Atnaujintas 2008 gegužės 16 d.
Nr.37
(1630)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Sekminės – „Societas Spiritus“ gimtadienis

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI atmeta
„federalistinį“ požiūrį į Bažnyčią

Popiežius pabrėžė Bažnyčios visuotinumą ir vieningumą

Komentuodamas Šventąjį Raštą ir cituodamas didžiuosius teologus savo įspūdingoje Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo apaštalams – liturginės šventės homilijoje, popiežius Benediktas XVI pateikė svarų Bažnyčios esmės išaiškinimą. Šv. Petro aikštėje jo vadovautų šv. Mišių dalyviams, tūkstančiams tikinčiųjų ir dešimtims kardinolų bei vyskupų Šventasis Tėvas sakė, kad svarbiausi daugiatautės Bažnyčios bruožai yra visuotinumas ir vieningumas, kuris nieko bendro neturi su teisine federacijos samprata.

Primindamas susirinkusiems Apaštalų darbuose papasakotą pirmųjų Sekminių įvykį, kurį patyrė „aukštutiniame kambaryje“ apsistojusi apaštalų ir kitų mokinių bendruomenė kartu su Jėzaus motina Marija, popiežius Benediktas XVI pasakė, kad „Bažnyčia yra sudaryta ne žmogaus valia, bet Dievo Dvasios galia“. Kaip tik ši Dvasia suteikia gyvybę bažnytinei bendruomenei, kuri sugeba įveikti dėl daugiakalbystės ir kultūrų skirtingumo kylančias problemas. Tik Dvasia, kuri sukuria vienybę meilėje ir abipusį priėmimą įvairovėje, gali išvaduoti žmoniją iš nuolatinės įtampos žemiškajame siekime valdyti“, kai stiprieji bando dominuoti ir viską suvienodinti.

Šventasis Tėvas nurodė savo mėgstamo teologo šv. Augustino pateiktą Bažnyčios, kaip „Societas Spiritus“ („Dvasios bendruomenės“) apibūdinimą. Šv. Ireniejus dar anksčiau, aiškindamas Bažnyčios slėpinį ir jo ryšį su Sekminių įvykiu, sakė, kad „kur yra Bažnyčia, ten yra Dievo Dvasia, ir kur yra Dievo Dvasia, ten yra Bažnyčia ir visos malonės, ir Dvasia yra tiesa“. Taigi, kas nutolsta nuo Bažnyčios, kartu atmeta ir Dvasią, vadinasi, „pašalina save iš gyvenimo“. Tai radikalus, bet labai rimtas perspėjimas tiems krikščionims, kurie kalba apie savo tikėjimą, tačiau nenori „priklausyti ir klausyti“ Bažnyčios. Pirmosios Sekminės akivaizdžiai išreiškė nenutraukiamą ryšį, kuris sieja Kristaus Dvasią ir Jo mistinį Kūną, kuris yra Bažnyčia.

Svarbu suprasti, kad nors Sekminėse užgimusi Bažnyčia prasidėjo Jeruzalėje, toje pačioje menėje, kurioje Jėzus celebravo Paskutinę vakarienę apaštalų būryje, tačiau ji yra ne specifinė „Jeruzalės Bažnyčia, bet Visuotinė Bažnyčia“. Taip, kaip priėmę Šventąją Dvasią apaštalai prakalbo įvairiomis kalbomis, taip ir Bažnyčia yra „katalikiška“ (visuotinė) nuo paties prasidėjimo. Jos paskirtis – pagal prisikėlusio Jėzaus suteiktą mandatą skelbti Evangeliją visoms tautoms kartu išlaikant savąjį vienumą ir vieningumą. Todėl visame pasaulyje susidariusios „dalinės Bažnyčios priklauso vienai ir vienintelei Kristaus Bažnyčiai“.

Savo homilijoje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie kartais ekumeniniame pasaulyje ir netgi Katalikų Bažnyčioje pasigirstančias nuomones, kurios sureikšmina vietines Bažnyčias. Pagal tą klaidingą nuomonę į Bažnyčios vienybę (ir kartu į vienybę su Popiežiumi) žiūrima kaip į vietinių Bažnyčių „pasirinktinę asociaciją“ ar net iš kažkokių savarankiškų dalių sudarytą bažnytinę federaciją. „Katalikų Bažnyčia jokiu būdu nėra Bažnyčių federacija. – Ji yra viena nepadalinta realybė, – aiškino Šventasis Tėvas. – Visuotinei Bažnyčiai priklauso ontologinis prioritetas. Bendruomenė, kuri šia prasme nėra katalikiška, negali netgi būti Bažnyčia“.

Gana dažnai primetant „federalistinį“ požiūrį į Bažnyčią, katalikai yra pabrėžtinai vadinami „Romos“, tokiu būdu stengiantis apriboti pačios Katalikų Bažnyčios visuotinumą. Savo homilijoje popiežius Benediktas XVI paaiškino, kad Apaštalų darbuose pateikta nuoroda į Romą yra priimtina „kaip tuometinio viso pagoniškojo pasaulio simbolis“. Todėl Jėzaus patikinimas šv. Luko vizijoje, kad nužengusi Šventoji Dvasia stiprins apaštalų veikimą „ligi pat žemės pakraščių“ (plg. Apd 1, 8), reiškia jų pergalingą evangelizavimo kelią į Romą. „Tokiu būdu Jeruzalėje prasidėjusi Dievo Žodžio kelionė pasiekia savo tikslą, kadangi Roma atstovauja visam pasauliui ir įprasmina Luko pateiktą katalikybės idėją“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis patvirtino mokymą, kad Visuotinė Bažnyčia realizuojasi Katalikų Bažnyčioje, „kuri yra pasirinktosios tautos tęstinumas ir kuria istoriją vykdydama savo misiją“.

Taikos ir susitaikymo misijos aktualumas

Popiežius Benediktas XVI homilijoje taip pat komentavo Evangelijos skaitinį, kuriame prisikėlęs Jėzus, prieš pranešdamas mokiniams apie Šventosios Dvasios atsiuntimą, juos pasveikino sakydamas „Ramybė (taika) jums“ (Jn 20, 19). Tai ne įprastas „šalom“ – pasveikinimas hebrajų kalba, – bet pažado apie taikos dovanos suteikimą Bažnyčiai ištesėjimas. Taika buvo laimėta Jėzaus kraujo kaina ir yra pergalės vaisius kovoje su piktąja dvasia“, – aiškino Šventasis Tėvas. Tokiu būdu taika nėra pasaulio pasiekimas, nes tik Dievas ją gali suteikti. Tai privalo įsisąmoninti politikai bei diplomatai ir ieškoti Viešpaties paramos savo taikdariškose pastangose.

Sekminių iškilmėje dėkojant Dievui už neįkainojamą taikos dovaną, reikia nuolat atsiminti ir Bažnyčios atsakomybę už ją. Ta atsakomybė reikalauja „būti Dievo taikos ženklu ir įrankiu visoms tautoms“. Štai kodėl Popiežius beveik kasdien savo pareiškimuose ragina taikiai spręsti tarptautinius ir pilietinius konfliktus. Į šiuos siekius aktyviai įsijungia ir Vatikano diplomatija bei daugelis bažnytinių organizacijų. Apie taiką Benediktas XVI išraiškingai kalbėjo lankydamasis Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje Niujorke. Šiai temai yra skirtas ir kasmetinis Pasaulinės taikos dienos celebravimas Bažnyčioje. Tačiau apie taiką reikia kalbėti ne tik valstybių vadovų „viršūnių“ susitikimuose. „Bažnyčia savo tarnystę Kristaus taikai pirmiausia supranta kasdieniu dalyvavimu ir veikimu tarp žmonių, jiems skelbiant Evangeliją ir nurodant ją lydinčius meilės ir gailestingumo ženklus“, – sakė Šventasis Tėvas.

