs į Lietuvą atplaukdavęs Nemunu iš Kauno iki Veliuonos, persikeldavo per Nemuną ir pro Ilguvos dvarą traukdavo pas savo bičiulį, poeto Prano Vaičaičio giminaitį, kunigą Praną Duobą. Ten viešėdamas valgyti eidavo į Ilguvos dvarą, taip pat apsilankydavo ir Banaičių šeimoje, jai padėjo. Taip čia būdamas įsijungdavo ne tik į Ilguvos dvaro, bet ir visą lietuvių kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą.

1917 m. sausio 28 dieną Peterburge kun. J. B. Pranaitis netikėtai mirė. Kai kurie šaltiniai teigia, jog mirė nuo vėžio, kiti – jog buvo nunuodytas. Palaikai nugabenti į Taškentą ir iškilmingai palaidoti prie jo statytos bažnyčios. Deja, 1923 metais jo kapas buvo bolševikų išniekintas, palaikai išmesti. Jų buvimo vieta ir dabar nežinoma.

Kaip „XXI amžiuje“ spausdintame straipsnyje „Zanavykas, drebinęs pasaulį“ teigė Bernardas Aleknavičius, „J. Pranaitis buvo neeilinė asmenybė ir ryškiai išsiskyrė visuomeninio politinio bei religinio gyvenimo padangėje. Nors ir atsidėjęs tikėjimo dogmoms, jis nebuvo religinis fanatikas. Lengvai bendravo su pačių įvairiausių konfesijų atstovais, užtat buvo jų gerbiamas ir turėjo pelnęs autoritetą“. Baigdamas pranešimą Albinas Vaičiūnas išreiškė viltį, jog 2011 metais, minint 150-ąsias gimimo metines, profesoriui bus parodytas deramas dėmesys ne tik Šakių rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Galbūt verta pagalvoti ir apie kenotafo garsiajam zanavykui įrengimą.

Rašytoja, knygų leidėja, keliautoja Julija Pranaitytė

Istorinio klubo „Prūsa“ pirmininkė dr. Milda Janiūnaitė skaitė pranešimą „Julija Pranaitytė ir Petras Juozas Pranaitis“.

Gimusi 1881 metais, Julija buvo 20 metų jaunesnė už brolį Justiną Bonaventūrą. Baigusi mokyklą, brolio Justino rūpesčiu pradėjo mokytis prestižinėje Peterburgo Šv. Jekaterinos gimnazijoje kartu su iš visos Rusijos imperijos susirinkusiomis žymesnių šeimų merginomis. Čia jau mokėsi ir brolis Juozas. Mokykloje vyravusi priešiška lietuvybei lenkiška ir vokiška dvasia nepaveikė Julijos. Nors ją niekinamai pravardžiuodavo litvomane ir cholope, ji buvo apsisprendusi būti tikra lietuvaite. Juolab kad 1896 metų vasarą sesers Banaitienės sodyboje susipažino su Petrapilyje teisę studijavusiu Pranu Vaičaičiu. Gili draugystė netrukus peraugo į meilę ir jaunuoliai susižadėjo. Besimokydami Peterburge, abu lankydavosi lietuviškoje profesoriaus Volterio šeimoje. 1898 metais Julija baigia gimnaziją, o jos sužadėtiniui dėl antirusiškos veiklos neleidžiama laikyti egzaminų, todėl Julijai išvykus į Prancūziją dvejiems metams studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros, sužadėtiniai išsiskiria. Nors ir gavo darbą Peterburgo mokslų akademijos archyve, Prano Vaičaičio gyvenimas Peterburge vis tiek buvo sunkus, jis susirgo džiova. Kitą vasarą grįžusi atostogų Julija randa mylimąjį sunkiai sergantį. Bando vežti pas Grincevičius į Ilguvos dvarą, tačiau ligonio būklė jau per sunki kelionėms. Tada kartu su seserimis vežioja maistą iš dvaro Pranui į Sintautus. Vieną vėlesnių eilėraščių „Jau pajėgos mažinas“ Pranas Vaičaitis paskiria Julijai. 1901 m. rugsėjo 1 dieną Pranui mirus, Julija prie kapo prisiekia netekėti ir savo pažadą įvykdo. Kai nusivylusi Julija bandė nusižudyti, o vėliau buvo net trumpam įstojusi į vienuolyną, ja pasirūpino brolis Justinas ir išsiuntė studijų į Šveicariją. Čia ji sutiko kunigą A. Miluką ir, pritardama jo spaudos sumanymams, tampa jo bendradarbe. 1903 metais vyksta į JAV ir perima „Žvaigždės“ redagavimą. Tampa ne tik leidėja, redaguoja straipsnius, rašo pati. Išleidžia virš 30 knygų, tarp kurių ir Prano Vaičaičio eilės (1912 m.). Nors spauda tuometinėje JAV ir neatrodė reikalinga pinigų užsidirbti atvykusiems lietuviams, Julija verčia ir į lietuvių kalbą, leidžia knygas. 1909 metais su „Žvaigžde“ persikelia į Filadelfiją. Julija nemažai keliauja – 1911 metais aplanko brolį Justiną Turkestane. Apsilanko Taškente, Chivoje, Bucharoje, Samarkande, Baku, Jerevane, Vladikaukaze, Maskvoje ir Peterburge. 1914 metais, išleidusi knygą „Iš kelionių po Europą ir Aziją“, tampa pirmąja Lietuvos keliautoja – rašytoja. Apkeliavusi didžiulius Europos, Azijos ir Afrikos plotus, knygose pateikia gyvus, vaizdingus kelionių aprašymus, pastebi lankytų kraštų socialinius, politinius ir kultūrinius bruožus, vietos lietuvių gyvenimą, iliustruoja viską savo pačios padarytomis nuotraukomis. Pasirašinėjo slapyvardžiais: Pranaičių Julė, J. P., J. Paryžietė. Ilgėdamasi Lietuvos, tris kartus buvo atvykusi jos aplankyti: 1911, 1922-1923 ir 1931-1932 metais. 1932 m. vasario 4 dieną Kaune buvo suruoštas jos 30 metų literatūrinio darbo jubiliejaus paminėjimas, kuriame dalyvavo Adomas Jakštas, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt. Išleidžia ir knygą, skirtą lankymuisi Lietuvoje, o 1931 – „Laiškus iš Ispanijos“. Už nuopelnus lietuviškai spaudai Lietuvos Vyriausybė jai mokėjo 250 litų mėnesinę pensiją. Savo lėšomis išspausdinusi 35 leidinius, gyvenimo pabaigoje atsidūrė dideliame varge. 1933 metais, kai iš klebono pareigų atleido A. Miluką, po Lietuvos okupacijos mėnesinė pensija nebemokama, o pasiligojęs A. Milukas 1943 metais mirė. Vienas žymiausių leidėjų išleido apie 180 knygų lietuvių kalba (tarp jų klasika – Šatrijos Ragana, Pietaris), tačiau neatsiranda lėšų net kapo vietai nupirkti ir jis palaidojamas kun. A. Kadžio kape, o didelį archyvą perima Julija. Deja, jos sveikata irgi blogėja ir 1944 m. sausio 29 dieną Filadelfijoje garsioji keliautoja, vieniša ir niekam nereikalinga, varge ir skurde miršta. Neatsiradus lėšų, Julija palaidojama vargšo kape, o jos garsusis archyvas išvežamas į Filadelfijos sąvartyną.

Vargonininkas ir chorvedys Petras Juozas Pranaitis

Gimė 1868 metais, muzikos mokėsi pas Naumiesčio parapijos vargonininką – Varšuvos konservatorijos auklėtinį L. Risauską. Brolio Justino Bonaventūros rūpesčiu apie 1888 metus įstojo į Peterburgo konservatoriją. Vargonavimą studijavo pas prof. Johansoną, o muzikos teoriją – pas konservatorijos direktorių Artūrą Rubinšteiną. Vargonavo Peterburgo katalikų dvasinėje akademijoje, čia subūrė chorą, kuriame giedojo ir būsimas Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Choras koncertavo žymiausiame Rusijos Marijos teatre. Parašė kūrinių fortepijonui – polkų („Lietuvaitė“, skirta seseriai Julijai ir kt.), mazurkų, sonatą ir kitų smulkesnių kūrinėlių, harmonizavo liaudies dainas ir mokė jų savo chorą. Manoma, jog kūrybiškai bendravo su Vincu Kudirka, patarė jam redaguojant Tautinę giesmę. Turėjo hobi – akademijos palėpėje auginio balandžius, su kuriais ne tik dalyvavo parodose, bet ir buvo iškovojęs aukso medalį.

1910 metais grįžęs į gimtuosius Panenupius sukūrė šeimą, gimė du sūnūs ir dvi dukros (jo vaikaičiai Rimas Pranaitis ir Aldona Pranaitytė dalyvavo ir šiame minėjime). Ūkininkavo tėviškėje, muzikavo ir 1942 metais sausio mėnesį mirė. Palaidotas Griškabūdžio kapinėse, šeimos kape.

Beatričė Grincevičiūtė – kultūros vertybių puoselėtoja

Beatričės Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Laima Žukauskaitė skaitė pranešimą „Beatričė Grincevičiūtė – kultūros vertybių puoselėtoja“. Pranešėja labiausia akcentavo Pranaičių ir Grincevičių šeimų ryšius ir bendras kultūrines vertybes. Apie tai, kad Grincevičiai bendravo su J. B. Pranaičiu, sužinota iš dviejų nuotraukų, esančių muziejaus fonduose. Viena jų dedikuota Andriui ir Vandai Grincevičiams – dainininkės B. Grincevičiūtės tėvams, kita – Bronislovui Rinkevičiui, dainininkės senelės Onos Alinos Rimkevičiūtės-Grincevičienės broliui. Bronislovas Rimkevičius buvo inžinierius, baigęs Dorpato (Tartu) universitete inžineriją, mokėjo 13 kalbų, gyveno Brazilijoje. Ten tiesė geležinkelius, statė Manaos uostą. Brazilijos valdžia, neturėdama pinigų atsilyginti už nuveiktus darbus, padovanojo raudonmedžiu apaugusias salas. Mirė B. Rimkevičius 1907 metais Londone, ten ir palaidotas. Nuo 1917 metų, mirus Andriui Grincevičiui, dainininkės tėvui, nuo šešerių metų Beatričė Grincevičiūtė gyveno Ilguvos dvare, kur jos mama persikėlė gyventi su šešiais vaikais, kadangi jai vienai buvo sunku juos išmaitinti. Čia ją supo tuometinė gerokai sulenkėjusios lietuvių aukštuomenės dvaro kultūra. Net du fortepijonai, 1000 tomų biblioteka ir nuolatinė kultūros žmonių apsuptis. Čia lankėsi dailininkai Ferdinandas Ruščicas ir Elvyras Andriolis, skambėjo XIX amžiaus klasikų muzika, grojo ir kūrė Varšuvos didžiojo operos teatro dirigentas ir direktorius, Varšuvos konservatorijos direktorius bei Varšuvos filharmonijos vienas iš kūrėjų ir jos dirigentų bei vadovų, smuikininkas ir kompozitorius Emilis Mlynarskis. Jis buvo vedęs dainininkės motinos seserį Oną Grincevičiūtę. Ilguvoje muzikavo ir Lenkijos ministras pirmininkas, pianistas Ignacas Panderevskis, dirigentas Gžegožas Fitelbergas, kompozitorius Karolis Šimanovskis ir pasaulinio garso pianistas Artūras Rubinšteinas. O ir pačios, nors iki studijų Kaune ir lietuviškai beveik nemokėjusios, gyslose tekėjo prieš Lietuvos-Lenkijos uniją nusiteikusių Talko didikų Grincevičių iš XIV amžiaus giminės kraujas. Kaip sakė jos amžininkai, mes lietuviai, tik kultūra lenkiška. Šioje meno Mekoje nuolat svečiavosi ir Pranaičiai – Justinas Bonaventūra, Julija. Čia išaugusi Beatričė, iškart neįvertinta ir nepastebėta net Juozo Gruodžio, vėliau tapo garsi ne tik Lietuvoje. Jai Balys Dvarionas sukūrė dainą „Žvaigždutė“. Beatričės repertuaro (klasikos bei liaudies dainų) kultūros vertybių šaknys iš čia – aukštosios kultūros Mekos – Ilguvos dvaro. Čia jos mezgėsi ir siejosi kartu su Pranaičių šeimos kultūrinėmis tradicijomis.

Minėjime skambėjo tarptautinių konkursų laureato pianisto Andriaus Vasiliausko atliekami M. K. Čiurlionio preliudai ir Bethoveno „Elizai“, Šopeno noktiurnai, etiudai ir Ferenco Listo dainos transkripcijos.

Po minėjimo svečiai aplankė J. Jablonskio tėviškę ir Ilguvos dvarą.

Kviečiame aplankyti Sintautų akademijos interneto svetainės (www.sintautai.lt) skyrelį „Pranaičiai“.

Parengė Vitas Girdauskas

Pranaičių šeimos minėjimas vyko ir Vilniuje, Beatričės Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija