Atnaujintas 2008 gegužės 28 d.
Nr.40
(1633)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Supratau jo vienišumą ir ilgesį

Kaip gimė knyga „Metai su Pauliumi“

Alfas Pakėnas

Knygos „Metai su Pauliumi.
Atsiminimai apie Paulių Širvį“ viršelis

Dažnai prisimenu praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Vilnių. Visi pasiilgstame savo jaunystės miestų. Žmonių, su kuriais buvo bendrauta, jais žavėtasi, kurie vėliau, nors ir nebūdami šalia, lydėjo gyvenimo keliu. Vienas iš tokių žmonių man buvo Paulius Širvys. O Vilnius tada buvo kitoks – savos ir mielos gatvės, prospektas be prašmatnaus blizgesio ir svetimų medžių. Tai buvo paskutinis Pauliaus Širvio gyvenimo dešimtmetis šioje žemėje. Poetas mirė 1979 metų kovo 24-ąją, įpusėjęs 59-uosius metus. Nors nedaug ką berašė, bet tai buvo jo poetinės šlovės – tylios, neafišuojamos, labai natūralios, gražiai švytinčios žmonių sielose – dešimtmetis. Nes dar gyvas būdamas, jis tapo mūsų poezijos legenda.

Nebėra „Palangos“ restorano, anuo metu buvusio Pauliaus Širvio kasdieninio užutekio, išnyko tikroji „literatinės“ aura, nes ten nebesirenka menininkai. Daug kas neatpažįstamai pasikeitė Vilniuje ir lietuvių poezijoje nuo poeto mirties. Nauji pasaulio vėjai palietė ir jo šeimą: duktė Dangė, kurią taip mylėjo, gyvena Amerikoje, anūkė Evelina – Vokietijoje. Jos dvylikametis sūnus Matas, sako, labai šaunus ir primena senelį Paulių.

Kažin ar Paulius Širvys prisitaikytų prie išblizginto Vilniaus centro? Gal, pasak Marcelijaus Martinaičio, „metęs savo garsiąją „…granatum“, nueitų į savo tolių tolius…

Tačiau net nereikia abejoti, ar reikia Pauliaus Širvio kūrybos dabar. Jo eilėraščių rinktinės ir knygos apie jį patį, išleistos palyginus dideliais tiražais, bemat išgraibstomos. Poetui skirti literatūros vakarai ir minėjimai pritraukia daugybę klausytojų, jo talento gerbėjų. Jis kiekvieną kartą tarsi sugrįžta iš „anapus, kur nusinešė saulę miškai“, kol kas išlaikęs visus laiko išbandymus. „Negalima įsivaizduoti Širvio poeto be Širvio žmogaus, be jo nelengvos, tačiau nuostabiai tyros biografijos. Lygiai kaip ir sunku įsivaizduoti Širvį žmogų be Širvio poeto. Maža tėra dainių, kurių gyvenimas būtų toks poetiškas kaip Pauliaus Širvio. Jis – poetas iš Dievo malonės, gimęs su žvaigžde kaktoje, ir tai buvo jo laimė ir jo prakeikimas, kaip ir visų didelių poetų“, – savo atsiminimuose rašo Algimantas Baltakis. Tikriausiai iš čia – asmenybės žavesio, o kartu jos dramatiškumo, nepakartojamo talento – ir ta Širvio legenda, tebegyva iki šiol.

Pirmąkart Paulių Širvį pamačiau 1973 metų gruodį Respublikinėje (dabar Martyno Mažvydo) bibliotekoje. Ryškiai atmenu – vyko poeto Antano Jonyno, gero Pauliaus bičiulio, 50-mečio minėjimas. Paulius Širvys pats nekalbėjo, bet vakaro vedėjas, tuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas Alfonsas Bieliauskas perskaitė šmaikštų Pauliaus palinkėjimą, skirtą jubiliatui. Esminė epigramos mintis buvo tokia: pūsk, Antanai, į eilėraščio tūtą, kad iš jos kūlversčiais lėktų visi biurokratai... Tekstas buvo sueiliuotas širviškai grakščiai, sklandžiai ir prasmingai, tad visa salė prapliupo juoku ir plojimais. Paskui mačiau, kaip poetas rūkė bibliotekos koridoriaus gale, neaukštoje nišoje. Ten niekas nerūkydavo, o Paulius stovėjo ir traukė dūmą. Neaukšto ūgio, plačiapetis, stipraus valstietiško stoto. Trumpai kirpti, išlytų avižinių šiaudų spalvos plaukai, liūdnokas veidas, ryškus randas, atrodo, suteikiantis taurumo jo veidui. Vakaras baigėsi, visi grupelėmis traukė į jubiliato šventę kažkuriame restorane. Paulius išėjo vienas. Su draugu ilgokai sekėme jam iš paskos, kol vienplaukis poetas dingo šaltos vakarinės gruodžio žaros nutviekstoje minioje.

Kitą kartą su poetu susidūriau Aktorių namuose, kur Arnas Rosenas (niekas taip neskaitydavo Širvio eilėraščių kaip jis) skaitė jo poeziją. Pirmoji programos dalis buvo skirta Jeseninui. Vėliau – Pauliaus Širvio poezija. Aktorių namų fojė – kažkoks rudeniškas šurmulys, kvepiantis vėju ir sulytais drabužiais. Visi renkasi į poezijos vakarą. Iš kažkur staiga pasirodo Paulius Širvys – jau gerokai įgėręs. Girtumas jau ne „šviežias“, iš po vakarykščios. Tądien, matyt, irgi prisėsta prie vyno taurės – tam rudeniškam liūdesiui numalšinti. Atrodo, beviltiškai kvepia skandalu – viešumoje pasirodė garsus nebaivus žmogus. Tačiau čia tvyro visai kita atmosfera – čia Aktorių namai, dvelkia poezija, menu. Čia – Paulius Širvys. Jis mosteli ranka, pirštais perbraukia sulytus plaukus, akimirką bando susikaupti, nusipurto, kaip nusipurto žmogus, norėdamas nusikratyti snaudulio. Atsisėda į fotelį šalia nedidelio stalelio. Greitai prie poeto su jo knygomis „Ilgesys – ta giesmė“ tarsi maldaknygėmis sustoja eilutė žmonių. Širvys ligi pat poezijos skaitymų pradžios pasirašinėja autografus. Rašo neklausdamas vardo, kaip dažniausiai daro poetai, nežiūrėdamas į akis. Plačiom didelėm tarsi pasiruošusiom skristi raidėm, o jo veidas toks liūdnas, pilnas lyg ilgesio, lyg kažkokios negandos. Taip ir norėjosi paklausti: kodėl tu toks liūdnas, Pauliau?

Vėliau ne kartą teko susitikti su poetu, kuris gyveno, kaip dabar man atrodo, tarsi šv. Pranciškus, priėmęs neturto įžadus – viską išdalinęs kitiems. Matydavau literatūros vakaruose, gatvėje ar jo pamėgtoje „Palangoje“. Nebuvau įkyrus, nesekiojau iš paskos, nesigyriau kartu išgėręs. Bet visa tai labai branginau, laikiau savyje, kartais papasakodavau ką nors artimiems draugams, o sugrįžęs tėviškėn – motinai.

„Tokiam žmogui viską galima atleisti“, – liūdnokai pasakė ji, paprasta, bet šviesi kaimo moteris, perskaičiusi gelsvą, tarsi ornamentais ataustą knygelę „Ir nusinešė saulę miškai“. Ir vėliau, einant per gyvenimą, man atrodė, kad šis žmogus šalia manęs, kažkur netoli. Dar jaunas būdamas supratau jo vienišumą, jo ilgesį, jo didelę jaunystės meilę. Jo užgėrimus, nenugalimą norą apsvaigti ir užsimiršti. Ir jo eilėraščius – iš pačių sielos gelmių, iki balso užlūžimo. Jie manyje sukėlė aidą. Jaučiau, koks jis negailestingas sau ir koks geras kitiems. Stiprus, bet greitai sužeidžiamas. Jį apginti galėjo tik draugai, o jų nebuvo daug – tikrų draugų. Kaip nebuvo ir tikros, paprastos laimės, nors gamta dosniai apdovanojo išorės ir vidaus grožiu, o svarbiausia – retu, nepakartojamu talentu. Tačiau laimę juk kiekvienas suprantame kitaip.

1991 metais, praėjus geram dešimtmečiui po poeto mirties, pasirodė pirmoji atsiminimų apie Paulių Širvį knyga „Kol Nemunas bus...“, kurioje pateikti būrelio draugų, bendraamžių bei kraštiečių liudijimai apie legenda tapusį dainių. Vėliau buvo išleistos pavienių autorių – Stasio Lipskio, Edvardo Uldukio, Alfonso Krasausko ir Rimanto Šavelio atsiminimų arba biografinės knygos. Jos jau senokai tapo brangia skaitytojų, P. Širvio talento ir asmenybės gerbėjų savastimi. Artėjant poeto 90-ajam gimtadieniui (2010) ir 30-mečiui nuo poeto mirties (2009) norėjosi platesnio žvilgsnio į jo gyvenimą, asmenybę ir kūrybą. Poeto bendraamžiai, bičiuliai, jį gerai pažinoję vienas po kito iškeliauja į amžinybę, todėl magėjo nors trumpam sustabdyti to laiko akimirkas. Nes tai, „kas neparašyta, nugrimzta į laiko tamsybes ir užmaršties grabe dingsta, o kas aprašyta – įdvasinta lieka“. Tai – iš Ivano Bunino romano „Arsenjevo gyvenimas“, kurį Paulius Širvys labai mėgo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija