|
Dviejų poetų susirašinėjimas. Vardan tos
Maloni ponia Emilija!
Jūsų knygą Bučiuoju smilkinį perskaičiau stabčiodamas ir dažnai sugrįždamas atgalios, rečiau šokteldamas į priekį. Kai kurios pastabėlės apie knygą žemiau.
Poetui Vladui Braziūnui skirtame eilėraštyje (10 p.) grybštelta nūdien aktualėjanti tema natione polonus, gente lituanus, linktelėjus Antrosios Respublikos paveldui (man regis, ir aš, ir Jūs esame to paveldo daugiau mažiau ragavę), bet tradiciškai pabijota susitepti tariama publicistika, nors nei pastarojoje, nei lyrikoje neturime jokio kito pasirinkimo Trečioji ir tik taip arba antraip po kurio laiko atgal į narvą.
Man viltingai skamba Eslalielenijos gaida, deja, per lėtai tvirtėjanti politikoje ir gyvenime, o iš įžymiausio mūsų Giedoriaus didžioji dauguma intelektualų ir išminčiais pasišaukusiųjų stengiasi nepraleisti progos kandžiai pasišaipyti. Ačiū, Jums savispjauda nebūdinga.
Palinkėjimas dukraitei (16 p.), matyt, natūraliai plaukia iš Močiutės asmeninės patirties, apie kurią tūlas skaitytojas nieko nutuokti negali. Tik man nepritinka spėlioti, kaip ji grumsis su savo baimėmis, kurių net šventieji neišvengė?
Jautriai nusilenkta didžiajam lietuvių ir lenkų poetui Adomui (33 p.). Ir aš Jam duoklę mokėjau daugelį kartų tik vis kitokia moneta. Lyriškąją paliksiu ramybėje, bet istorinė jaudina kaip didžiulė negrąžinta skola. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė nustojo buvus lietuviška (
) Jos kalba nustojo buvus dvaro ir galingųjų kalba ir išliko tik prastuomenėje (
) Litwa jest juž w calkiem w przeslošči Lietuva tėra jau visiškai praeityje, iš A. Mickevičiaus Konrad Wallenrod.
Ačiū Dievui, kad Poetas apsiriko, Lietuva, davusi savo gyvybingų syvų visom kaimynėm, žydi. Amžiams
(Likimo galia 1999). Tikroji, veiksmingoji lyrika visada parankiui vaikšto su pilietine savivoka.
Kabelių romantika (35 p.) sarkazmu pagardintas atspindys buities, kuri Jus vargino, piktino, o iš tiesų tai bjaurus ir pavojingai stiprėjantis visuomenės negalavimas savanorystės pagrindu. Yra ir priešnuodis šiam reiškiniui, žinoma, ne lyrinis, bet veiksmingas, pasireiškiantis ir Jūsų knygoje, tik maskuojamu pavidalu.
Žaismingai prisiminti senolę ne kožnam pabažnam pavyksta (36 p.). Pavaikščiojau prisiminimų takais ir aš. Susikrimtau tik vienos senolės kapavietę galiu lankyti
pažvelk ir sužaibuos skliautuose
arkos
ir amžino moteriškumo paslaptis
vėl prasiskleis nelyg lelijos žiedas
(40 p.)
Neįprasta regėt Ievos dukters ranka rašytą
giesmę sau pačiai,
tai boso pareiga ir išskirtinė laimė
patirti išmintį Kūrėjo
ir nesvarbu kas ji gal karalienė,
gal skalbėja,
o gal gimtosios Dainavos ištikimoji fėja
Pastarąją mintį patvirtina pliūptelėjusi
dangaus
šviesa (42 p.).
Anapilio tema negali aplenkti asmenybės (48 p.). Jūs tai pajutote ir mano eilutėse. Savo svarbiausių abejonių dar nepasakiau nei sau pačiam mintyse, nei baltajam lapui, nes ieškau atsako kitų, visi mes esam tokie patys žmonės.
Žvejo (52 p.) paskutinis sakinys, atrodo, slepia Jūsų šeimos istorijos reikšmingą faktą. Spėju, kad tai sovietmečiu praktikuotos savikontrolės reliktas. Jūsų neišgiedojimai labai iškalbinga ir savaip būdinga laikmečio publicistika.
Keli kiti eilėraščiai byloja tą patį.
rugsėjo 11-oji (59 p.) tuščiavidurę baimę slepia. Trūksta vienos minties sužmoginančios būtį grėsmių apsuptyje. Juk Jūs optimistė, nes nenorite drungno gyvenimo (62 p.).
Ypač skanus vienatvės ieškojimas (65 p.), nors paieškos užviršavimas dviese ar platesnėje draugėje būna vaisingesnis. Iš tiesų, naudinga kiekvienam kūrėjui pasinaudoti vienatvės komfortu. Esu linkęs tuo net papiktnaudžiauti.
Paminėtas J. Strielkūnas (69 p.). Jį prisimenu iš sovietmečio. Pasiunčiau vieną savo eilėraštį Literatūrmeniui. Atsakė: vieno nespausdiname. Pasiunčiau šešis. Nuvedė pas specialistą J. Strielkūną. Šis ėmė mokyti mane, kaip rašyti apie
Leniną ir
partiją. Rodė ir citavo E. Mieželaitį ir dar, ir dar
mat, reikėjo lokomotyvo, kuris ištemptų kitus opusus. Tos pamokos užteko visam sovietmečiui.
Jūsų kūryboje sovietmečio kurti tyla pavirsta šnabždėjimu vos vos pravėrus lūpas (72, 73 p.). Tai, ką Jūs vadinate publicistika, daugeliu atvejų yra pats tikrasis išgyvenimas, pats skausmingiausias sielos šauksmas, kurio nei slėpti, nei gėdintis nederėtų. Girtis tuo labiau.
Kas man mirtis? (84 p.). Mes, rašantieji ir krebždenantieji, net to neįtardami, esame labai panašūs. Virsmo, Amžinybės pradžios ir pabaigos, Visatos ar Visatų atsiradimo ir Šypsnio, skrodžiančio šviesmečių ūkus iki mūsų Meto, temos, būdingos ne visiems kūrėjams. Neretai vienam kitam opusui reikia daugiau mažiau išsamaus komentaro. Šiuo atveju tai įdomios ir prasmingos lyrikos sąsajos su filosofija. Tai pats tikrasis estetinis smaguriavimas, kurio dažnokai pasiilgstu.
Sakyčiau, kad Jūs, rašydama [eilutes]
jei tik žemėje tėvynė,
vadinas, mirti nebėra
prasmės
(89
p.)
naudojatės tuo pačiu kosminės filosofijos raktu. Čia apsirikti tikriausiai neįmanoma, o gal
o gal net labai naudinga?
Pesimizmo šuoras (100 p.), man regis, byloja vieną iš būsenų, kurios protaujančioms būtybėms negali neatsirasti. Tai Gamtos dėsnis. Jo veikimą patiria dažnas, o ypač tie, kurie taikosi į šv. Petro šauktinių legioną. Tik nereiktų skubėti, o tuo labiau veržtis be eilės. Dangaus vartų Sergėtojo buhalterijoje klaidų nei riktų nepasitaiko.
Ypač pavykęs knygos apipavidalinimas. Grafika, dokumentų ir nuotraukų kompozicijos puikiai papildo kūrinių turinį ir net savaip juos nušviečia.
Nuoširdžiai Jūsų
Edmundas Simanaitis
Jonava, 2008 02 21
Pone Edmundai,
norisi pasiginčyti su Jumis, ypač dėl publicistikos visose šešiose Jūsų poezijos knygose jos per akis. Aš Jus baru, prikaišioju mano supratimu publicistika užteršia, sumenkina lyriką bet šį kartą Jūs mane įtikinot: paslėpta publicistika kaip ledkalnis po jūros vandenais. Beje, vandenai Jūs nepasakytumėt, nors sūnai rašote. Tai mano, dzūkiškas, žodis. Jūsų poezijos stiliaus, įvaizdžių grožis suvalkietiški perlai. Kaip, tarkime, R. Granausko žemaičiavimas. Pykit nepykit seniau rašytose Jūsų knygose daugiau tikros lyrikos, pvz., Nieks nepradingo,/ Nieks nepražuvo./Sugulė klodais,/ Sugintarėjo. Liko kas liko,/ kas likti turėjo nepaisė vėjo, skerso lietaus./
Gerai, sutinku, kad tikroji, veiksmingoji lyrika visada parankiui vaikšto su pilietine savivoka. Sutinku su pacituotais ir A. Solženicyno žodžiais: Kada kalėjime įtempęs ausis gaudai eilėraščius, parašytus taip pat kalėjime, tu negalvoji apie tai, ar paisė autorius silabotoninės sistemos, ar eilutės baigiasi asonansais, ar jos visiškai nerimuotos. Tie eilėraščiai TAVO širdies kraujas, TAVO žmonos ašaros. (Archipelag Gulag, 595 p., 1973). Sutinku, kad šio pobūdžio knygoms taikytini visai kiti masteliai, kitokie vertinimo kriterijai. Dienoraštis, lyrikos posmas, memuarų sąsiuvinis buvo bene vienintelė dvasinio gyvenimo erdvė, kurioje buvo galima pasijusti laisvu nuo persekiojimų, kur neveikė jokie suvaržymai, rašėte Jūs. Man gėda, kad draskiau Jums akis, visai neįsigilinusi į publicistikos esmę. Ar ne todėl dabar visi šaukiame, jog nėra pilietinės visuomenės, jog moksleiviai visiškai nežino Lietuvos istorijos ir vis dar mokosi iš tarybinių vadovėlių.
Gerai jau gerai paliksiu tuos pamokslavimus, tik priminsiu Jūsų tėvo, lietuviškai tebaigusio tik tu skyrius, iš Permės kalėjimo parašytą pirmąjį laišką, užsibaigusį tokiu gražiu lyriniu posmu:
Toli mano namai,
Toli mano laukai,
Toli ir tu,
Mano gulbele baltoji
Tiek jau tos pasakos palikime nuošalėje kitas knygas ir apsistokime ties paskutiniąja: Tėvynė neatleistų man (Jonava, 2007). Tai dienoraštis. Piliečio, Tėvynės mylėtojo, jei reikės, pasiryžusio mirti už ją kaip ąžuolui stačiam. Tikrai ne kožnam pabažnam užtektų spėkų netgi šitaip pasakyti. Jūs, Edmundai, tai ne dabartiniai postmodernistai, išleidę po knygelę ar dvi nieko gero Lietuvai, jos žmonėms nepadarę, bet
nacionalinę premiją gavę ir pragėrę! Jūs patriotas, jaučiąs pareigą rašyti eiles, leisti savo šeimos lėšomis, buvoti ten, kur reikia, kur kviečiamas tarp jaunimo, kareivių ir tiesiu, atviru žodžiu ištarti: Nesuvedžiau galų./ Dar mano reikalai neaiškūs./ Krūva skolų!/ O pradėtų darbų dvasia/ vis vaikšto pridurmui/ ir skatina naujus pradėti. Netgi prie Adomo Galdiko drobės Jūs prisipažįstat:
nesu nei elgeta, nei nūdienos vaizbūnas/, pilietis, tik su pareigos našta
(p. 17) Edmundai, Jums (kaip ir Vladui Braziūnui, kaip ir man) rūpi pirmųjų baltų balsas. Palyginkime su nacionalinės premijos laureatu Aidu Marčėnu:
bet kartais juk norėtum, kad valdžia/ poetą iš tavęs pasidarytų
arba nu, antika, nu tu ir pavarai/ nu neblogai, bet neišvers iš koto/ tie amžini varliapelių karai/ ar paistalai kažkokio Herodoto
(Metai, 2008 02).
Prisimenu, kartą senokai velykiniame dienraščio numeryje perskaičiau A. Marčėno eilėraštį Velykos. Stebėjausi: kaip galima tokia žinoma tema taip naujai, įtaigiai parašyti! Dabar, kai tapo nacionalinės premijos laureatu, sau viską leidžia!
Ak, nuvažiavau į krūmus. Nei Jūs, Edmundai, nei aš jokiais laureatais nebūsime mes tik atiduodame tėvynei tai, ką pajėgiame. Aš džiaugiausi, kai, atsivėrus Šengeno erdvei, po kelias paras stovintys prie sienos vairuotojai iš rankų į rankas leido ir skaitė mano dokumentinę apysaką Emilija Pliaterytė. Juk ir Jūs, Edmundai, rašote tam, kad būtų pagerbta Lietuva, kovotojai už jos laisvę! Ir Jūs, kaip aš, tikite, jaučiate, kad sunkiausiais momentais su mumis garbingų protėvių vėlės: Geidžiau ir milžinu/ gretoj su vėlėmis/ iš amžių gilumos tebežygiuojančių/ vis Vardan tos vis Vardan tos
(p. 19). Nors Jums teko daug iškentėti, jūs vis vien išliekat optimistas:
į savo tiesą atsirėmę, alsuojame tėvynės oru (p. 47). Nors jums būdingas humoras, tokios eilutės vis vien gula prie kitų, skirtų Tėvynei, pvz., skirtos Pegasui:
Parupšnok nors šiek tiek ir tada abudu
dar pakilsim aukštyn, bet juk tu
be vienos pasagos, o aš basas!
(p.
78)
Basi, nudaužtais kulnais dar ieškosim Pegaso, dar skrisim vis Vardan tos, vis Vardan tos
Šito aš linkiu ir jums, ir sau.
Emilija LIEGUTĖ
2008 03 12
© 2008 XXI amžius
|