Tarp tų ženklų pirmiausia yra Susitaikymo sakramentas, kurį prisikėlęs Kristus įsteigė kartu su taikos dovanos suteikimu ir žinia apie Šventosios Dvasios atsiuntimą. „Kaip svarbi ir kaip, deja, nepakankamai suprasta yra susitaikymo dovana, kuri neša ramybę širdims!“ – apgailestavo Popiežius, nurodydamas į tikinčiųjų išpažinties praktikos sumenkėjimą. Jis pažymėjo ir į Susitaikymo sakramento visuomeninę reikšmę, kadangi tik sutaikę savo širdis su Dievu ir kitais žmonėmis tikintieji gali būti „tikrais teisingumo tarnais, pasirengusiais skleisti taiką pasaulyje su visa tiesos stiprybe“. Kaip tik tokiais liudytojais kiekvienoje epochoje buvo šventieji.

Po Sekminių šv. Mišių dar kartą susitikęs su į Šv. Petro aikštę šventadienio vidurdienio „Regina caeli“ maldai susirinkusiais maldininkais, popiežius Benediktas XVI patvirtindamas savo, kaip Bažnyčios pagrindinio taikdario, misiją, ragino juos taikiai spręsti atsinaujinusį konfliktą Libane. Popiežius apgailestavo, kad daugiakonfesinėje Artimųjų Rytų šalyje buvo nesėkmingos politinio susitaikymo iniciatyvos ir todėl paaštrėjo žodinė priešprieša, perėjusi į ginkluotą konfliktą tarp provakarietiškos vyriausybės ir Sirijos bei Irano remiamų „Hezbollah“ grupuotės dalinių. „Tik dialogas, abipusis supratimas ir protingo kompromiso paieška gali padėti atstatyti Libano institucijas ir garantuoti žmonėms gyvenimo saugumą bei suteikti viltį dėl ateities“, – sakė Šventasis Tėvas.

Šiame susitikime jis priminė Šventosios Dvasios atsiuntimo sąsajas su Krikšto sakramentu. Šv. Jonas Krikštytojas sakė: „Aš jus krikštiju vandeniu, bet po manęs ateis galingesnis už mane… Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia… (Mt 3, 11) Apaštalų darbuose kaip tik kalbama apie šio pažado įvykdymą, kai prisikėlęs Jėzus perspėjo mokinius pasilikti Jeruzalėje, kur netrukus jie bus pakrikštyti Šventąja Dvasia (Plg. Apd 1, 5). Jis taip pat paaiškino, kad šis „krikštas“, tai yra Šventosios Dvasios nužengimas, suteiks apaštalams galią būti Evangelijos skelbėjais ir liudytojais „iki žemės pakraščių“.

Taigi, krikštas Šventojoje Dvasioje turi asmeninį ir bendruomeninį dėmenį, kurie yra neatskiriami. Kiekvienas Dvasioje konsekruotas asmuo tampa Kristaus mistinio Kūno ir Bažnyčios nariu bei jos misijos dalyviu. Tuo tarpu pačios Sekminės yra visos Bažnyčios krikštas, nukreipiant ją tautų evangelizavimui. Kreipdamasis į maldininkus popiežius Benediktas XVI kvietė juos „iš naujo atrasti džiaugsmą būti pakrikštytais Šventojoje Dvasioje“, kas yra visokeriopos malonės šaltinis.

Šventoji Dvasia – ekumenizmo skatintoja

Šiemet Romoje vykusios Sekminės turėjo ir ryškų ekumeninį akcentą, kadangi tomis dienomis Vatikane viešėjo Armėnų Apaštalinės bažnyčios vyriausias patriarchas (Katolikosas) Karchinas II. Prieš kelias dienas (prieš didžiąją liturginę šventę) vykusioje bendrojoje audiencijoje pasveikinęs armėnų dvasinį vadovą (apie šį susitikimą plačiau bus rašoma ateinančio trečiadienio „XXI amžiaus“ numeryje), popiežius Benediktas XVI sakė, kad „Sekminių iškilmė skatina atnaujinti viltį, kad su Šventosios Dvasios pagalba būtų daroma pažanga ekumenizmo kelyje“. Krikščionys jaučia ir tiki, kad Viešpats Jėzus niekada neapleidžia jų trokštamos vienybės pastangose ir „Jo Dvasia nepaliaujamai darbuojasi, kad būtų įveiktos visos pasidalijimų formos“.

Siekiant visų krikščionių susivienijimo, reikia ištaisyti praeities klaidas ir susitaikyti su Šventąja Dvasia, kuri turi nuodėmių atleidimo, „mūsų širdžių ir mūsų egzistencijos atnaujinimo galią“. Evangelija pasakoja, kad pirmosiose Sekminėse nužengus Šventajai Dvasiai apaštalai prakalbo įvairiomis kalbomis. Tai buvo ženklas, kad įveiktas „babiloniškasis išsisklaidymas, kuris buvo žmoniją padalijusio išdidumo vaisius“, o naujoji vienybė bus grindžiama tarpusavio meile ir pagarba skirtingumams.

„Nuo pat savo egzistencijos pradžios Šventosios Dvasios stiprybės dėka Bažnyčia skelbia visomis kalbomis ir gyvena visose kultūrose, – sakė Šventasis Tėvas. – Ji nenaikina tų kultūrų istorijoje gautų dovanų, bet priima jas visas naujojoje ir didžiojoje vienybėje, kuri sutaiko šią vienybę su formų įvairove. Šventoji Dvasia, kuri yra amžinoji meilė, Švenčiausios Trejybės vienybės ryšys, savo dieviškosios meilės galia suvienija išsklaidytus žmones ir tokiu būdu kuria didžiąją ir daugiaformę Bažnyčios bendruomenę visame pasaulyje“.

Popiežius Benediktas XVI taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad laukdami ateinant Šventosios Dvasios apaštalai su Dievo Motina, susirinkę Paskutinės vakarienės menėje, nuoširdžiai meldėsi. Jie žinojo, kad vien savo pastangomis nepajėgs sukurti Bažnyčios, kad ji gali būti įsteigta tik per dieviškąją iniciatyvą. „Bažnyčia nėra mūsų, žmonių, kūrinys, bet Dievo dovana. Taip pat ir tik šiuo būdu gali būti atkurta ir sustiprinta jos vienybė“, – aiškina Šventasis Tėvas. Todėl nepaisant visų sunkumų ir susiskaldymų, krikščionys neturi nusivilti ir pasimesti: Viešpats Jėzus prašo maldoje išlaikyti gyvą tikėjimo, meilės ir vilties liepsną, kuri stiprintų pilnutinės vienybės ilgesį.

Popiežius priminė, kad per neseniai vykusią apaštalinę kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas jis dar kartą pabrėžė maldos svarbumą ekumeniniame sąjūdyje. „Globalizacijos ir tuo pat metu fragmentacijos laikais be maldos visos ekumeninės struktūros, institucijos ir programos praras savo širdį ir sielą“, – tvirtino Benediktas XVI. Dėkojant Viešpačiui už Šventosios Dvasios pagalbą, pasiektus ekumenizmo laimėjimus, reikia ir toliau pamaldžiai susikaupus „klausyti širdies balso“ ir neatidėliojant žengti keliu, vedančiu „į visų Kristaus mokinių bendrystę“.

Nurodęs apaštalo šv. Pauliaus laiške galatams išreikštą priminimą, kad „Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22-23), Šventasis Tėvas meldė dovanų visiems krikščionims, kad jie drauge dosniai tarnaudami Evangelijai, būtų pasauliui Dievo meilės žmonijai ženklu. Jis pakvietė tikinčiuosius atkreipti žvilgsnį į Švč. Mergelę Mariją, kuri yra Šventosios Dvasios šventovė, ir prašyti, kad jai užtariant Dvasia visų širdyse „įžiebtų savosios meilės ugnį“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija