Atnaujintas 2008 gegužės 21 d.
Nr.38
(1631)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Šilingas pagaliau įsileistas į Seimą

Audronė V. Škiudaitė

Dainininkas Danielius Sadauskas

S. Šilingo minėjimo organizatoriai
(iš dešinės): Seimo žmogaus teisių
komiteto pirmininko pavaduotojas
Arimantas Dumčius, Zanavykų
draugijos pirmininkas Albinas 
Vaičiūnas, S. Šilingo draugijos
pirmininkė Birutė Matijošaitytė,
aktorius Tomas Vaisieta

Gegužės 6 dieną Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pavaduotojo Arimanto Dumčiaus ir Stasio Šilingo draugijos iniciatyva Seime surengtas Stasio Šilingo, Lietuvos valstybės Tarybos pirmininko, I ir II Seimų nario, teisingumo ministro, atminimui skirtas minėjimas ir paroda. Minėjimą pradėjo teisingumo ministras Petras Baguška. Apie LR Konstitucijas kalbėjo Seimo Konstitucijos komisijos pirmininko pavaduotojas Liudvikas Sabutis; Antanas Napoleonas Stasiškis papasakojo apie Stasį Šilingą tremtyje; apie jo gyvenimą – kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas; Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis pasakojo apie šio iškilaus žmogaus veiklą. S. Šilingas yra buvęs ir Šaulių vadas, todėl pasisakė ir dabartinis Šaulių vadas Juozas Širvinskas ir kt. Dainavo Danielius Sadauskas, eiles skaitė aktorius Tomas Vaisieta. S. Šilingo keturių dukterų, gyvenančių užsienyje, sveikinimo ir padėkos laišką perskaitė S. Šilingo draugijos pirmininkė Birutė Matijošaitytė.

Stasys Šilingas gimė Vilniuje 1885 metais, Maskvos universitete studijavo teisę ir ekonomiką, ten įsijungė į lietuvių studentų veiklą. 1907 metais, J. Basanavičiaus iniciatyva Vilniuje sukūrus Lietuvių mokslo draugiją, tapo jos nariu. Buvo aistringas dailės mylėtojas. Vilniuje įstojo į Antano Žmuidzinavičiaus suburtą Lietuvių dailės draugiją. Tuo metu pradėjo kaupti dailės kūrinius. Buvo sukaupęs jų per 100. Seime surengtoje parodoje yra eksponuojama keliolika Stasio Šilingo meno kolekcijos kūrinių, kurie pokariu išblaškyti pateko į M. K. Čiurlionio muziejų. Po M. K. Čiurlionio mirties S. Šilingas įsteigė Čiurlionio kuopą paveikslams surinkti ir išsaugoti, jo pastangomis dailininko darbai buvo grąžinti iš Rusijos į Lietuvą. Pirmojo pasaulinio karo metu aktyviai dalyvavo šelpiant karo pabėgėlius, gyvendamas Sankt Peterburge kartu su kitais aktyviai veikė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo labui. Lietuvai tapus nepriklausoma grįžo į Vilnių ir netrukus buvo pakviestas dalyvauti Valstybės tarybos veikloje, vėliau tapo jos pirmininku.

Dalyvavo steigiant Kauno meno mokyklą, M. K. Čiurlionio galeriją, 1921 metais įsteigė Lietuvai pagražinti draugiją. Išrinktas į I ir II Seimą nuo Ūkininkų sąjungos. Du kartu buvo teisingumo ministras ir 10 metų Lietuvos valstybės tarybos pirmininkas. Stasys Šilingas parengė 1938 metų LR Konstituciją.

S. Šilingas dar jaunystėje reiškėsi spaudoje („Vilniaus žiniose“), nuo 1910 metų leido lietuvių studentams ir moksleiviams skirtą žurnalą „Aušrinė“, kitus leidinius. Aplinkinius jis žavėjo iškalba (buvo vadinamas „šiaurės Ciceronu“), rinko tautosaką ir kitus ragino. 1911 metais vedė draugo Ramūno Bytauto seserį Emiliją ir susilaukė devynių dukterų.

Seimo narys Antanas Stasiškis minėjime papasakojo, kad Stasys Šilingas, 1941 metų birželį su šeima atostogaudamas savo ūkyje prie Ilguvos, čekistų buvo paimtas ir išvežtas kartu su mokytojų Slavėnų ir Grincevičių šeimomis. Į tą patį sunkvežimį susodintos S. Šilingo žmona Emilija ir dukra Raminta, kitos tuo metu mokėsi Kaune bei Vilniuje. Pilviškių geležinkelio stotyje S. Šilingą atskyrė nuo šeimos ir uždarė į atskirą vagoną. Daugiau jiems nebeteko pasimatyti, nes Krasnojarsko krašte ištremtos žmona ir dukra dar karo metais mirė iš bado.

Nuo šeimų atskirtieji vyrai – tarp jų ir daug žymių Nepriklausomos Lietuvos politikų, visuomenės veikėjų: buvęs prezidentas Aleksandras Stulginskis, buvę ministrai Juozas Tonkūnas, Jokūbas Stanišauskis, Stasys Šilingas ir kiti (iš viso apie 90 žmonių) – buvo išlaipinti Krasnojarsko Rešiotų stotyje ir įkalinti Kraslago 7 lageryje, vėliau perkelti į Bolšaja Rečka lagerį. Suskirstyti brigadomis tiesė kelius ir dirbo kitus darbus. Trūko drabužių, avalynės, maisto. Gyveno pusbadžiu, kankino šaltis ir ligos. Jie žinojo, kad prasidėjo karas, tačiau žinių apie jo eigą nebuvo. Kaliniai negaudavo laikraščių, netgi oficialių sovietinių, nebuvo radijo.

1942 metais buvo dar kartą, jau lageryje, areštuotas, sudaryta byla. Analogiškos bylos sudarytos daugeliui lietuvių, latvių, estų, siekiant sunaikinti okupuotų šalių inteligentiją, aktyvesnius, sąmoningesnius piliečius. S. Šilingas buvo kaltinamas antisovietine agitacija, antisovietinėmis – apie galimą karo pralaimėjimą – kalbomis, slaptų, antisovietinių organizacijų kūrimu, pasiruošimu sukilimui. Buvo remiamasi morališkai žlugusių ir bado kamuojamų lagerio bendrabuvių pasakojimais. Sukurpiamas kaltinimas, kad S. Šilingas aktyviai dalyvavo kontrrevoliucinėje veikloje, siekė sudaryti kontrrevoliucinę fašistų sukilėlių organizaciją – lietuvių komitetą, kuris rengė sukilimą, organizavo grįžimą į tėvynę, jei SSRS pralaimėtų karą. Nuosprendį turėjo priimti Ypatingasis pasitarimas. Tuo metu S. Šilingas buvo kalinamas Temlage (vėliau pervardintame Dubravlagu) Mordovijoje. Jau tardymo metu (1942 m. kovo 30 dieną) sveikatos akte nurodyta, kad S. Šilingas serga chroniška širdies liga ir yra išsekęs.

1942 m. balandžio 13 dieną, pateikus kaltinimą ir siūlymą nubausti aukščiausia bausme sušaudant, S. Šilingas be teismo lageryje buvo laikomas 10 metų ir tik 1952 m. vasario mėnesį, atėjus Ypatingojo pasitarimo sprendimui, jis sužinojo, kad nuteistas 25 metams kalėjimo (t.y. švelnesne bausme). Tais pačiais metais perkeltas į garsų visame pasaulyje uždarąjį Vladimiro kalėjimą.

Po Stalino mirties prasidėjus politinių kalinių (to meto terminologija „valstybinių nusikaltėlių“) bylų peržiūrėjimui, 1954 m. birželio mėnesį S. Šilingas iš Vladimiro kalėjimo buvo paleistas, sumažinus jo bausmę iki faktiškai atbūto laiko (tai plačiai taikyta tų bylų peržiūrėjimo komisijų formuluotė). Po daugiau kaip 13 metų jam leista grįžti į Lietuvą. Grįžo į Kauną, bet po 22 dienų tuometinės valdžios buvo vėl suimtas ir ištremtas į Ukrainą, 1955 metais išsiųstas į psichiškai nesveikų invalidų namus, kur praleido dar 7-erius metus. 1961 metais grįžo į Lietuvą apsigyveno Kelmėje, pas žmonos seserį Feliciją Bytautaitę. Po metų mirė.

1999 metais Zanavykų draugijos (pirm. Albinas Vaičiūnas) iniciatyva ir valstybės lėšomis (perlaidojimo komisijos pirm. Arvydas Vidžiūnas) iš Kelmės perlaidotas Ilguvos kapinėse kartu su iš Sibiro 1991 metais (giminių iniciatyva ir jėgomis) parvežtais žmonos ir dukters palaikais. Kitos dukros pasitraukė į Vakarus ir keturios ten šiuo metu gyvena: Danguolė Radzevičienė – Kanadoje, Saulenė Pusdešrienė, Rusnė Kubilienė ir Vingra Rupinskienė – Australijoje.

Minėjimo LR Seime dalyviai apgailestavo, kad S. Šilingas, Lietuvos valstybės kūrėjas ir daug Lietuvai nusipelnęs veikėjas, gulagų kankinys, minėtas visoje Lietuvoje, Seime prisimintas tik dabar. Ir tai tam tikra prasme lyg ir vogčia, nes buvo skelbiama, kad rengiama dailės kūrinių, priklaususių Šilingų šeimai, paroda. Iš tiesų tai buvo labai gerai organizuotas minėjimas, jame dalyvavo daug patriotiškai nusiteikusių žmonių.

Zanavykų draugijos, S. Šilingo draugijos ir kitų organizacijų bei atskirų asmenų pastangomis rūpinamasi, kad ant namo Vilniuje, S. Moniuškos g. 35, kur 1912 metais, grįžęs iš Maskvos, Stasys Šilingas su šeima gyveno, būtų prikalta atminimo lenta.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija