| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Neperkamas ir neparduodamas Pasibaigus Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimui, šio visuomeninio judėjimo lyderiui Rytui KUPČINSKUI bei Kauno skyriaus pirmininkui Raimondui KAMINSKUI XXI amžius" pateikė keletą klausimų: kaip vertintinas Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas, kokios kalbos, kokie pranešimai paliko giliausią įspūdį, kokia dabartinio Sąjūdžio misija, ateitis, svarbiausios užduotys, kodėl Sąjūdis vis dar reikalingas Lietuvai. Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas, Seimo narys Rytas KUPČINSKAS:
Minime reikšmingiau-sio XX amžiaus pabaigos judėjimo, telkusio Lietuvos žmones laisvei ir nepriklausomybės atkūrimui, 20-ies metų jubiliejų. Tai nedidelis laiko tarpas, lyginant su daugiaamže mūsų Lietuvos vals-tybės istorija, tačiau reikšmingas tuo, kad dar kartą įrodė lietuvių tau- tos gyvybinių galių stiprybę, jos nepalaužtą dvasią išsivaduoti iš sovietų okupacijos. Lietuvos Sąjūdis buvo ta organizacija, kuria remiantis racionaliausiai pavyko pasinaudoti žlungančios Sovietų Sąjungos nesugebėjimu valdyti milžinišką imperiją, sutelkti tautą nepriklausomybės atkūrimui, efektyviai naudotis pasaulio lietuvių bendruomenės parama bei įtaka ir tarptautinės demokratinės visuomenės dėmesiu. Tuometinė kompartija, jos nomenklatūra, KGB visomis priemonėmis siekė minimizuoti žmonių siekį gyventi laisvoje šalyje, siekdama perimti vadovavimą Sąjūdžiui. Jų netenkino padėtis, kad Sąjūdyje dalyvavo ir didelę įtaką turėjo pokario pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviai - partizanai, sukilėliai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" leidėjai ir platintojai, žmogaus teisių gynėjai. Kompartijos aktyvistai nenorėjo atsisakyti savo privilegijų, įvairiais svertais siekė daryti įtaką eilinių žmonių gyvenimui, lobti visuomenės sąskaita. Tenka konstatuoti, kad Sąjūdžio kūrimosi pradžioje kompartija sistemingai kūrė planus, kaip perimti valdžią, atkūrus nepriklausomybę. Tai mes sakome matydami realią situaciją šalyje, kai pagrindinėse valstybės struktūrose įsitaisė asmenys, dirbę komunistų partijos ir komjaunimo centro komitetuose ir vietinėse partinėse organizacijose, baigę Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų, milicijos aukštąsias mokyklas. Netenka abejoti, kad tai buvo planuojama bei numatoma ir Rytuose, už Lietuvos ribų. Tenka pripažinti, kad daugelis Lietuvos žmonių tikėjo, kad mus vienijo laisvės ir nepriklausomybės siekiai, bendras darbas tautos gerovei, demokratinės ateities vardan. Tačiau dabartis rodo ką kita. Kompartijos nomenklatūros atstovai žingsnis po žingsnio realiai užgrobė vykdomąją valdžią, įvesdami biurokratinį diktatą, teisminė valdžia taip ir liko nereformuota, tik dar labiau uždara ir neatsakinga visuomenei, švietimo sistema depolitizuota (tiksliau, apsiribojama žinių siekimu, neugdant meilės ir pagarbos savo kraštui). Sudėtinga diagnozuoti ir išrašyti receptus sveikatos ir socialinės apsaugos išgijimui. Net tokie teigiami pasiekimai, už kuriuos pasisakė Sąjūdis - būti NATO ir ES nariais, neišnaudojami visos tautos saugumui ir ekonominei gerovei pasiekti. Negalima pamiršti tragiško istorijos laikotarpio, kai, sovietams okupavus Lietuvą, vykdytas genocidas: buvo žudomi, naikinami, tremiami Lietuvos piliečiai, kovoję ir rėmę Lietuvos valstybingumą. Ir štai, praėjus 20 metų, kai buvo tūkstančiai pokario metais nužudytų šalies gyventojų, dabartinius teismus pasiekė vos keliolika genocido bylų. Čia galima būtų išvardinti kelias problemas: bylų vilkinimas prokuratūroje ir teismuose, skiriamos simbolinės bausmės KGB darbuotojams ir slaptiesiems agentams, atstatant partizanų teises remiamasi nusikalstamos organizacijos niekiniais kaltinamaisiais aktais ir niekiniais nuosprendžiais. Tai atsitiko todėl, kad nebuvo Niurnbergo komunizmui. Taigi iškyla reali grėsmė, kad komunizmas bus prikeltas. Šiuos pavojus privalome suprasti ne tik mes, bet ir visa demokratinė tarptautinė bendruomenė. Galima surašyti labai daug problemų, iškilusių dėl nomenklatūrinio valstybės užvaldymo. Tačiau reikia pripažinti, kad tai galime įveikti tik Sąjūdžiui aktyviai dalyvaujant bei telkiant į vieningą kumštį kitas patriotines, demokratines organizacijas. Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimondas KAMINSKAS:
Džiugu, sveikintina, kad suvažiavimas priėmė rezoliucijas dėl Rytų Lietuvos problemų, dėl smulkiųjų ir vidutinių šeimos ūkių atkūrimo Lietuvoje, dėl teismų sistemos demokratizavimo, kreipimąsi į Generalinį prokurorą, raginantį inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl sandorio su Leo LT pripažinimo negaliojančiu, dėl atsakomybės už Lietuvos ateitį renkant LR Seimą, remiant patriotinių, krikščioniškąsias ir tautines vertybes išpažįstančių partijų kandidatus. Suvažiavimo dalyviai pritarė pareiškimams dėl Lietuvos kariuomenės bėdų, tačiau nepritarė kai kurių Sąjūdžio veteranų sumanymui išrūpinti aukščiausius valstybės apdovanojimus buvusiems iniciatyvinės grupės nariams. Suvažiavimas taip pat parėmė atvirą laišką LR Prezidentui ir kitiems valstybės atsakingiems pareigūnams dėl institucijų neveiklumo įrengiant Lukiškių aikštės memorialinį paminklą Nežinomam partizanui bei Piliečių santalkos kreipimuisi į LRT Tarybą dėl Dariaus Kuolio vedamų laidų nutraukimo. Suvažiavimo baigiamąją kalbą pasakė monsinjoras A. Svarinskas, ragindamas būti drąsiais ir aktyviais Lietuvos piliečiais. Lietuvos Sąjūdis - tai visuomeninė organizacija, 1988 metais pradėjusi kovą už Lietuvos nepriklausomybę. Dabar jis vienija kovotojus už laisvę, intelektualus, visuomenės veikėjus, kurie įžvelgia ir nebijo viešai įvardyti aktualių šių dienų problemų. Prof. Vytautas Landsbergis savo kalboje pažymėjo, kad Lietuvos visuomenė, nugalėjusi sovietinę santvarką, labai sunkiai atsikrato sovietinio gyvenimo įpročių, todėl kiekvienas turime imtis iniciatyvos, kad sąžinės tuštėjimo metas" baigtųsi. Monsinjoras A. Svarinskas pastebėjo, kad mums dažnai trūksta drąsos ne tik spręsti dabartines problemas, bet net garsiai įvardyti kai kuriuos istorinius faktus. Lietuvos Sąjūdis telkia visuomenės narius j aktyvią viešą pilietinę diskusiją, atstovauja ir gina viešąjį interesą, siekia ugdyti pilietinę atsakomybę nesitaiks-tant su nusikalstamumu ir įstatymų pažeidimais. Iškėlęs laisvės deklaraciją, Lietuvos Sąjūdis postmo-dernioje Lietuvos visuomenėje išlieka realia jėga, kovojančia už žmogaus teises ir laisves, stiprinančia pilietiškumą bei ugdančia pilietinę brandą. Vykstant politiniams, ekonominiams, technologiniams ir visuomeniniams pokyčiams Lietuvos Sąjūdis yra jėga, galinti kovoti už demokratiją be nomenklatūros, už institucijas be korupcijos, prieš valstybės politikos formavimą pagal privačių interesų grupių užsakymus. Sąjūdis vienija geros valios žmonių pastangas stiprinti valstybės ir visuomenės institucijų bendradarbiavimą. Sąjūdis jau įrodė, kad negalima užgniaužti tautos siekio būti laisvai ir nepriklausomai. Šiandien Sąjūdis turi įrodyti, kad Lietuvos valstybingumas yra neperkamas ir neparduodamas. Po Kovo 11-osios liko daug neįgyvendintų tikslų ir kai kuriems gali atrodyti, kad siekis sukurti kiekvienam teisingą Lietuvą yra neįgyvendinamas. Tačiau istorija mums primena, kad ir 1918 metais Lietuvos tikslas atkurti buvusį valstybingumą taip pat kai kam atrodė nepasiekiamas, viršijantis lietuvių tautos jėgas ir galimybes. Iškovojus Lietuvai politinę laisvę Sąjūdis dar turi iškovoti ir demokratinę laisvę. Parengė Gintaras VISOCKAS
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |