Atnaujintas 2008 gegužės 30 d.
Nr. 41
(1634)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Eucharistijos arbinimo reikšmė

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI
teikia šv. Komuniją
jaunajai maldininkei
per Corpus Christi iškilmes

Šventasis Tėvas įvardijo
Eucharistiją ir kaip „artimo
meilės ir solidarumo mokyklą“

Grupė vienuolių eina
Devintinių procesijoje Romoje

Popiežius Devintinių procesijoje
papamobiliu atvyksta
prie Laterano Šv. Jono bazilikos

Krikščioniškosios revoliucijos               tiesa ir stiprybė

Popiežius Benediktas XVI iškėlė Eucharistijos revoliucinę galią vienijant žmones, nepaisant jų socialinių ir tautinių skirtumų. Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo gegužės 22 dieną sakytoje homilijoje per Devintinių (Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo) iškilmes aukotas šv. Mišias. Po pamaldų popiežiškojoje Laterano Šv. Jono katedroje jis vadovavo tradicinei Eucharistinei procesijai Romos gatvėmis į Didžiąją Švč. Mergelės Marijos baziliką. Eisenoje su Popiežiumi, adoravusiu Švč. Sakramentą, dalyvavo kardinolai, vyskupai, kunigai, vienuolijų ir katalikiškų organizacijų nariai bei daugiatautė maldininkų minia. Procesijos pabaigoje visi jie gavo Benedikto XVI suteiktą Eucharistinį palaiminimą. Šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas aptarė Corpus Christi šventės įvykius, išskirdamas tris svarbiausius jų aspektus. Pirmas – tai „mūsų susibūrimas prie Viešpaties altoriaus ir buvimas kartu Jo esamybėje“; antras – tai „procesija, ėjimas su Viešpačiu“ ir trečias – „suklupimas prieš Viešpatį adoracijoje“. Aiškindamas vienybę nešantį Eucharistijos slėpinį popiežius Benediktas XVI citavo apaštalo šv. Pauliaus laišką galatams. Šv. Paulius rašė, kad „nebėra nei žydo, nei graiko; nei vergo, nei laisvojo; nei vyro, nei moters. Visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28)

Būtent tokie žodžiai, anot Šventojo Tėvo, geriausiai atspindi „krikščioniškosios revoliucijos tiesą ir stiprybę, kuri patiriama susirinkus prie Eucharistijos“. Čia, Viešpaties esamybėje, susiburia draugėn skirtingo amžiaus ir lyties žmonės, kurie užima įvairią padėtį visuomenėje ir turi skirtingas politines nuostatas. Ši vienybė patvirtina, kad Eucharistijos garbinimas negali būti tik privatus reikalas, skirtas žmonėms pagal panašumą ar draugystę.  „Eucharistija yra viešas pamaldumas, kuris neturi jokio slaptumo ar išskirtinumo“, – aiškino Popiežius.

Žengimas su Viešpačiu                       Jam vadovaujant

Tikintieji prie Viešpaties stalo renkasi ne susipažinti, o skatinami tikėjimo. Taip jie tampa „vienu kūnu“, kuris yra Bažnyčia ir „dalijasi viena Duona, kuri yra Kristus“, – kalbėjo Benediktas XVI. Vienybės „požymis“, regimai įgyvendintas Eucharistijoje, krikščionybei būdingas nuo pat jos atsiradimo. Todėl reikia išlaikyti budrumą, nepasiduoti „partikuliarizmo vilionėms“, nors jos gali atrodyti ir kaip geros intencijos. Taigi, Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė visiems primena, kad „būti krikščionimis reiškia būti kartu“, būti to vienintelio Viešpaties esamybėje, „būti viena Jame ir su Juo“.

Aiškindamas „ėjimą su Viešpačiu“, Šventasis Tėvas pažymėjo, jog tai yra natūrali šv. Mišių tąsa. Dovanodamas save Eucharistijoje, Jėzus Kristus mus išlaisvina iš sąstingio, padeda pakilti ir žengti į priekį. Toje kelionėje Eucharistija – gyvybės Duona, suteikia jėgų įveikti sunkumus ir kelyje pasitaikančius pavojus. Kaip „be Dievo, kuris yra su mumis, Dievo, kuris yra šalia, mes galėtume individualiai, kaip visuomenė arba kaip tautų šeima, išlaikyti gyvenimo piligrimystę?, – klausė popiežius Benediktas XVI. – Eucharistija – tai Dievo sakramentas, kuris nepalieka mūsų vienų kelionėje, bet yra visada šalia ir rodo mums kelią“. Tai labai svarbu, kadangi nepakanka tik eiti, svarbu žinoti, kur einame. Gyvenimo pažanga būna prieštaringa ir nepilna, jeigu nėra tvirtų atramos kriterijų!

Pagaliau kalbėdamas apie Corpus Christi šventės trečiąjį elementą, „suklupimą prieš Viešpatį adoracijoje“, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog tai – „vertingiausias ir radikaliausias vaistas nuo stabmeldysčių“, kurių buvo praeityje ir gali pasitaikyti šiandien. Tai yra akivaizdi laisvės išraiška. Tie, kurie nusilenkia Jėzui, yra dvasiškai stiprūs, todėl jie negali keliaklupsčiauti prieš tuos, kurie turi žemiškąją galią, kad ir kas jie būtų. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, kaip krikščionys „mes klaupiamės prieš Dievą, kuris pirmasis nusilenkė iki žmogaus (…), kuris klūpėdamas plovė jo purvinas kojas“. Jis teigė, jog Kristaus Kūno adoracija reiškia tikėjimą, kad konsekruotos duonos gabalėlyje tikrai yra Išganytojas, kuris „suteikia prasmę žmogaus gyvenimui, plačiajai visatai ir net pačiam mažiausiam iš jo kūrinių. Tą daro visai žmonijos istorijai ir net pačiam trumpiausiam jo gyvenimo momentui“.

Artimo meilės ir solidarumo mokykla

Prie Devintinių temos Šventasis Tėvas sugrįžo praėjusį sekmadienį kalbėdamas maldininkams, susirinkusiems į šv. Petro aikštę vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldai. Popiežius priminė, kad jeigu Vatikane ir kai kuriose šalyse Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė celebruojama tradiciškai ketvirtadienį po Švč. Trejybės sekmadienio (šiemet gegužės 22 dienos), tai kitur nukeliama į ateinantį sekmadienį. Kiekvienu atveju, kaip teigė Benediktas XVI, „Devintinės – tai Eucharistijos šventė, nepaprasta dovana Kristaus, panorėjusio Paskutinės Vakarienės metu palikti mumsVelykų atminimą, savo Kūno ir Kraujo sakramentą, savo begalinės meilės mums pažadą“.

Aiškindamas Šventosios Ostijos krikščioniškosios tiesos nuostabųjį turinį, Popiežius tvirtino, kad taip Dievas, „visagalis dangaus ir žemės Kūrėjas, tampa grūdu, kad būtų pasėtas mūsų laukuose, mūsų istorijos dirvoje“. Eucharistijoje Jis tampa duona, kuri yra laužoma, dalijama ir valgoma. „Jis tampa maistu, kuris suteikia mums gyvybę ir galimybę dalyvauti Jo dieviškajame gyvenime. Šventasis Tėvas priminė ir tai, kad Betliejaus miesto, kuriame gimė Jėzus, pavadinimas išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „Duonos namai“. Jau savojo mokymo skleidimo pradžioje Išganytojas mokiniams aiškino, kad Tėvas jį atsiuntė į pasaulį, kaip „nužengusią iš dangaus gyvąją duoną“, kaip „gyvybės duoną“.

Savo pastebėjimuose prieš „Viešpaties Angelo“ maldą, norėdamas paliesti kai kuriuos socialinius klausimus, popiežius Benediktas XVI Eucharistiją įvardijo ir kaip „artimo meilės ir solidarumo mokyklą“. Atkreipdamas į pasaulyje aštrėjančią „maisto krizę“, kurią lėmė spartus kainų kilimas, Šventasis Tėvas sakė, jog „kas valgo Kristaus Duoną, negali likti abejingas tiems, kurie ir mūsų dienomis stokoja kasdieninės duonos“.

Skaudu, kad pasaulyje nemažėja badaujančių skaičius, kad daug tėvų negali aprūpinti maistu savo vaikų, o  tarptautinei bendruomenei sunkiai sekasi išspręsti šią problemą. Bažnyčia ne tik nuolat meldžia „kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ (Viešpaties malda), bet ir sekdama Jėzaus pavyzdžiu nuolat darbuojasi, kad „būtų padauginti penki  kepalai ir dvi žuvys“ (evangelinis Išganytojo stebuklas). Ji tai atlieka per gausias humanitarines organizacijas ir diplomatinėmis pastangomis, stengdamasi, kad nė vienas neliktų nepatenkinęs būtiniausių savo gyvenimo reikmių.

„Brangūs broliai ir seserys, tegul Corpus Domini šventė tampa proga sustiprinti rūpestį mūsų broliais, o ypač vargšais, – tokiu palinkėjimu baigė kalbą popiežius Benediktas XVI. – Tegu su Švč. Mergelės Marijos užtarimu mes įgysime šią malonę. (…) Tegu Marija, kuri išnešiojusi Jėzų savo įsčiose, tapo Eucharistijos gyvuoju „tabernakuliu“, perduoda mums savąjį tikėjimą į jos dieviškojo Sūnaus Kūno ir Kraujo šventąjį slėpinį, kad jis tikrai taptų ir mūsų gyvenimo centru“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija