Atnaujintas 2008 birželio 4 d.
Nr. 42
(1635)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Žaisti jausmais ar valstybės reikalus tvarkyti?

Algimantas ZOLUBAS

„Šeši nuliai - milijonas" - Arūno Valinsko per LNK televiziją demonstruotas žaidimas, veikiantis j žiūrovų jausmus, nešantis laidų vedėjui pelną, tapo jo kurpiamos Tautos prisikėlimo partijos ideologijos pagrindu. Žinant, kad lošimo, žaidėimo, „žvaigždėmis" tapti siekėjų apstu, o minimą žaidimą LNK nutraukė, A. Valinskas šį verslą nusprendė perkelti į politiką ir iš politinio verslo pasidaryti gal didesnį nei „šeši nuliai" pelną. Kodėl nepabandyti, jei demokratijos mechanizmas tokią galimybę teikia?...

Demokratija arba savivalda savyje jokių vertybių neturi. Ji tėra mechanizmas, įgalinantis realizuoti demokratinį valdymo būdą. Tikrosios vertybės yra (arba jų nėra) visuomenėje, kuri tą mechanizmą valdo. Jei mechanizmą valdo visuomenė, gyvenanti pagal Dievo valią, demokratija - palaima, jei pagal šėtono valią, demokratija virsta tironija. Tironišką demokratiją, „demokratinį centralizmą" neseniai Lietuvai teko patirti. Demokratiniam valdymui renkami ar pagal priimtus įstatymus skiriami visuomenei atstovaujantys valdymo organai: prezidentas, parlamentas, savivaldybės, teismai. Kad taptum visuomenės išrinktu atstovu, iš tam tikro skaičiaus kandidatų reikia rinkimuose surinkti daugiausiai balsų, trumpai tariant, atstovavimo visuomenei teisę lemia rinkėjų daugumos valia.

Lietuvoje valdžias daugumos valia išrenka visuomenė, tačiau ta pati visuomenė tik išrinkusi valdžią ją iškart vertina nepalankiai. Prasčiausiai vertinamas Seimas. Ar demokratijos mechanizmas blogas, ar jis blogai valdomas, ar daugumos valia bloga, kad nesiseka sau gerą, tarnaujančią visuomenei valdžią išsirinkti?

Demokratinių rinkimų mechanizmas iš tikrųjų turi daug trukumų. Jis nevertina renkamųjų ir renkančiųjų išsilavinimo, lojalumo valstybei, tautybės, valios kokybės, dorovės bei kitokio cenzo. Šiam mechanizmui svarbu, kad renkamasis ir renkantysis būtų formalūs valstybės piliečiai, mechanizmui svarbi ir lemianti yra balsų dauguma. Iš tikrųjų esminį vaidmenį tautų ir jų valstybių raidai turi ne dauguma, o mažuma. Šventieji, genijai, išminčiai, talentai - mažuma, tačiau jų įtaka visuomenės raidai nepalyginamai didesnė už bet kokią daugumą. Jie iškelia siektinus idealus savo sektinu pavyzdžiu, ypatingomis dvasios galiomis formuoja pasaulėžiūrą. Tačiau trumpalaikiai vedliai (valdžios) išrenkami visuomenės daugumos valia. Todėl apie valią verta kalbėti plačiau. Valia yra psichinė galia, pasireiškianti sąmoningu veiklumu. Stebint rinkimines kampanijas, jų keliamas emocines audras, neišugdytoje, pilietiškai nesąmoningoje visuomenėje nei psichinė galia, nei sąmoningas veiksmams negali būti išreikšti. Tokiuose rinkimuose vyrauja ne valia, o emocijos, kurioms sukelti pasitelkiamos pilkosios bei juodosios agitacinės technologijos ir net modernioji magija. Todėl, kai iš Seimo tribūnos seimūnas arogantiškai postringauja, kad jis išrinktas tautos valia, kad jis atstovauja tautai, teiginys kelia ne abejonę, o sarkastišką šypseną. Iš tikrųjų didelė dalis „išrinktųjų" į Seimą pateko ne dėl rinkėjų valios, o dėl emocijų, ir ne atstovauti bei tarnauti tautai atėjo, o valdžioje būti, sau ar klanui turtus ir pinigus kaupti, malonumais gyventi. Darbo partija yra tikras politinis nulis, tačiau milijonines lėšas valdantis klanas į valdžią atėjo per sukeltas emocijas. Jei už ją balsavę piliečiai būtų susimąstę, giliau įžvelgę, nesunkiai būtų pastebėję, kad tie partijos milijonieriai iš jų prakaito milijonieriais tapo, kad jiems ne piliečių įdarbinimas ir jų buitis, o pačių kišenė, valstybės lovys labiausiai rūpi. Deja, rinkėjus labiau paveikė emocijos, nei įžvalgomis paremtas sąmoningas veiksmas, valia.

Kas politiką laiko ne valstybės reikalų tvarkymu, o pelningu verslu, žino, kad rinkėjų jausmais galima manipuliuoti, jų jausmus veikti per balaganinius renginius, žaidimus, smulkias dovanėles. Netenka abejoti, kad būtent taip patekti j valdžią sumanė A. Valinskas su kurpiama Tautos prisikėlimo partija.

Demokratijos adeptų įpirštas teiginys, kad žmonių valia yra Dievo valia (vox populi - vox Dei) yra tik emocinga demokratijos puošmena. Iš tikrųjų valia gali būti gera ir bloga, gali valios ir visai nebūti, o bloga valia jau negali būti iš Dievo. Čia dera paklausti: ar galima vadinti geros valios raiška balsavimą už vakarykščius tautos prievartautojus -buvusius komunistus, kagėbistus bei jų talkininkus, autonomininkus lenkus, nelojalius valstybei formalius piliečius? Ir atsakyti -jie į Seimą pakliuvo per blogą rinkėjų valią.

Dera pastebėti, kad didelę įtaką valdžios rinkimams turi ne bloga valia, o jos nebuvimas arba stoka. Apie pusę balsavimo teisę turinčių formalių Lietuvos piliečių į rinkimus neateina. Galimas daiktas, kad jie yra dori, doresni už emocionaliuosius rinkėjus, bet ne dėl savo kaltės valios neturi, o emocijoms nepasiduoda. Tačiau jų nedalyvavimas rinkimuose turi įtaką daugumai, kuri, jiems dalyvaujant, gal dauguma nebūtų. Kita vertus, tie bevaliai arba abejingieji yra patogus rezervas nešvariųjų rinkiminių technologijų poveikiui, manipuliavimui.

„...Nusidėjau žodžiais, darbais ir apsileidimais" - tai Atgailos akto žodžiai prieš šv. Mišias. Taigi krikščioniui abejingumas rinkimams prilygsta apsileidimui ir yra nuodėmė. Dar daugiau - dviguba nuodėmė, nes pilietis, nedalyvaudamas valstybės kūrimo ir tvirtinimo procese, ją silpnina, o, kita vertus, rinkimuose užleidžia vietą tam, kuris balsuos už partiją ar kandidatą, kuris į valdžią eina asmeninius ar klano interesus tenkinti, o ne valstybę tvirtinti. Skatinimas balsuoti prieš visus taip pat prilygsta apsileidimui, nes atveria kelią eiti į valdžią neabejingiems, tačiau blogos valios žmonėms

Demokratinės valstybės reikalus tvarkyti - vykdyti politiką - būtina pilietinė, sąmoninga, turinti gerą valią ir politizuota visuomenė. Tačiau per aštuoniolika nepriklausomybės metų apie geros valios ugdymą šnekėta labai vangiai, o visuomenę depolitizuo-ti (išpilietinti) buvo labai stengiamasi. Iš visų valdžios lygių nepasitraukusiems buvusiems partiniams nomenklatūrininkams ir naujai į valdžias ateinantiems populistams depolitizuota neatspari manipuliacijoms visuomenė buvo labai reikalinga. Todėl visuomenės pilietiniam ugdymui ir jos telkimui joks dėmesys nebuvo rodomas. Tik pastaraisiais metais, kai rinkimai į Seimą parodė, kad ne tik demokratijai, bet ir valstybingumui kyla pavojus, valstybės vadovai prabilo apie pilietiškumą. Prabilo gal todėl, kad pati visuomenė nebetyli, pradeda susivokti, kad sekimu „švytuokle", balsavimu „prieš", iš pažadų kylančiomis emocijomis demokratijos mechanizmo deramai nevaldys, geros valdžios nesukurs.

Visuomenė pati ieško būdų saviugdai, politiniam raštingumui įgyti, siekia tapti nemanipuliuojamu veiksniu valstybėje. Nepaisant įvairių trukdymų „iš viršaus", kuriasi pilietinės visuomeninės organizacijos, judėjimai. Lietuvoje jau veikia per tūkstantį vietos bendruomenių, kurias galime laikyti pilietinės visuomenės pradžios mokykla, lietuviška talka pilietinei visuomenei formuoti. Tikėtina, kad per bendravimą, saviugdą amžinųjų ir bendražmogiškujų vertybių pagrindu visuomenėje rasis daugiau geros valios, trauksis susvetimėjimas, o pilietinė visuomenė kokybe ir kiekybe augs.

Valstybės reikalų tvarkymo, paremto žaidimu rinkėjų jausmais, vieta - politikos šiukšlyne.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija