Atnaujintas 2008 gegužės 7 d.
Nr.34
(1627)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Netolerantiškos Lietuvos „atradimas“

Petras Kalnius

Taip būtų galima apibūdinti pastarosiomis savaitėmis kilusią isteriją dėl dviejų rasistinių išpuolių, šį pavasarį užfiksuotų Vilniuje. Apie perdėtą jų sureikšminimą jau rašė „XXI amžius“, akcentuodamas žurnalistų elgesį. Plačiajai visuomenei gal ir nėra žinoma, kad jau senokai įvairių centriukų bendradarbiai lietuvių ir anglų kalba rašytuose moksliniuose straipsniuose skelbė pasauliui apie ksenofobišką, netolerantišką Lietuvą. Ir kaip manai, skaitytojau, kokiais šaltiniais jie rėmėsi, pateikdami šiuos „įrodymus“? Ogi vieno arba dviejų bulvarinių laikraščių ksenofobiniais grybštelėjimais, kuriuos pakomentuoti suteikiama galimybė „Delfi“ portale. Kadangi tema ir pateikimo pobūdis yra provokuojantys, kai kas ant tos meškerės užkimba: tarp daugybės padorių komentarų atsiranda ir netolerantiškų. Tyrinėtojai nesuka sau galvos, kad pastaruosius komentarus gali rašyti tie patys žmonės, o tarp jų gali būti Lietuvos piliečių ir ne piliečių, gali būti šmaikštaujančių vaikėzų, tyčia erzinančių, bet asmeniškai taip nesielgiančių. Yra vieša paslaptis, jog kai kuriuos laikraščius finansuoja nelietuviškas kapitalas, o jų tikrieji savininkai – nežinomi. Jie – Lietuvos laikraščiai tik tiek, kad leidžiami lietuvių kalba. Bet pastarieji du išpuoliai tarp „netolerancijos Lietuvoje“ tyrinėtojų sukėlė didelį pagyvėjimą. Jie gavo argumentų ne tik savo egzistencijai pateisinti, bet ir „pramušti“ lėšų ir temų. Jeigu paaiškėtų, kad Lietuvos visuomenė iš tikrųjų nėra rasistinė, netolerantiška, tokiems tyrinėtojams tai būtų asmeninė neganda, bedarbystė.

T ačiau tokio dalykų supainiojimo, kokį matėme balandžio 21 dienos laidoje „TV forumas“, iki šiol neteko matyti. Dalyvavo vidaus reikalų ministras, du Seimo nariai liberalai, vienas, matyt, dėl kvapo pakviestas dešinysis politikas ne Seimo narys, mokytoja ir mažumų atstovas. Visi kalbėjusieji daug kartų pavadino Lietuvos visuomenę „netolerantiška“, aiškino, ką kas turi nuveikti, kokių drastiškų priemonių reikėtų imtis – ir pažadėjo jų imtis, kad „Lietuvos visuomenė taptų tolerantiška“. Tokios klišės yra ne tik užgaulios daugeliui žmonių (visi in corpore paskelbti netolerantiškais), bet ir smarkiai prasilenkia su tiesa. Mažumų atstovas, regis, muzikantas V. Diavara, laidos vedėjo paklaustas, ar jam tekę Lietuvoje patirti rasistinių išpuolių, bent sąžiningai atsakė, kad yra jų visame pasaulyje, o Lietuvoje jam į akis labiausiai krito tai, kad kitos rasės žmogų praeiviai atidžiai nužvelgia, ir jis tikisi, kad ateityje to nebebus. „Forumas“ ir šį pasakymą įtraukė į juodąjį rasistinių poelgių sąrašą. Tikrai, Lietuvoje, kur visais laikais taip retai užklysdavo vienas kitas tamsiaodis, nužvelgti jį gali devyniasdešimt devyni iš šimto vietinių gyventojų, tačiau nepalankumą jam jaučia gal tik vienas iš šimto. Kai įspūdis susidaromas po trumpalaikio kontakto, psichologijos moksle tai vadinama pagrindine atribucijos (priskyrimo) klaida. Akivaizdu, kad kitokio negu mes nužvelgimas yra ne rasizmo, o etikos klausimas, nes silpnoji pusė (vienišasis) tai labai sureikšmina, ir tokia jo jausena yra natūrali. Žymus psichologas D. Myersas, aprašydamas, kaip tapatybės aktualizavimas daro įtaką savęs bei kitų stereotipizavimui, pateikia tokį pavyzdį: afroamerikietis nuvykęs į Afriką, o Amerikos žydas – į Izraelį ima aiškiau suprasti, kad yra amerikiečiai, juodaodė moteris, atsidūrusi tarp abiejų lyčių baltaodžių, pradeda jaustis esanti juodaodė, bet atsidūrusi tarp baltaodžių vyrų pirmiausia pasijunta esanti viena moteris tarp vyrų. Vienas forumo dalyvis nuėjo dar toliau. Jis paskelbė turįs informacijos, kad jie naktį išeina į gatvę kaip tik tuo metu, kai žmonės iš restoranų eina namo, ir juos užpuola. Jeigu taip yra iš tikrųjų, tokį chuliganizmą reikia rauti su šaknimis. Bet kur čia rasizmas? O kaip vadinti tuos gana dažnai pasitaikančius atvejus, kai baltaodžiai chuliganai užpuola baltaodžius lėbautojus?

Ar yra Lietuvoje rasizmas arba bent nepakantumas ir ksenofobija, nesunkiai gali įsitikinti kiekvienas jos gyventojas, stebėdamas visą šalies gyvenimą, o ne atsitiktinius reiškinius nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo iki mūsų dienų. Per visą nepriklausomos valstybės atkūrimo laikotarpį keliasdešimt aukų sudėjo tik teisioji (išsivaduojančioji) pusė, bet nebuvo nė vieno lietuvių keršto akto, nežuvo nė vienas kitatautis civilis ar kariškis. Tiesa, vienas kariškis, priklausęs šturmo grupei, 1991 m. rugpjūčio 22 dieną puolusiai parlamentą ir nužudžiusiai A. Sakalauską, Lietuvos savanorių buvo pašautas ir sunkiai sužeistas. Tačiau ar ne dėl lietuvių tolerancijos čia nepavyko padaryti to, ką pavyko padaryti Padniestrėje, Abchazijoje, buvusioje Jugoslavijoje, nors Maskva labai stengėsi, kad taip būtų ir pas mus? Kai Lietuva stojo į euroatlantines organizacijas, ES ir ET institucijos daug metų žiūrėjo į mus pro padidinamąjį stiklą, bandydamos rasti priekabių tautinių mažumų politikoje, bet taip ir nerado, nors iškreiptos informacijos teikė ne tik Maskva, bet ir pietryčių Lietuvos autonomininkai. Japonų etnologei S. Hatanakai taiki lietuvių kova ir pergalė padarė tokį didelį įspūdį, kad ji grįžusi į tėvynę per trumpą laiką parašė neplanuotą knygą „Lietuva. Kaip išliko maža šalis“. Gariūnuose prekiauja visas šimtas kiniečių, o ar kas juos įžeidė ar sumušė? Jeigu visose Europos šalyse apie tautinių mažumų padėtį būtų sprendžiama pagal vienodus kriterijus, Lietuva neabejotinai būtų tarp lyderių.

Daugybė nuo gimimo Lietuvoje gyvenančių dar jaunų Lietuvos piliečių nemoka valstybinės kalbos (kai kurie iš jų moka, bet nekalba) ir visose valdžios įstaigose, gyventojus aptarnaujančiose įmonėse, parduotuvėse, vaistinėse, poliklinikose, ligoninėse yra aptarnaujami jų gimtąja kalba, nors patys aptarnaudami lietuvius, ne visada lietuviškai kalba. Vilniuje tai nereti atvejai komunalinio aptarnavimo ūkyje. Taigi neišmoksta valstybinės kalbos, kurios gramatinė sistema yra tokia pati, kaip ir jų gimtosios kalbos ir šios kalbos turi per keturis šimtus bendrų žodžių. Neseniai viena Lietuvos radijo klausytoja pasakojo, kad 2007 metais Nemenčinėje prekybos centre ją atsisakė aptarnauti todėl, kad kalbėjo lietuviškai, aptarnavo tik tada, kai paprašė rusiškai. Kai ji paskambino į valstybinio radijo laidą, norėdama papasakoti šį atvejį, žurnalistė jos paklausė: „O ar Jūs nemokate rusiškai?“ Beje, galima išgirsti, kaip kitataučiai aiškina, kad jiems nebūtina mokytis lietuviškai, nes lietuviai patys su jais kalba rusiškai. Lygiai taip pat 1939-1941 metais, kai Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai, elgėsi ir lenkai. Kalbinti kalbina, bet kartu ir žiūri, ar nebūsi adekvačiai mandagus ir neprakalbėsi lietuviškai?

Ne tik Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine, ne tik Rytų Lietuvoje, bet ir kitų Lietuvos miestų turguose, skveruose, viešajame transporte skamba tranki Maskvos turgelių muzika. Vilniuje viešieji užrašai anglų kalba seniai nustelbė lietuviškus, vėl atsiranda rusiški – ir užrašyti ne tik lotyniškomis raidėmis, bet ant kai kurių Vilniaus kavinių jau ir kirilica. Pietryčių Lietuvoje gatvės jau daug kur rašomos lenkiškai. Vilniaus stotyje informacija apie tarptautinius traukinius skelbiama ne tik lietuvių bei anglų, bet ir rusų, o Vilniaus-Šeštokų traukinio – lietuvių, anglų, lenkų ir rusų kalbomis, nors per metus tuo traukiniu važiuoja gal vienas tikras rusas. Tai būtų visiškai pateisinama ir net gražu, jeigu ir Minske, Peterburge, Maskvoje bei Varšuvoje apie į Vilnių išvykstančius traukinius būtų pranešama lietuviškai. Juk techniškai tai nesudėtinga, lietuvių kalbos tam mokėti nereikia. Dabar tik galime konstatuoti, kad lietuviai šiame Europos regione yra tolerantiškiausi, bet į lietuvių toleranciją, pozityviąją diskriminaciją darant žalą savo šalies valstybinės kalbos įstatymui, nėra atsakoma tolerancija. Maža to, Vilniaus-Šeštokų traukinio vagonuose nuo šių metų pradžios atsirado skelbimai tik rusų kalba: Objavlenije. Passažiram, sledujuščim v strany SNG i Estonskuju, Latvijskuju i Litovskuju respubliki. Taip ir rašo: ne į Baltijos valstybes, šalis, ES nares, o į respublikas – ir rašoma mažąja raide. Jeigu tikrai reikia ką nors apie kelionės tvarką informuoti, tai turi būti padaryta Lietuvos konsulatuose, kur išduodamos vizos, o ne pažeidžiant valstybinės kalbos įstatymą. Lietuvių kultūros, kalbos ir valstybingumo niekinimo pavyzdžių sąrašą galima tęsti iki begalybės. Bet niekas neteplioja, neplėšo, negadina minėtų iškabų, skelbimų, nieko neužsipuola ir neprotestuoja ne tik dėl valstybinės kalbos nemokėjimo, bet ir dėl erdvę teršiančios primityvios muzikos ir svetimų užrašų. Tad kur čia ta visam pasauliui garsinama lietuvių netolerancija? Galime drąsiai daryti išvadą, kad etniniams lietuviams yra būdinga ne ksenofobija, o ksenofilija. S. Šalkauskis, beje, tai pavadino servilizmu (vergiškumu).

Tačiau tokia susidariusi padėtis yra galingas provokuojantis veiksnys: nuoskaudą dėl minėtų dalykų širdyje nešiojasi daugelis. 2004 metų vasario mėnesį teko dalyvauti pasitarime Seime, kuriame buvo svarstomas valstybinės kalbos padėties klausimas. Dalyvavo mokslininkai humanitarai, kalbininkai praktikai, žurnalistai, politikai, bet valdžioje esančių politikų, atrodo, nebuvo nė vieno. Kalbininkai praktikai pasiskundė, kad valdžios žmonės išsukinėja jiems rankas, reikalauja atsisakyti priežiūros ir kontrolės veiklos, pereiti tik prie kalbinio švietimo. Nors B. Savukynas, R. Ozolas, R. Grigas, K. Stoškus, A. Šliogeris, šių eilučių autorius ir dar keli kalbėdami nepritarė tokiai pozicijai (pritarė vos du kalbėtojai), posėdžio pabaigoje netikėtai buvo suformuluota maždaug tokia išvada: „Susirinkimas mato būtinybę Valstybinei lietuvių kalbos komisijai keisti savo darbo stilių ir metodus, dėmesį sutelkti į kalbos kultūros ugdymą“. Nors susirinkusieji taip nenutarė, bet buvo aišku, kad klausimas iš anksto buvo išspręstas, susirinkimas turėjo tapti tik užkulisinės intrigos prieš valstybinę kalbą ir Valstybinę lietuvių kalbos komisiją priedanga. Rezultatų ilgai laukti neteko. Lietuvos radijuje tuoj atsirado kalbos kultūros pamokėlių-miniatiūrų, o praktikoje valstybinę kalbą imta dar sparčiau guiti iš viešosios erdvės. Bandymas valstybinę kalbą ginti tik gražiu paprašymu ir įtikinėjimu, atsisakant kontrolės ir sankcijų tai tas pats, kaip kad būtų priimtas nutarimas kelių chuliganų nebebausti, o tik gražiuoju įtikinėti nepažeidinėti kelių eismo taisyklių. Arba sugėdinti gamtos turtų, miškų grobstytojus. Kokios būtų tokių sprendimų pasekmė, manau, komentuoti nereikia. Bet valstybinė kalba valdžios žmonėms ir „intelektualams“, matyt, nėra jokia vertybė ir ją nutarta palikti savivaliautojų malonei. Kurioje dar šalyje taip atsainiai žiūrima į patį didžiausią tautos turtą – kalbą? Pasiekia žinios, kad rengiama nauja valstybinės kalbos įstatymo redakcija, kuria bus suvaržytos lietuvių kalbos teisės. Jeigu dešinieji Seimo rinkimų nelaimės, įstatymas bus neatpažįstamai sudarkytas, lietuvių kalba de facto nustos būti valstybine.

Kalbininkė J. Laučiūtė neseniai rašė: „...šiandien lietuviškumo ir Lietuvos atsisako ne kokie nors prasigėrę benamiai, apduję narkomanai ar vaikų žudikai-policininkai, bet tas sluoksnis, kuris save gerbiančioje tautoje paprastai laikomas inteligentų elitu: mokslininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, humanitarai. Būtent šio sluoksnio vykdoma lietuviškumo išdavystė gali prilygti nebent savo vaiką žudančios motinos nusikaltimui“ („XXI amžius“, 2007 12 07). Laimei, taip elgiasi anaiptol ne visi humanitarai. Tik klerkai seniai neriasi iš kailio, bandydami priversti Lietuvos humanitarus savo mokslo darbus rašyti angliškai, nors jų darbai adresuoti trims milijonams savo valstybės gyventojų, o užsienyje jais domisi kokios trys dešimtys specialistų. Ir pridėti galima tik tiek: ko nepadarė Muravjovas-Korikas, užsimojo padaryti įtakingi lietuvių inteligentai.

T iesa, Lietuvoje egzistuoja netolerancija ir diskriminacija, bet ne kitos rasės ar tautybės, o kai kurių kultūrinių ir socialinių grupių atžvilgiu, tačiau netolerancijos žyniai apsimeta to nepastebintys. Štai tikinčius gydytojus, dėl moralinių įsitikinimų atsisakančius atlikti abortus, žada įstatymo nustatyta tvarka įpareigoti tai daryti. Su Seimo palaiminimu prekybos centrų darbuotojai, ne tik laisvamaniai, bet ir tikintieji, net per Kalėdų ir Velykų šventes verčiami dirbti. Taigi į žmogaus teises Lietuvoje gali pretenduoti tik seksualinės, tautinės ir rasinės mažumos. Praktikuojantys tikintieji sekuliarizuotoje Lietuvoje jau tapo mažuma. Jie neturi žiniasklaidos priemonių, pinigų, valdžios svertų, todėl yra vis labiau diskriminuojami. Dvasininkų arba Bažnyčios patarnautojų padaryti nusižengimai nušviečiami ir traktuojami visai kitaip, negu žurnalistų, teisėjų, pedagogų, valdininkų, nors pastarųjų moraliniai įsipareigojimai visuomenei yra tokie patys. Žiniasklaidoje vis brutaliau išjuokiami ne tik dvasininkai, bet ir liturgijos dalykai. Tačiau politikų nepakanta netolerancijai ties tikinčiaisiais ir baigiasi. Kaip kitaip, jeigu ne diskriminacija, netolerancija kitaip galvojantiems galima pavadinti tai, kad per visą nepriklausomos valstybės istoriją katalikiškam laikraščiui „XXI amžius“ Spaudos rėmimo fondas, kaip informuoja laikraštis, neskyrė nė vieno cento, nors skirsto ir iš tikinčiųjų mokesčių sukauptus pinigus. Štai kokią diskriminaciją ir netoleranciją derėjo priminti laidoje dalyvavusiam dešiniajam politikui, bet pastarasis pamiršo arba pabijojo nepataikyti į iš kailių besineriančių liberalų toną. Tikėsimės ir lauksime, kad svarstant įstatymo pataisas Tėvynės sąjungos frakcija iškels minėtus diskriminacijos faktus ir pasiūlys savo pataisas minėtai netolerancijai pašalinti.

Jeigu šiandien padėtis pablogėjo, radikaliojo nacionalizmo padaugėjo, vadinasi, politikai pjauna savo pasėtus vaisius. Beatodairiškas nuosaikaus tautiškumo niekinimas, koneveikimas, jo tapatinimas su radikaliuoju nacionalizmu visose visuomenėse brandina staigų šuolį prie ultranacionalistinių idėjų. Tokią padėtį ir Lietuvoje savo neatsakingais veiksmais ne vienerius metus kūrė politikai bei „intelektualai“, nors, atrodytų, žymaus nacionalizmo teoretiko A. Smito perspėjimas taikomas visiems: „Taigi nei internacionalizmas, nei supranacionalizmas neteikia daug vilčių, kad įvyks nacionalizmo erozija, kurios taip geidžia kosmopolitiniai utopistai... Tad turime padaryti išvadą, kad pats mėginimas išrauti nacionalizmą padeda pastarajam toliau klestėti ir skatina jį periodiškai iškilti; atrodytų, protingiau mėginti su juo sugyventi, jei tik tai atrodo įgyvendinama konkrečioje teritorijoje“.

Ne tik LDK, bet ir naujoji istorija rodo, kad su nuosaikiuoju, plačiausių visuomenės sluoksnių remiamu lietuvių tautiškumu galima gražiai sugyventi. Bet jis iš viešojo gyvenimo buvo išvytas, o atsiradusi niša negalėjo ilgai likti tuščia, ją tuoj užėmė populistinė partija. Darbo partija laimėjo su populistiniais socialiniais šūkiais, o liberaldemokratai į prezidentūrą įjojo ne tik su socialiniais, bet ir su radikaliais etninio patriotizmo šūkiais. Kad tautiškumas „Tvarkai ir teisingumui“ yra tik priedanga, matome iš lietuvių mokyklų padėties jų valdomame Vilniuje. Ne be Seimo kaltės praraja tarp skirtingų socialinių sluoksnių gyventojų ir socialinė atskirtis dar labiau padidėjo ir nuolat didėja. Ir tai nėra šio rašinio autoriaus nuomonė. Prezidentinės krizės metu 2004 metais tai viešai pareiškė kadenciją baigęs prezidentas V. Adamkus ir V. Landsbergis. Abu kalbėjo maždaug vienodai: „Visos politinės partijos turi prisiimti atsakomybę dėl to, kas įvyko, visi pamiršo paprastą žmogų ir nepadarė nieko jų būklei pagerinti“. Galima pridėti nebent tai, kad politikams svarbiausia buvo atidirbinėti stambiajam kapitalui paprastų piliečių sąskaita.

„Kol perkūnas netrenkia, mužikas nesižegnoja,“ – sako patarlė. Bet perkūnija praėjo, mužikas vėl nebesižegnoja, daro, ką daręs. Tąkart valstybė buvo išgelbėta vieno balso persvara, bet kitas kartas, kaip sakoma, gali nemeluoti. Tad valstybei turėtų rūpėti, kaip tūkstančius buvusių aktyvių piliečių, propaguojančių nuosaikų, nieko neužgaunantį patriotizmą vėl sugrąžinti prie balsadėžių, padaryti juos valstybės bičiuliais, o ne apšaukti tamsiais neišmanėliais, atgyvenomis, nevertais reikšti savo nuomonę. Bet ne, dar rimtai svarsto ir grasina keisti valstybinę vėliavą, tuo keldami didesnį susierzinimą visuomenėje.

Pasiekia žinios, kad naujajame pase tyliai, neatsiklausus piliečių, neliko įrašo apie tautybę, nors asmuo privalo turėti teisę savo tautinę priklausomybę deklaruoti. Netiesa, kad to reikalavo ES institucijos. Kadaise panašiai ponas baudžiauninkui nustatydavo, kokia gali būti jo tautybė, šeiminė padėtis ir t. t. 1977 metais įvedant naują sovietinio paso formą ir spalvą, Maskvos mokslininkai taip pat viešai spyrė partinę valdžią neberašyti pase tautybės, o tik „graždanin SSSR“. Vis dėlto valdžia tokį žingsnį žengti pabijojo, atidėjo vėlesniam laikui, tąkart panaikino tik užrašą nacionaline kalba paso viršelyje, o kitus įrašus iškėlė į paso pabaigą. Taigi ir vėl, ko nepadarė okupantai, padarė Lietuvos Seimas.

Tikrąjį, neiškreiptą vaizdą apie rasistines ir ksenofobines nuotaikas Lietuvos visuomenėje galėtume susidaryti tik iš bendro konteksto eliminavę tuos išpuolius, kuriuos inspiruoja užsienio slaptosios tarnybos. Neturiu galvoje konkretaus atvejo, bet apskritai, kai išpuolis atliekamas judrioje, užsienio turistų lankomoje vietoje, intensyvaus judėjimo metu, o ypač artėjant reikšmingiems įvykiams, reikėtų tikrinti ir tokią versiją: gal užpuolimo objektas buvo ne asmuo ar asmenų grupė, o Lietuvos valstybė ir jos visuomenė – tikimasi, kad įvykis kuo plačiau nuskambės, bus užsieniečių liudininkų, kurie ir savo tėvynėje patvirtins, kad tai matė asmeniškai? Draučių kaimo žudynės įvyko vasario 16 dieną, visai prieš pat Lietuvai įstojant į NATO. Gal tikėtasi lietuvių atsakomųjų veiksmų? Lietuvos planai taip būtų buvę sužlugdyti. Bet vėl gelbėjo lietuvių santūrumas ir tolerancija. Kai kas ir dabar mano, kad žudynes organizavo Lietuvos lenkai. Bet juk nei jie, nei Lenkija nesipriešino Lietuvos stojimui į NATO. Matyt, užsakovų reikėtų ieškoti gerokai toliau?

Taip, rasistinis arba nacistinis išpuolis yra bjaurus bet kuriuo atveju, kaltieji turi būti nubausti, bet atsakomybę už tai turi prisiimti ir tie, kurie primityvia galvosena ir neatsakingais veiksmais sukūrė tokiems reiškiniams pasireikšti palankią terpę. Kovojant su smurtu ir netolerancija kur kas daugiau nuveikti galima ne atsakomojo smurto, policinėmis priemonėmis, o šalinant veiksnius ir priežastis, kurie nepageidaujamus reiškinius provokuoja. Reikia, kad valdžios puoselėjamas tolerancijos pastangas palaikytų plačiausi visuomenės sluoksniai. Bet to sunku tikėtis, kai blogiui taikomi dvejopi standartai. Valdantieji visai nesuka galvos, kad iki šiol nevaržomai propaguojami sovietiniai smurto ir prievartos simboliai: prekybos centruose pilna Lietuvoje pagamintų maisto produktų, alkoholinių gėrimų, besipuikuojančių sukryžiuotais raudonais pjautuvais ir kūjais. Nusikalstama čia yra ne vien tai, kad jaunąją kartą dezinformuoja (sovietmečiu ne tik tokio skilandžio ar tokių dešrelių nebuvo, bet jų nebuvo apskritai), ir ne tik tai, kad tūkstančius nukentėjusių žmonių tai skaudžiai žeidžia. Šitaip žadinama nostalgija didžiausio smurto ir netolerancijos laikams.

Drastiškų įstatymo pataisų rengėjams turėtume palinkėti neperlenkti lazdos jau vien dėl to, kad tai labai jautrūs klausimai ne tik mažumoms, bet ir sąlyginei daugumai. Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose, Visagine lietuviai – ryški mažuma, sostinėje ir jos aglomeracijoje kartu paėmus – taip pat ne dauguma. Dėl to lietuvių ir valstybinės kalbos padėtis Pietryčių Lietuvoje ir Visagine, netgi sostinėje ir dabar nėra tokia, kokia turėtų būti. Ne tik Amerikos lietuviams, bet ir kitų Lietuvos miestų ir rajonų gyventojams tai „rėžia“ akį: nemokantys rusų kalbos atvykę kaimiečiai patiria tikrą stresą. Žinant dar tai, kad Lietuvos saugumas ir teisėsauga, kaip ir iki šiol, bijo bausti rusą, o dar labiau – lenką, detalus net buitinio nacionalizmo apraiškų reglamentavimas baudžiamajame kodekse gresia sovietmečio teisinės padėties sugrąžinimu. Tai primena rusenančio lauželio gesinimą kibirėliu benzino. Ar į tvarkdarių vaidmenį įsijautę liberalai yra pasirengę prisiimti atsakomybę, jeigu jų inicijuotos drastiškos priemonės duos priešingą efektą – didelė tautos dalis ims simpatizuoti ir remti radikalųjį lietuvių (?) nacionalizmą.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija