Atnaujintas 2008 gegužės 7 d.
Nr.34
(1627)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Garbusis karininkas

1941 metų Birželio ginkluoto sukilimo prieš sovietus Lietuvoje vienam iš organizatorių ir vadovų generalinio štabo majorui Vytautui Bulvičiui gegužės 5 dieną būtų sukakę 100 metų

Dr. Juozas JANKAUSKAS

Majoras Vytautas Bulvičius

1941 m. Birželio ginkluoto sukilimo prieš sovietus Lietuvoje vienas iš organizatorių ir vadovų generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius gimė 1908 m. gegužės 5 dieną Kunigiškiuose, Keturvalakių vls., Vilkaviškio aps., stambaus ūkininko ir žymaus knygnešio Juozo ir Marijos Bulvičių šeimoje, kurioje augo septyni vaikai. Vyresnysis sūnus Albinas, gimęs 1904 m. rugpjūčio 29 dieną, kaip ir Vytautas, pasirinko kariškio gyvenimą. Jis baigė Karo mokyklą, vėliau tapo karo lakūnu, turėjo kapitono laipsnį. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą buvo paliktas kariuomenėje, tarnavo Raudonosios armijos (RA) 29 ŠTK aviaeskadrilėje. 1941 m. birželio mėnesį prasidėjus lietuvių karininkų areštams jis iš RA pasitraukė ir slapstėsi. Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui 1941 m. birželio 23 dieną vokiečių aviacijos antskrydžio metu vyresnysis brolis Albinas Bulvičius atsitiktinai žuvo.

Jaunesnysis Vytautas Bulvičius iš mažens buvo labai darbštus, pareigingas ir gabus, todėl 1925 metais baigęs Vilkaviškio gimnaziją, įstojo į Karo mokyklą Kaune. 1927 m. rugsėjo 7 dieną V. Bulvičiui buvo suteiktas leitenanto laipsnis ir jis paskirtas į 9-ą pėstininkų Vytenio pulką, dislokuotą Marijampolėje. 1928 m. rugsėjo 25 dieną jis buvo perkeltas į Šarvuočių rinktinę, dislokuotą Kaune. Tais pačiais metais V. Bulvičius buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 1929 m. lapkričio 23 dieną pakeliamas į vyr. leitenantus, 1931 m. kovo 31 dieną V. Bulvičius buvo perkeltas į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą. 1933 m. vasario 1 dieną jis baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Kulkosvaidžių skyriaus I laidą, o lapkričio 23 dieną buvo pakeltas į kapitonus.

1934 metais V. Bulvičius vedė Mariją Danevičiūtę. 1935 m. vasario 11 dieną Vytautui ir Marijai Bulvičiams gimė dukrelė Laimutė, o 1937 m. balandžio 15 dieną – Dalytė.

1937 m. birželio 28 dieną V. Bulvičius baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Generalinio štabo II laidą ir jam buvo suteiktas generalinio štabo karininko vardas (tarpukario Lietuvoje šis vardas, žymintis ypatingą kvalifikaciją, buvo suteikiamas iki sovietinės okupacijos – J. J.), perkeltas į kariuomenės štabą ir paskirtas mokymo dalies karininku. Kartu V. Bulvičius buvo Vytauto Didžiojo universiteto Valstybės karinio rengimo lektorius ir studentams dėstė karinio rengimo kursą. 1937 m. rugsėjo 8 dieną V. Bulvičius buvo pakeltas į generalinio štabo majorus. 1938 m. vasario 16 dieną jis apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu. 1939 metais V. Bulvičius parengė ir per Krašto apsaugos ministeriją išleido knygą „Karinis valstybės rengimas“, kurioje plačiai nagrinėjo mažųjų valstybių karinio saugumo, bendro būsimojo karo vaizdų Lietuvos būsimajame kare ir kitus aktualius klausimus. V. Bulvičius daug rašė karine ir patriotine auklėjamąja tematika žurnaluose „Kardas“ ir „Mūsų žinynas“. 1940 m. kovo 26- liepos 19 dienomis jis buvo komandiruotas į 1-ą pėstininkų DLK Gedimino pulką, dislokuotą neseniai iš lenkų atgautame Vilniuje, atlikti vadovavimo stažuotę. 1940 m. balandžio 29 d. už straipsnius „Kardo“ žurnale karine tematika V. Bulvičius buvo pažymėtas Lietuvos kariuomenės vado įsakymu.

Sovietų Sąjungai klastingai okupavus Lietuvą V. Bulvičius liepos 19 d. buvo komandiruotas Kariuomenės štabo I (rikiuotės) skyriaus viršininko žinion ir atvyko į savo paskyrimo vietą. Netikėta okupacija labai paveikė patriotiškai nusiteikusius Lietuvos kariuomenės karininkus. Ne išimtis buvo ir V. Bulvičius. Jie visi jautėsi sulaužę priesaiką – reikiamu momentu negynė tėvynės. Sovietams pradėjus likviduoti Lietuvos kariuomenę, 1940 m. rugsėjo 16 dieną V. Bulvičius buvo paskirtas naujai formuojamos Darbininkų ir valstiečių raudonosios armijos (DVRA) Pėstininkų karo mokyklos, perkeliamos iš Kauno į Vilnių, dėstytoju. 1940 m. spalio 24 dieną sovietų Pabaltijo ypatingosios karo apygardos slaptu įsakymu Nr. 067 jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės pagrindu formuojamo Raudonosios armijos 29 šaulių teritorinio korpuso (RA 29 ŠTK) 179 šaulių divizijos valdybos (štabo – J. J.) operatyvinio skyriaus viršininko padėjėju (pavaduotoju – J. J.). Kartu antraeilėse pareigose dirbo Vilniaus universitete (VU) – dėstė karinį rengimą. Dar nuo Kauno laikų V. Bulvičius turėjo užsitarnavęs studentų pasitikėjimą. Jo paskaitos buvo labai gausiai lankomos.

Kadangi V. Bulvičiaus šeima buvo likusi gyventi Kaune, tai ir jis pats čia lankydavosi kiekviena laisvesne proga. Kaune jis susitikdavo su savo senais pažįstamais kariškiais, VDU dėstytojais bei studentais. Tokiu būdu jis pamažu įsitraukė ir į antisovietinį pogrindinį judėjimą. Yra žinių, kad V. Bulvičius stebėjo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrimą Kaune 1940 m. spalio 9 dieną. Jis jau senokai puoselėjo mintį įkurti panašią pasipriešinimo organizaciją Vilniuje. Kadangi Vilniuje ir jo apylinkėse sovietai buvo sukoncentravę buvusios Lietuvos kariuomenės likučius – RA 29 ŠTK ir jo vadovybę, V. Bulvičiaus nuomone, Vilniuje turėjo būti rengiamas karinis sukilimas prieš sovietus. 1940 m. rudenį Vilniuje V. Bulvičius pradėjo kurti pogrindinę organizaciją – V. Bulvičiaus grupę, kuri vėliau buvo pavadinta LAF Vilniaus štabu.

Vėliau suimtas ir tardomas NKVD V. Bulvičius prisipažino: „Praktinę „kontrrevoliucinę“ veiklą aš pradėjau 1940 metų pabaigoje ir tęsiau ją iki suėmimo dienos“ (LYA, f.K-1, ap.58, b. 34229/3). Artimiausiais V. Bulvičiaus padėjėjais rengiant karinį sukilimą tapo kariškis generalinio štabo kapitonas RA 29 ŠTK 179 šaulių divizijos štabo operatyvinio (operacijų – J. J.) skyriaus viršininko padėjėjas (pavaduotojas – J. J.) priešlėktuvinės apsaugos reikalams Juozas Kilius ir advokatas Aleksandras Kamantauskas. Be jų, pogrindinės organizacijos veikloje aktyviai dalyvavo RA 29 ŠTK 234 šaulių pulko bataliono vadas kapitonas Pranas Gužaitis ir to paties 1-osios raitosios baterijos vadas vyr. leitenantas Juozas Sadzevičius, aviacijos atsargos leitenantas Geologijos reikalų komiteto ekonomistas Leonas Viktoras Žemkalnis (Landsbergis), geležinkelietis Vilniaus geležinkelio stoties viršininko padėjėjas (pavaduotojas – J. J.) Jurgis Gobis, VU diplomantas Vladas Nasevičius, mokytojas Antanas Skripkauskas ir daugelis kitų. Kaip dabar žinoma, į V. Bulvičiaus grupės veiklą tuomet buvo įtraukta apie 30 Lietuvos patriotų.

Svarbiausias V. Bulvičiaus ir jo grupės uždavinys buvo prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, remiantis patikimais RA 29 ŠTK kariais, surengti ginkluotą sukilimą. Dėl to V. Bulvičius, J. Kilius, P. Gužaitis ir J. Sadzevičius ne kartą rinkosi ir tarėsi konspiraciniuose butuose. Po ilgokų diskusijų galutinai buvo nutarta prasidėjus karui Korpuso kariams iš Vilniaus mažais būreliais pasitraukti į Valkininkų miškus ir ten sulaukti vokiečių kariuomenės: įvertinus karines pajėgas, buvo atsisakyta minties bandyti užimti Vilnių. Korpuso daliniams, dislokuotiems provincijoje, prasidėjus karui vykti į artimiausią mišką, čia išsisklaidyti ir veikti kaip partizanams. Papildomai ginklų, o ypač amunicijos (sovietai lietuviams kariams duodavo vos po 2-3 šovinius – J. J.), buvo tikimasi gauti iš vokiečių. Tuo tikslu V. Bulvičiaus grupė per Vokiečių repatrijavimo komisiją Kaune 1941 metų pradžioje buvo įsigijusi nelegalų kilnojamąjį radijo siųstuvą su šifrais ir kodais, kuris vėliau ir tapo pagrindine jų grupės iššifravimo priežastimi. Siųstuvą prižiūrėjo ir su juo dirbo L. V. Žemkalnis (Landsbergis) bei RA 29 ŠTK Ryšių viršininko padėjėjas (pavaduotojas – J. J.) leitenantas Jonas Valkiūnas.

1941 m. kovo 30 dieną radijo siųstuvas paslapčia buvo atgabentas į geležinkeliečio J. Gobio butą Pavilnyje, kur, dalyvaujant L. V. Žemkalniui (Landsbergiui), J. Valkiūnui ir A. Skripkauskui, buvo sumontuotas ir juo užmegztas pirmasis radijo ryšys su Vokietija. Antrasis radijo ryšys su Vokietija vyko iš J. Gobio buto balandžio 6 dieną. Paskui, saugumo sumetimais, radijo siųstuvas buvo išmontuotas, pervežtas į Vilnių ir paslėptas pas patikimus žmones „Lokio“ bare, buvusiame Vilniaus gatvėje. Tačiau iš čia su Vokietija susisiekti nebepavyko. Tačiau čekistai jau buvo spėję užpelenguoti Vilniuje ir jo apylinkėse veikiantį nelegalų radijo siųstuvą. Birželio 7 dieną čekistai L. V. Žemkalnio (Landsbergio) bendradarbės Birutės Tijūnaitytės bute Vilniuje (Akmenų g. 3-2) surado paslėptą radijo siųstuvą ir jį konfiskavo. Beliko surasti šio siųstuvo, sumontuoto rudame kelioniniame lagamine, tikruosius savininkus. O dėl to čekistams didelių sunkumų nekilo.

Kad vokiečiams būtų aiškiau, kur reikėtų numesti iš lėktuvų ginklus, V. Bulvičius su savo pagalbininkais parengė keletą Lietuvos žemėlapių su nurodytais 77 taškais, kuriuose vokiečiai, prasidėjus karui, turėtų iš lėktuvų numesti sukilėliams ginklų ir amunicijos. Vieną tokį žemėlapį pavyko perduoti vokiečiams, tačiau laukto rezultato nebuvo. Vokiečiai, prasidėjus karui, lauktų ginklų ir amunicijos neatsiuntė. Be abejo, tai turėjo tam tikros įtakos 1941 m. Birželio sukilimui ir pasėjo pirmą nepasitikėjimo vokiečiais krislą.

Reikėtų pažymėti, kad Vilniaus ir Kauno pogrindinių organizacijų centrai (LAF) 1941 m. balandžio 22 dienos bendru susitarimu numatė Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) sudėtį, kurioje V. Bulvičiui buvo numatytas krašto apsaugos ministro postas.

Sovietiniam saugumui per minėtą radijo siųstuvą aptikus V. Bulvičiaus grupės pėdsakus, prasidėjo suėmimai. Per trumpą laikotarpį NKVD suėmė 20 asmenų, bent kiek susijusių su rengiamo karinio sukilimo pogrindžiu. 1941 m. birželio 11 dieną enkavedistai suėmė L. V. Žemkalnį (Landsbergį), o birželio 21 dieną, karo išvakarėse, paskutinį artimą V. Bulvičiaus pagalbininką V. Nasevičių. Iš viso 1941 m. balandžio 16 – birželio 21 dienomis NKVD suėmė 16 su V. Bulvičiaus grupe bent kiek susijusių asmenų (kaip vėliau paaiškėjo, vienas iš jų – Balys Puodžiūnas su V. Bulvičiaus grupe apskritai neturėjo nieko bendra – J. J.). 1941 m. birželio 9-osios naktį V. Bulvičius klastingai iš Pabradės vasaros poligono buvo iškviestas į Varėnos poligoną, o pakeliui RA 29 ŠTK Ypatingojo skyriaus (NKVD padalinio kariuomenėje – J. J.) darbuotojų slapčia suimtas. Tik birželio 13 dieną tolimesniam tardymui jis buvo perduotas Vilniaus NKGB. Deja, to laikotarpio V. Bulvičiaus tardymo protokolai neišlikę.

1941 m. birželio 22-osios paryčiais prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas gerokai sumaišė visus sovietinių saugumiečių planus. Jie buvo priversti paskubomis evakuoti suimtuosius. NKVD konvojinės kariuomenės 240 pulko kareiviai Vilniaus geležinkelio prekių stotyje sugrūdo atvarytus 1700 kalinių į formuojamo ešelono vagonus. Prasidėjus vokiečių aviacijos antskrydžiui ir išsibėgiojus apsaugai, Vilniaus sukilėliams pavyko atkabinti nuo ešelono keletą vagonų su kaliniais. Po antskrydžio sugrįžę čekistai ginklu privertė vietoj pabėgusio mašinisto stoties budėtoją sėsti į jo vietą ir sugebėjo į sovietinės Rusijos gilumą 1941 m. birželio 24 d. 4 val. ryto išvežti iš Vilniaus 20 vagonų su daugiau kaip 600 kalinių (A. Anušauskas, Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais, V., 1996, p. 115). V. Bulvičius buvo tarp jų. Birželio 26 dieną šis ešelonas buvo Velikije Lukuose, o liepos 3 d. – Gorkyje (Nižnij Novgorode).

Kartu buvęs politinis kalinys ir tremtinys žurnalistas Kazimieras Umbražiūnas vėliau taip prisiminė išgyventą tų dienų siaubą: „Už durų jutome įtartiną lakstymą. Staiga atrakinamos durys. Įeina ginkluoti prižiūrėtojai ir kareiviai. Per petį kiekvienam kabo dujokaukė, ant diržų šovinynai. Taip, tai karas. (...) Prie kalėjimo stovi „juodvarnis“. Prikimšo pilną kalinių ir išvežė į prekių stotį. (...) Prekių stotyje baisu. Vokiečių lėktuvai bombarduoja, o mes išlaipinami iš mašinų ir už pažastų sukabinti vedami į prekinį vagoną. (...) Įstūmė mane į prekinį vagoną. Jau ir vietos nėra. Tvanku. Vagono langai užkalti lentomis. Trūksta oro. Mat birželio 23-osios saulė kepina kaip reikiant, įkaito stogas ir visas vagonas, kuriame trokšta daugiau kaip pusšimtis kalinių. Visi jie sėdi ant grindų, nes jokių suolų nei lentynų nėra. (...) Birželio 24-osios rytą vagone atsirado ligonių. (...) Joninių rytą mus išvežė iš stoties. (...) Pagaliau vienuoliktą parą Gorkyje mus išlaipino. Matyt, pristigo dengtų „čiornyj voron“, todėl iš stoties į kalėjimą buvome vežami paprastuose sunkvežimiuose. (...) Pačią pirmą dieną buvome įkalinti didžiulėje kameroje, kurioje irgi tvanku kaip vagone. Juk buvo 1941 m. liepos mėnesio pradžia. Patys karščiai. (...) Keletą parų išsėdėję kameroje be jokių tardymų, nusprendėme, kad jie neturi mūsų dokumentų (...). Bet apsirikome. Visus iškviesdavo po vieną pas kažkokį viršininką. Šis sutikrindavo tapatybę. Jei dokumentų duomenys atitikdavo – į tą pačią kamerą, o jei tapatybės negalėdavo nustatyti – nukreipdavo pas tardytoją, ir tas surasdavo siūlo galą.“ (K.Umbražiūnas, Kai buvau miręs, V., 1990, p.72-84)

1941 m. liepos 9 dieną V. Bulvičius buvo įkalintas Gorkio 1-o NKVD kalėjimo 3/9 kameroje. Atsitokėję nuo nelaukto vokiečių užpuolimo Gorkio čekistai ėmėsi savo įprasto darbo. Rugsėjo 27 dieną NKVD Gorkio srities valdybos Kalėjimų skyriaus viršininkas čekistas vyr. leitenantas Jefremovas atnaujino V. Bulvičiaus tardymą, kuris buvo baigtas tik kitos dienos ryte – 3.30 val. Tačiau 12 valandos tardymas buvo tęsiamas toliau. V. Bulvičių Gorkyje tardė tik keturis kartus, paskutinį kartą – rugsėjo 30 dieną. Spalio mėnesį surengtos akistatos su kai kuriais Gorkyje įkalintais grupės nariais – J. Kiliumi, L. V. Žemkalniu (Landsbergiu), A. Vainoriumi, I. Andriūnu ir A. Kamantausku. Spalio 30 dieną čekistas Jefremovas pateikė V. Bulvičiui kaltinimą „buvus kontrrevoliucinės karinės sukilėlių organizacijos 29 lietuviškame korpuse vadovu bei lietuviškų nacionalistinių organizacijų vadovaujančio centro organizatoriumi“. Čekistams buvo viskas aišku – jokio pasigailėjimo „tarybinės tėvynės išdavikams ir liaudies priešams“, o toks buvo V. Bulvičius ir jo grupė. Apie Vilniaus LAF padalinio egzistavimą sovietiniam saugumui Gorkyje tuomet dar nieko buvo nežinoma.

1941 m. lapkričio 26-28 dieną Gorkyje įvyko uždaras Maskvos karo apygardos Karo tribunolo posėdis, kuriam pirmininkavo 3 rango karo juristas Zapolskis. Įdomu pažymėti, kad vienas iš šio tribunolo narių buvo lietuvis, senas bolševikas, brigados karo juristas Kazimieras Stasiulis (1942-1945 m. buvęs 16-osios lietuviškos divizijos Karo tribunolo pirmininkas, po karo – LKP(b) CK partinio archyvo ir partijos istorijos instituto darbuotojas – J. J.). Lapkričio 28 dieną paskelbtas tribunolo nuosprendis V. Bulvičiui buvo negailestingas – sušaudyti, konfiskuojant visą asmeninį turtą, kurį tuo metu sudarė: milinė, kelnės, palaidinė, marškiniai, apatinės kelnės, kojinės, kariški batai, paklodė ir pagalvė. Karo tribunolo nuosprendyje V. Bulvičiaus grupė įvardinta kaip „kontrrevoliucinė karinio sukilimo lietuviška nacionalistinė organizacija, kurios tikslas buvo ginklu nuversti tarybinę valdžią ir su fašistinės Vokietijos pagalba atkurti Lietuvoje fašistinę santvarką. Šios organizacijos centras buvo Vilniuje (...). Organizacijai priklausė: Bulvičius, Kilius, Kamantauskas, Skripkauskas, Nasevičius, Mockaitis, Žemkalnis, Valkiūnas, Gobis, Andriūnas, Sadzevičius, Vabalas, Petkelis, Morkūnas, Puodžiūnas. Organizatoriai ir vadovai buvo: Bulvičius, Kilius, Kamantauskas ir Skripkauskas“ (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34229/3).

1941 m. gruodžio 17 dieną į kalėjimą įvykdyti nuosprendį atvyko Gorkio srities NKVD valdybos komendantas čekistas Ožegovas. Jis pateikė kalėjimo viršininkui Gorkio srities NKVD valdybos 1 spec. skyriaus viršininko čekisto M. Korčagino pasirašytą visiškai slaptą raštą Nr. 4-0-16386, kuriame rašoma: „MKA KT 26-28/XI-41 m. nuteistą sušaudyti Bulvičių Vytautą, Juozo, 1908 m. gimimo, gimusį Kunigiškių k., Vilkaviškio aps., LSSR – išduokite Gorkio srities NKVD valdybos komendantui draugui Ožegovui – nuosprendžio įvykdymui“. Ant šio rašto kalėjimo viršininko čekisto Solovjovo rezoliucija pavaldiniams: „Bulvičius Vytautas, Juozo, 1908 m. gimimo, išduoti pagal parašą draugui Ožegovui, 17/XII-41 m.“ ir jo parašas. Kitoje šio raštelio pusėje yra Ožegovo užrašas: „Nuteistąjį Bulvičių Vytautą, s. Juozo, 1908 m. gimimo, gavau – GS NKVD valdybos komendantas Ožegovas“. Kartu pažymėta, kad pateiktas ir jo pažymėjimas Nr. 154 ir Ožegovo parašas ir data: 17/XII. 41 m. (Ten pat). Taip V. Bulvičiaus (ir jo septynių likimo draugų) tikroji mirties data yra – 1941 m. gruodžio 17 d., o ne gruodžio 18 d., kaip daug kur iki šiol skelbiama. Gruodžio 18 d. V. Bulvičius ir septyni jo likimo draugai buvo išbraukti iš Gorkio NKVD kalėjimo Nr. 1 kalinių sąrašo. Be to, V. Bulvičius ir jo likimo draugai nebuvo sušaudyti, kaip teigiama ir kaip mes suvokiame šią žiaurią procedūrą. Jie buvo nužudyti po vieną egzekucijos vykdytojo – budelio šūviu į galvą. O budelis ir buvo tas čekistas Ožegovas. Kur jis atliko savo kruviną darbą, nežinoma, bet tikriausiai, 1-ojo NKVD kalėjimo rūsyje. Tokias išvadas patvirtina jau minėtos V. Bulvičiaus ir jo likimo draugų bylos išsamesnė analizė ir dabar žinomi faktai apie kalinių žudymą Vilniaus NKVD rūsyje bei kitose SSRS NKVD įstaigų rūsiuose, pagal tuo metu galiojusią tvarką (S.Vaitiekus, Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947), V., 2002).

Kur buvo užkasti V. Bulvičiaus palaikai – nežinoma. Pagal vietinių gyventojų pasakojimus, manoma, kad Bugrovskojės kapinėse šalia kalėjimo (Kardas, 1994, Nr.1-2, p. 33).

1957 metais sovietinis saugumas prisiminė V. Bulvičiaus žmoną Mariją Bulvičienę ir bandė išsiaiškinti jos gyvenamąją vietą. Tačiau jų pastangos nuėjo perniek – M. Bulvičienė su dukromis jau gyveno JAV. Dalia Bulvičiūtė Queenso koledže įsigijo vidurinį išsilavinimą ir nuo 1959 metų sėkmingai darbavosi lietuviškame „Darbininko“ laikraštyje, priklausė „Lietuvos vyčiams “.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Marija Bulvičienė buvo atvykusi į Lietuvą. 1997 m. lapkričio 19 dieną Vytautas Bulvičius Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija