|
Dora ir Lietuvos ateitis
Prof. Ona VOVERIENE
Mokslininkai teigia, kad nieko nėra prak-tiškesnio už gerą teoriją. Kiekviena teorija prasideda nuo sąvokų sistemos. Sąvoką dora" Lietuvių kalbos žodynas" aiškina: dorumas, moralė; doras - tai paisantis normų, moralus". Tačiau filosofijos moksle sąvoka dora" turi daugybę atspalvių - tai ir dorybė, ir dorovė, ir dorovės taisyklės, ir dorovinė asmenybė, ir dorovinė kultūra, ir dorovinė laisvė. Filosofas Imanuelis Kantas dora vadina gebėjimą pagal dorovės principus priešintis blogiems polinkiams ir juos nugalėti". Žanas Žakas Ruso rašė: Norėdami gyventi gerai, mes visuomet turime kovoti patys su savimi". Seneka: mokytis doros, -vadinasi, išsižadėti ydų", o fizikas ir mąstytojas Albertas Einšteinas rašė: Žmonijos ateitis priklauso ne tik ir ne tiek nuo mokslo ir technikos raidos, kiek nuo dorovės sklaidos".
Lietuva buvo stipri tol, kol jos moterys buvo doresnės. Lietuvių moterų dorybė padėjo tautai išlikti šimtmečius, atlaikyti pasaulio kataklizmų smūgius - karus, revoliucijas, okupacijas, Sibiro gulagus - pačiom išlikti ir išsaugoti savo vaikus, atkentėti jų vyrų padarytas klaidas ir puoselėti nepriklausomos Lietuvos viltį. Vienoje iš konferencijų prof. Vytautas Landsbergis kalbėjo: Tautos gyvybė -iš moters... Jei į moralinio nuosmukio liūną puola vyras, tai dar pusė bėdos, jeigu į jį įklimpsta moteris - tai jau pabaiga, galas ir šeimai, ir tautai, ir valstybei".
Keisčiausia, kad apie tai patys lietuviai, net moterys savo organizacijose nenori kalbėti. Tuomet kalba svetimieji. Ir tai yra žymiai skaudžiau. Čečėnų rašytojas Vachidas Elchojevas, pabėgęs nuo Rusijos galvažudžių, siautėjusių jo tėvynėje, įsikūręs Lietuvoje ir čia parašęs knygą Susitikimas su velniu" (V, 2002), apie mūsų moteris rašė: Jūsų moterys paleistuvauja, negimdo vaikų. Jūs nebranginate savo kalbos. Negerbiate savo religijos. Negerbiate vyresniųjų, tėvų. Piktnaudžiaujate alkoholiu, rūkalais, narkotikais ir jūs nykstate... Jūsų tauta graži. Simpatingi, kultūringi, mandagūs, švarūs ir tvarkingi žmonės... Daug pliusų. Tačiau juos visus nubraukia nesantuokinis gyvenimas. Pasišlykš-tėtina. Ir rezultatas - mažas gimstamumas".
Žiaurūs svetimšalio žodžiai, bet, pripažinkime, - teisingi. Jais viskas pasakyta. Taigi kaip kursime Lietuvos ateitį? Ji kol kas dar vaiko vežimėlyje, mokyklos suole, artimesnė - šeimoje, visų pakopų mokykloje, žiniasklaidoje.
Lietuvoje dar yra padorių šeimų, kur vaikas dorai auklėjimas. Tačiau atsižvelgiant į bendrą doros situaciją, apie kurią kalbame, svarbiausias vaidmuo doros ugdyme tenka mokyklai.
Gerai, kad jau pradedama kalbėti apie dorinį ugdymą, kad yra įkurta Religijos studijų kolegija Kaune, organizuojanti seminarus, konferencijas. Ypač malonu, kad atgaivinama Moterų lygos Kauno skyriaus puoselėta svarbi tema, užgesusi su šviesaus atminimo pedagogės dr. Apolonijos Paurie-nės mirtimi. Jos ir jos bendražygių buvo daug padaryta, tačiau neįtvirtinta knygose ir nugrimzdo užmarštin. Mūsų bendražygė Lidija Veličkaitė kartu su Vilniaus moterų katalikių draugija ėmėsi gaivinti šią reikalingiausią ir aktualiausią dabartinei Lietuvai temą.
Moksleivių ir jaunimo dorinio ugdymo teoretikė, Vilniaus pedagoginio universiteto doc. dr. Alma Stasiulevičiūtė, jau daug metų kurianti dorinio ugdymo teorinius pamatus, tvirtina, kad dorinis ugdymas yra etikos mokymo kurso mokyklose alternatyva. Tačiau dorinio ugdymo pamate yra krikščioniškosios vertybės. Tiesą sakant, nėra pasaulyje tobulesnių įstatymų už Dievo įsakymus. Tai ir yra doros mokymo pamatas, skatinantis atsižadėti žmogaus prigimties, jo, kaip biologinės būtybės, instinktų ir ydų. Tai ir asmenybės ugdymo, jo valios grūdinimo pamatas. O juk būtent valia, kaip sakė šviesaus atminimo pedagogas prof. Juozas Laužikas, ir daro žmogų žmogumi: Nėra valios - nėra ir žmogaus".
Dorinis ugdymas apima žmogaus fiziologinį, psichologinį ir dvasinį lygmenis, t.y. protą, sielą (religiją) ir širdį (meilę). Grindžiamas Katalikų Bažnyčios mokymu dorinis ugdymas teikia galimybes atsakyti jaunam žmogui į esminius klausimus: kas yra gėris ir blogis, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, kaip realizuoti save, kad taptum tikra asmenybe, verta žmogaus vardo ir žmonių pagarbos.
Skaitydama literatūrą apie dorinio ugdymo praktiką, pasigendu gilesnių pedagogikos žinių integracijos į dorinio ugdymo procesą - būtent toks buvo šviesaus atminimo dr. A. Paurienės veiklos pobūdis. Europietiškoje klasikinėje edukologijoje buvojau nusistovėjusios ir griežtai apibrėžtos, tokios pedagoginio proceso sudėtinės dalys: švietimas, mokymas, lavinimas, ugdymas ir auklėjimas.
Švietimas - pati bendriausia sąvoka, reiškianti mokymo, lavinimo, ugdymo ir auklėjimo mokykloje organizavimą, informaciją ir sklaidą.
Mokymas - tai mokslo žinių perdavimas, mokslo tiriamasis darbas, įgūdžių ir mokėjimų formavimas.
Lavinimas - pažintinės veiklos, fizinės jėgos, gebėjimų savarankiškai, kvalifikuotai ir kūrybiškai veikti.
Ugdymas - tai mokytojo vadovaujamas moksleivių (ir suaugusių žmonių) bendravimas kultūros vertybių pamatu.
Auklėjimas - tai asmenybės kryptingumo, valios, charakterių, gražaus bendravimo - žmonių tarpusavio santykių, santykių su aplinka ir gamta savimonės formavimas ir... koregavimas.
Kaip tik šios paskutiniosios pedagoginio proceso dalies dabartinėje mokykloje ir nebeliko. Geriausiu atveju jis paliktas mokytojo nuožiūrai. O mokytojai mano, kad auklėjimas yra šeimos pareiga, nes individas formuojasi ankstyvoje vaikystėje. Nueita pačiu lengviausiu keliu, neatsižvelgta į mūsų dienų realijas - sunaikintą šeimą, socialines realijas, kai vaikas nuo dviejų metų pradedamas auklėti lopšelyje, darželyje, vėliau mokykloje, pakirstus doros pamatus, žmogaus atskyrimą nuo Dievo, dažnu atveju tikėjimą suprantant kaip tradicinį Bažnyčios apeigų atlikimą, nesigilinant į Dievo ir tikėjimo esmę; dabar jau ir sparčiai diegiamą nomadinę dvasią, kuo toliau, tuo labiau atskiriant vaiką nuo šeimos nomadiniais geltonaisiais autobusiukais".
Dorinio ugdymo kurse auklėjimas turėtų būti pagrindinis pedagoginio ciklo procesas, kuriame svarbiausia ne žinios, ne tai, ką mes kalbame, o tai, kas mes patys esame, kuo gyvename ir kokias vertybes pripažįstame" (Liucija Grybaitė. Dorinio ugdymo ir gyvenimo būdo tapatumo integracijos svarba // XXI amžius. - 2006, saus. 7, p. 4), t. y. svarbiausia yra pedagogo asmenybė, jo kvalifikacija, vertybių sistema, gyvenimo būdas ir pedagoginis talentas, jo skleidžiama šviesa ir pavyzdys.
Taigi Lietuvos ateitis yra mokytojo rankose. Gero ir kūrybingo mokytojo. O kūrybingas mokytojas visados yra kaip pranašas, - teigė mokytojų mokytojas filosofas Antanas Maceina, - jeigu jis yra stipriai įsirėmęs į gimtąją žemę, į visą joje vykusią istoriją, į joje kerojančius papročius ir tradicijas, tada jo žvilgsnis prasiskverbia į ateitį, atskleidžia būsimuosius kelius ir uždavinius ir tuo būdu vadovauja Tautai".
© 2008 XXI amžius
|