|
Pelėsiai
Petras KATINAS
Seimo valdančioji raudonoji oligarchinė nomenklatūra, vadovaujama parlamento pirmininko draugo Česlovo Juršėno, baigiantis kadencijai pluša iš peties. Tarsi anų laikų stachanoviečiai ar komunistinio darbo spartuoliai. Ir nėra ko čia stebėtis juk taip įpratę, taip išugdyti ir išauklėti partinėse mokyklose. Svarbiausias uždavinys, žinoma, išrauti su šaknimis liaudies priešus. Tai yra palikti opoziciją tiktai popieriuje. Nesvarbu, kad partijos politbiuro naujasis vadas ir premjeras savo kadencijos pradžioje dievagojosi, kad opozicijos deputatai gali ir net turi užimti kai kurių Seimo komitetų vadovų postus. Aišku, tuo patikėjo tik naivuoliai, tačiau dabar ir jiems tapo aišku, ką iš tiesų reiškė tie pažadai. Pats Algirdas Mykolas yra pasakęs, kad rinkimų ir panašūs pažadai nieko nereiškia. Žodžiu, pažadėjai patiešijai. Ir tuo viskas baigiasi. Tiesa, išmeta iš komitetų ne visus. Štai darbiečiai visiškai tinkami ir patikimi. Juk visi iš tos pačios tešlos. Na, panašiai buvo kagėbistų ir sovietinių lagerių viršininkų vertinami kriminaliniai nusikaltėliai ir panašūs banditai socialiai artimi. Nesvarbu, kad uspaskininkai ir pats V. Uspaskichas savo kone kasdien skelbiamuose užsakomuose straipsniuose dabartinę valdžią vadina komunistų valdžia. Tiesa, taip pat vertina ją kiti socialiai artimi partiečiai paksistai. Jų dievuko R. Pakso aiškinimu, Lietuvą dabar valdo komunistai ir KGB rezervistai. Aišku, tiktai juokas ima nuo tokių postringavimų. Pakanka pažvelgti į socdemų, darbiečių, paksininkų, valstiečių-liaudininkų ar A.Paulausko socialliberalų kontingentą juk tai vienos kompanijos žmonės. Kuo gi, pavyzdžiui, skiriasi Seimo klounas valstietis-liaudininkas A. Pekeliūnas nuo kito buvusio žemdirbio, darbiečio, dabar jau vėl neokomunisto socialdemokrato J. Jagmino? Faktiškai dauguma dabartinio valdančiojo elito atėjo į parlamentą tvarkyti savo asmeninių ar jos delegavusio klano reikalų. Šioje srityje, be abejonės, pirmauja socialdemokratai. Šios Seimo kadencijos pabaigoje į jų frakciją ėmė plūste plūsti išverstaskūriai. Frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė vos spėja skaičiuoti frakcijos naujokus frakcija tapo didžiausia Seime ir jau turi 38 narius, nors kadencijos pradžioje teturėjo tiktai 20. Už prisijungimą prie šlovingosios mokami ne tik pinigai, bet atsilyginama aukštais ministrų ir komitetų pirmininkų postais. Kiti tikisi juos gauti ateityje. Juokingiausiai atrodo buvusio V. Uspaskicho kadro, nežinia kieno pavilioto ir įkūrusio atsiskyrusių nuo darbiečių Pilietinės demokratijos neva partiją, o už tai gavusio Seimo pirmininko kėdę (neilgam) Viktoro Muntiano ir jo grupelės tragikomedija. Kai šios partijos kūrėjas atliko savo darbą ir tapo nebereikalingas, buvo išverstas iš balno. Neliko nieko kito tik su kitais prašytis pas socialdemokratus. Tiesa, kiti pilietininkai, tokie kaip Sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas reikalą suprato kur kas anksčiau ir kaip kitas apsukrus kailių keitėjas, irgi buvęs liberaldemokratas, paskui darbietis bei pilietininkas Jonas Lionginas perėjo į socdemų klaną. Abiem buvo atsilyginta pirmasis išsaugojo ministro kėdę, antrasis svarbų Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko postą. Aišku, jie turėjo iš ko imti pavyzdį. Pirmiausia iš socialinės rūpintojėlės, buvusios A. Paulausko partijos veikėjos, netgi kandidatės į prezidentus Vilijos Blinkevičiūtės. Ta apsukri moteriškaitė puikiai įsisavino veteranės žemės ūkio ministrės Kazimiros Prunskienės patirtį: kad išliktum kėdėje, reikia reklamuotis visuose laikraščiuose (aišku, už valstybės pinigus). Tiesa, perbėgti daugiau nėra kur. Premjeras G. Kirkilas, perėmęs iš A. Brazausko valdžios piramidę, komanduoja paradui. Ir visai nesvarbu, kad paksistai ir uspaskininkai iš visų tribūnų skelbia laimėsią būsimuosius Seimo rinkimus. Valdančiajai piramidei iš tokių kalbų tiktai juokas ima. Juk faktiškai visose ministerijose, departamentuose, apskrityse bei beveik visose valdžios institucijose sėdi savi žmonės. Ir jeigu reikės, priglaus po savo sparnu ir paksininkus. Na taip, kaip priglaudė kryžiumi gulusią už R. Paksą Mariją Aušrinę Pavilionienę. Nesvarbu, kad pastaroji, nuolat puldama tradicinę šeimą ir Bažnyčią, sudaro tikrų nepatogumų ne tik Seimo džentelmenu paskelbtam Česlovui Juršėnui ir neokomunistų politbiurui. Užtat patrauks dalį elektorato visokių sugyventinių šeimas ir panašaus plauko aktyvistus. Nes draugė Marija Aušrinė, tarsi Rusijos bolševikai po 1917 metų perversmo, paskelbė šeimą buržuazine atgyvena. Tiesa, M. A. Pavilionienė taip nevadina tradicinės šeimos, bet tą palaido gyvenimo būdą vadina kova už žmogaus ir moterų teises.
Artėjant vasarai ir rudens rinkimams, socdemų ak- tyvistai, o ypač nenuilstančios aktyvistės Irena Šiaulienė ir Birutė Vėsaitė, infliacijai ir brangmečiui šuoliuojant milžino žingsniais, staiga iš visų tribūnų ėmė šūkauti apie didžiulės socialinės atskirties mažinimą. Tai jau veidmainiškumo viršūnė. Juk kas gi kitas, jeigu ne tie mažintojai, ilgus metus turėdami faktiškai visą valdžią, tą socialinę atskirtį nuolat didino, pačią socialdemokratų partiją, kuri normaliame pasaulyje siekia panašių tikslų, pavertė oligarchų partija. Dar daugiau, paėmė į savo rankas visus finansinius svertus, visas valstybines įmones, elektros tinklus, Lietuvos geležinkelius, Klaipėdos jūrų uostą ir t.t. Žinoma, tai sena tradicija. Juk ir okupacijos metais svarbiausiose strateginėse įmonėse, ypač transporte, šeimininkavo daugiausia iš plačiosios tėvynės atsiųsti patikimi prievaizdai. Dabar lygiai tas pats. Nesvarbu, kad dabar su lietuviškomis pavardėmis. Vien tai, kad nomenklatūrinė valdžios partija valdo Valstybės turto fondą ir Turto banką, labai daug ką pasako. Taigi, jeigu ir pačiam R. Paksui su jo bičiuliais tam tikros didžiojo kaimyno struktūros ir pametės keletą ar keliolika milijonų, dar nieko nereiškia Gazpromo vietininkai Lietuvoje puikiai sutaria su partijos lyderiu ir premjeru! Tuo labiau, vargu ar padės Tvarkos ir teisingumo ereliams jų organas Laisvas laikraštis, kiekviename numeryje skelbiantis liaupses rusiškų lėktuvų pilotui ir pačiais bjauriausiais žodžiais keikiantis Tėvynės sąjungą ir ypač kriminaliniu žargonu koneveikiantis prof. Vytautą Landsbergį. Įdomu, kad paksistai, iš anksto paskelbę apie savo būsimą triuškinančią pergalę būsimuosiuose parlamento rinkimuose, visų nelaimių priežastimi skelbia konservatorius, o faktiškai Lietuvos nepriklausomybės atkūrėją prof. V. Landsbergį, bet nepuola visų kitų. Pasitelkiamas netgi bjauria tulžimi besitaškantis Durnių laivo autorius V. Petkevičius ir šio liaudies gynėjo etatinis liaupsintojas žurnalistas Albertas Ružas. Netgi stalinizmo metais tokios neapykantos bei bjaurasties neteko skaityti ir girdėti. Tad apie kokią žiniasklaidos toleranciją, objektyvumą ar bešališkumą galima kalbėti, kai skelbiama, jog velionis prof. V. Landsbergio tėvas ne tiktai projektavo ir statė žydų naikinimo konclagerius, bet buvo KGB, GRU agentu ir t.t. Dar daugiau, liaudies rašytojas kartu su A. Ružu pralenkė visus Lietuvos nepriklausomybės kūrėjo priešus ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje kartu sudėjus. Tikrasis kūrėjas, anot A. Ružo, yra liaudies gynėjas V. Petkevičius, o griovėjas prof. V. Landsbergis ir visa jo giminė. Jo tėvai ir protėviai. Iš kur tokia neapykanta nereikia ir spėlioti. Visų pirma jie abu ir, deja, dar ne vienas pilietis dūsauja dėl mūsų laisvės. Jiems kur kas geriau ir patogiau buvo broliškų tautų šeimoje šluostyti okupantų batus, laukiant ne tik ordinų ir medalių, bet ir riebesnio kąsnio.
Tokie kaip Petkevičius, Pekeliūnas, Veselka ar Šiaulienė su Vėsaite niekada nepasikeis. Tai sovietinės okupacijos klonai, tragiškos praeities puvėsiai ir pelenai. Pakanka tik paminėti nebeišlendančią iš TV ekranų Mariją Aušrinę Pavilionienę ar žmogaus teisių gynėją Margaritą Jankauskaitę, iš visų tribūnų plūstančią nacionalines vertybes, tradicijas, moralę. Šios damos kartu su Liberalų sąjūdžio frakcijėlės vadu Eligijumi Masiuliu pakilo į kovą su tradicine vertybe šeima. Pasirodo, masinio visuomenės nupilietinimo dar nepakanka. Faktiškai šie ir panašūs bei panašios užsimojo nugriauti ir Bažnyčią, Marijos Aušrinės paskelbtą vos ne revoliucionierių, raganų medžiotojų tvirtove. M. A. Pavilionienės neapykanta grindžiama ne Markso ir Lenino, kaip tai darė jos pirmtakai moksliniai ateistai sovietmečiu, o vokiečių filosofo F. Nyčės nuostatomis, kad laisvas yra tas protas, kuris valdo pats save. Kas valdo jos ir panašių, pakilusių į žūtbūtinę kovą su tradicine šeima, protus nesunku suvokti. Siekis pribaigti kas dar liko dar išlikusias tautines tradicijas, sunaikinti krikščionišką moralę, Bažnyčią. Ar pasiduos mulkinami Lietuvos žmonės dar vienam smūgiui, pamatysime jau šį rudenį. Ar vėl užsikraus ant savo kupros ne tik nomenklatūrinės baudžiavos, bet ir galutinio moralinio nuosmukio pavalkus?
© 2008 XXI amžius
|