Atnaujintas 2008 m. birželio 11 d.
Nr. 44
(1637)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kai viskas širdimi išraudota

Radviliškio politinių kalinių ir tremtinių chorui „Versmė" - 15 metų

Penkioliktasis „Versmės“ gimtadienio
koncertas. Centre - choro vadovė
Laimutė Steponavičienė

„Versmei" už dainą dėkoja Kultūros
skyriaus vedėjas Eugenijus Jurgauskas

Gegužės 18 dieną, sekmadienį, Radviliškio Švč. Mergelės Ma­rijos Gimimo bažnyčioje aukotos šv. Mišios už gyvus ir miru­sius „Versmės" choristus. Kartu su radviliškiečiais meldėsi ir tremtinių chorų dalyviai iš Kėdainių, Kuršėnų, Mažeikių, Šiau­lių. Paskui Kultūros rūmuose vyko šventinis susibūrimas, kon­certavo chorai „Versmė", „Diemedis" (Kėdainiai), „Tremties var­pai" (Kuršėnai), „Atmintis" (Mažeikiai), atvyko pasveikinti Šiaulių politinių kalinių ir tremtinių choro atstovai, Radviliš­kio moterų choras (vadovas Kęstutis Pakštas). „Versmės" choro kolektyvą taip pat pasveikino Radviliškio rajono savivaldy­bės administracijos, įstaigų vadovai, kultūros, meno kolektyvų atstovai, Šiaulių tremtinių koordinacijos centro darbuotojai. „Jūs - tautos istorija ir kančia, - sakė Radviliškio rajono savi­valdybės administracijos direktorius Vitolis Januševičius. - Tau­tos kančios istorija ir atmintis, apipinta dainomis ir viltimi..." Skaitytojams pateikiame interviu su choro vadove, Rad­viliškio muzikos mokyklos direktore Laimute STEPONA­VIČIENE

Prašome priminti choro kūrimosi istori­ją, sumanymo burtis iniciatorius, kolekty­vui vadovavusius žmones.

Prasidėjus Atgimimui, visoje šalyje ėmė kurtis politinių kalinių ir tremtinių chorai. Tuo metu pagrindinis choro iniciatorius Radviliškyje buvo didelis entuziastas poli­tinis kalinys ir tremtinys Algirdas Kaman­tauskas. Jis draugėn subūrė būrelį bendra­minčių, tik neturėjo vadovo. A. Kamantaus­kas prikalbino atvažiuoti dirbti Šiaulių kon­servatorijos Chorinio dirigavimo paskutinio kurso studentę Heleną Strazdauskaitę. Po kelių mėnesių repeticijų Helena išvažiavo studijuoti kitur, ir taip choras kuriam laikui nutilo... Choro „Versmės" istorija skaičiuo­jama nuo 1993 metų, kai LPKTS Radviliš­kio skyriui pradėjo vadovauti Stasė Janu-šonienė. Tada choro vadovu tapo jaunas chorvedys Vaidotas Lesickas, o nuo 1997 metų - Zenona Žakienė. Jai vadovaujant, choras išaugo tiek žmonių skaičiumi, tiek profesionalumo lygiu.

Kaip keitėsi Jūsų vadovaujamo choro at­liekamų dainų repertuaras, ką naujo pasiū­lote sau ir klausytojams? Kur yra ta riba, kada ta pati daina atliekama kaip dainuo­jamosios tautosakos brangakmenis - tokia jau yra tremties kūryba - ir kada skamba jos profesionalusis variantas?

Kaip dainuojamosios tautosakos bran­gakmenis, mano nuomone, šios dainos skam­bėjo ten, Sibiro platybėse. Jose svarbiausia yra tekstas, kupinas ilgesio ir vilties. Taip žmonės išreikšdavo savo išgyvenimus. Dainuodavo sau... Iš tremtinių girdėjau, kad dai­na jiems atstodavo maldą. Padainuodavo ir tarsi palengvėdavo...

Ir dabar, kada minime Gedulo ir vilties dieną arba atidengiant paminklus, stengia­mės, kad tos dainos skambėtų iš choristų šir­džių - taip, kaip jiems norisi. Juk tokioms dai­noms kaip „Ešelonų broliai, ešelonų sesės" arba „Jei ne auksinės vasaros" ir kitos nerei­kia jokių dirigentų. O kai šios dainos ruošia­mos klausytojui, scenai, tada prasideda pro­fesionalumas. Kad šios dainos įgautų kitokį atspalvį, padirbėjo profesionalūs kompozito­riai. Jie pritaikė dainas chorams, parašė akompanimentus. Su malonumu mūsų cho­ras dainuoja A. Paulavičiaus, R. Vaičekonio ir kitų kompozitorių dainas.

Tremties kelyje jie dalijosi duona, da­bar - daina. Choro „Versmės" istorijoje daug koncertų, susitikimų. Prašome pri­siminti įsimintiniausius, gal galite pasi­dalyti kūrybiniu džiaugsmu, kada Jūsų at­liekamus kūrinius publika klauso atsisto­jusi ir su ašara akyse...

Iš paskutinių susitikimų labiausiai įsi­mintina choro viešnagė Paberžėje, kur vy­ko G. Ilgūno knygos apie kunigą A. Mac­kevičių pristatymas. Už šiltą koncertą mums dėkojo ne tik knygos autorius, bet ir ten dalyvavę svečiai: Seimo narys Vytenis Andriukaitis, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kiti žinomi veikėjai. O svar­biausia, kad pabuvome ypatinga tėvo Sta­nislovo aura apgaubtame miestelyje. Už tai, kad mus pakvietė į šį renginį, norėčiau nuoširdžiai padėkoti tėvo Stanislovo palikimo saugotojai Reginai Galvanauskienei.

Kiekvienas mūsų choro koncertas man asmeniškai yra jaudinantis. R. Vaičekonio daina „Partizanų motinai" visada priver­čia publiką atsistoti ir išspaudžia ašarą. Šioje dainoje puikiai dera žodžiai ir muzi­ka. O ir kaip tokia daina nejaudins... Kas galėjo tada išmatuoti motinos skausmą, ka­da miesto aikštėje matydavo savo kartais net kelių sūnų išniekintus kūnus, negalė­dama prie jų net prieiti....

Dubysos slėniais vėl skamba sugrįžusių-jų tėviškėn daina. Ten - tarsi visa Lietuva. LPKTS chorų kolektyvai, su kuriais Jus sie­ja nuoširdi draugystė. Gal Jūsų kūrybiniuo­se planuose yra numatyta gastrolės, koncer­tai užsienyje?

Aš labai džiaugiuosi, kad LPKTS chorai turi tvirtas koncertines tradicijas. Jau nekal­bu apie tai, kad jie yra pagrindiniai valsty­binių švenčių, minėjimų, koncertų dalyviai savo mieste. Daugelis rengia tradicinius fes­tivalius, į kuriuos suburia daugelį tokio po­būdžio Lietuvos chorų. Paminėtinas kasmet Kuršėnuose vykstantis šv. Cecilijos, chorų globėjos, festivalis, kas antri metai vyksta Motinos dienai skirtas festivalis Mažei­kiuose, be to, graži tradicija chorų sukak­čių proga kolegas pasveikinti koncertine programa. Puikus to pavyzdys - „Versmės" 15 metų sukaktis. Ypač nuoširdi, jau dau­gelį metų trunkanti draugystė mus sieja su Kuršėnų, Mažeikių, Kėdainių, Šiaulių, Plungės, Jonavos ir kitų vietovių chorais.

Gastrolių užsienyje planai yra, mezgamos pažintys. Norisi apie mūsų tautos kančią pa­pasakoti ir toms tautoms, kurios to nepaty­rė. Bet, jei garsiai kalbėsim, bijau, kad pla­nai neišsipildys...

Choro rėmėjai, geradariai. Kas padėjo įsigyti naujus rūbus?

Visą choro kūrybinį kelią lydėjo labai geri žmonės. Turiu mintyje, kad tiek rajono savi­valdybėje, tiek Kultūros centre ir visur, kur kreipėmės, norėdami įgyvendinti tiek savo kūrybinius sumanymus, tiek spręsdami iški­lusius sunkumus (pvz., choristų rūbai), visa­da jautėmės reikalingi ir suprasti. Dėkojame likimui, kad choro gyvavimo kelyje buvo to­kie žmonės, kaip Eugenijus Jurgauskas, Vy­tautas Šimelis ir Antanas Čepononis.

Tautos kančios istorija baigėsi. Jos liu­dytojai tyliai, po vieną, iškeliauja į amžiny­bę... „Versmės" choro ateitis: prašome pasi­dalinti kelių dešimtmečių į priekį vizija, gal dabar jau turite sumanymų pasikviesti į cho­rą jaunimą, kad jis nemažėtų skaičiumi, kad skambėtų išraudota daina...

Džiugina tai, kad man vadovaujant šiam chorui, jau šešti metai žmonių skaičius ne­mažėja. Vieni žmonės išeina, kiti ateina. Vis mažiau lieka tikrųjų tų baisių įvykių liudinin­kų. Žinoma, mūsų repertuarą sudaro ne tik tremties ir partizanų dainos, todėl choras pa­trauklus ir visiems dainą mėgstantiems žmo­nėms. Tačiau choro dvasia išlieka ta pati.

„Versmės" amžiaus vidurkis, palygin­ti su kitais respublikos tokio tipo chorais, yra nesenas. O kiek metų gyvuos tokie chorai, priklausys ne tik nuo žmonių skai­čiaus ir amžiaus.

Ne veltui chorai skirstomi į amžiaus ka­tegorijas: jaunučių, jaunių, jaunimo, suaugu­sių ir senjorų. Manau, kad kiekvienas am­žiaus tarpsnis yra žavus, o žmogus geriausiai save atskleidžia tarp bendraamžių. Jeigu kal­bame apie norą, kad šios dainos išliktų gy­vos ir ateities kartose, turime susimąstyti apie chorų būklę rajone iš esmės. Man, kaip chor­vedei, kelia rūpestį, kad mūsų rajono mokyk­los linkę šį meną numarinti. Gaila, kad cho­rai liko tik muzikos mokykloje, visose kitose mokyklose chorinis judėjimas yra ansambli-nio muzikavimo lygyje.

Vizija mano optimistinė - lietuviui visa­da buvo ir bus brangi istorija, žmones visa­da traukė daina. Dainuos Lietuva, kol bus gyva jos tauta.

Kaip laisvės fakelą neškite ateities kar­toms dainą apie tautos istorijos priminimą. Ačiū, kad dainuojate, kad esate su mumis, ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Laima MACYTĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija