Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ar K. Lapinskas ir J. Prapiestis verti aukščiausių postų?

Antra Vincė KAROSIENĖ

Piketuotojai nepatenkinti netobula teismų sistema

Šį pavasarį Kęstutis Lapinskas tapo Lietuvos Respublikos Konsti­tucinio Teismo pirmininku, o Jonas Prapiestis pereitų metų gruodį -Aukščiausiojo Teismo (AT) bau­džiamųjų bylų skyriaus pirmininku. Nauji pranešimai spaudoje padeda suprasti, kad pastarasis postas J. Prapiesčiui buvo išrūpintas dėl planuojamo jo skrydžio į AT pirmi­ninko kėdę. Tais laikais, kai prezi­dentas Algirdas Brazauskas kartu su EBSW koncerno prezidentu Gintaru Petriku keliavo į Romą pas popiežių Joną Paulių II, o „Lietu­vos rytas" (tiksliau - „Komjaunimo tiesa") pirmųjų puslapių nuotrau­komis kone kasdien mus mulkino, ramindamas Gintaro Petriko bičiulystėmis su valdžios „elitu", Jonas Prapiestis buvo teisingumo minist­ru. Dabar, kai Gintarui Petrikui pa­galiau iškelta baudžiamoji byla, val­džios „elitui", matyt, bus ramiau laukti visiems (išskyrus „runkelius") laimingos šio proceso pabaigos, jei Jonas Prapiestis, o ne Vytautas Greičius vadovaus AT. Be to, dabartinis AT pirmininkas valdžios „elitui" jau seniai yra tarsi žuvies kaulas gerklėje...

Kęstučio Lapinsko ir Jono Pra­piesčio pavardės užkliuvo vartant 1999 m. kovo 16 dienos LR Konsti­tucinio Teismo (KT) nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Muziejų įsta­tymo 5 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstituci­jai". Kažkodėl tik pastarųjų metų KT nutarimus imta viešai aptarinė­ti ar kritikuoti. Tiesa, šiuo nutari­mu nedelsdama nusistebėjo „Eks­tra" (žr. 1999 07 12 Nr. 27, p. 29-33), žurnalo viršelyje įrašiusi: „Skandalas: Konstitucinis Teismas įteisino Lietuvos savanorio turto nusavinimą". Patikslinsiu, kokius asmenis šis KT nutarimas palietė. Sovietų okupacijos metais muziejų fondus papildydavo kultūros verty­bės, atimtos iš politinių kalinių ar­ba tremtinių, o iš eilinių piliečių jos (kilnojamasis turtas) nebuvo kon­fiskuojamos. (Su nekilnojamuoju turtu, kaip žinome, buvo kitaip.) To­dėl šiuo metu Lietuvos valstybinių muziejų fondo dalį sudaro reabili­tuotų represuotųjų kilnojamasis turtas, kurį grąžinti savininkams už­draudė 1995 m. birželio 8 dieną pri­imtas LR Muziejų įstatymas; tačiau per 18 metų valstybė net nepradė­jo už jį atlyginti.

KT privalėjo įvertinti du šio Mu­ziejų įstatymo teiginius: „Valstybi­nių muziejų fondas yra valstybinė nuosavybė. Šio fondo muziejinės ver­tybės ankstesniems savininkams ne­grąžinamos". Abu teiginiai (tik būdami greta!) leidžia tvirtinti, kad vi­sos muziejų fondo muziejinės verty­bės, t.y. įskaitant ir sovietų nusavin­tąsias, yra valstybinė nuosavybė. Nau­joje LR Muziejų įstatymo redakcijo­je, įsigaliojusioje nuo 2003 m. birže­lio 20 dienos, pirmojo teiginio neli­ko (antrasis tebėra.) Manau, pirmo­jo neliko todėl, kad pirmasis teigi­nys (būdamas greta antrojo teigi­nio!) prieštarauja ne tik LR Kon­stitucijos 23 straipsniui, bet ir 2001 07 01 įsigaliojusio Civilinio kodekso 4.100 straipsnio 4 daliai („Nuosavybės teisė į visuomenės poreikiams paimamą kilnojamąjį daiktą (turtą) valstybei pereina nuo atsiskaitymo su daikto (turto) savininku momento.") Konstituci­nio Teismo teisėjai, privalėję įver­tinti abu teiginius, KT 1999 03 16 nutarime „Dėl LR Muziejų įsta­tymo..." kažkodėl nenutarė ar pir­masis teiginys atitinka, ar neati­tinka Lietuvos Konstitucijai.

Prielaida, kad visi devyni KT tei­sėjai stokojo profesinės kvalifikaci­jos arba kad visi tą pačią klaidą pa­darė atsitiktinai, manau, atmestina. Tuo labiau kad valstybinės nuosavy­bės klausimą jie patys išdėstė KT nutarimo „Dėl LR Muziejų įstaty­mo..." tekste: „Rengiant bylą teismi­niam nagrinėjimui, buvo gautas spe­cialisto - Vilniaus universiteto Tei­sės fakulteto Civilinės teisės ir civili­nio proceso katedros docento... pa­aiškinimas. Specialisto nuomone, Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 da­lis, kuri gali būti suprantama kaip valstybinės nuosavybės teisės atsira­dimas neteisėto konfiskacijos akto pagrindu, vertintina kaip prieštarau­janti Konstitucijos 23 straipsniui". Kiek anksčiau šis klausimas buvo gvildenamas ir Seime. Pvz., tuome­tinis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas 1997 m. gruo­džio 3 dieną Seime buvo įregistra­vęs sovietinių represijų aukoms pa­lankų Muziejų įstatymo 5 straips­nio pakeitimo projektą. Aiškinama­jame rašte, į kurį KT priimdamas šį nutarimą taip pat turėjo atsižvelg­ti, teigė: „Muziejai, kaip ir kiekvie­nas kitas asmuo, neturi ir negali tu­rėti teisės neteisėtai įgyti turtą (mu­ziejinės vertybės)... Savininko teisės turi būti ginamos nepriklausomai nuo turto rūšies ir kieno valdyme yra turtas".

Teigtina, kad KT teisėjai šiuos teiginius ignoravo, nes KT nutari­me nepateikė jokių argumentų, ku­riais būtų bandę šiuos teiginius nu­ginčyti. Be to, teisėjai pasirinko ge­riau nutylėti pirmąjį teiginį („Vals­tybinių muziejų fondas yra valstybi­nė nuosavybė."), t.y. nepriimti jo at­žvilgiu jokio KT nutarimo, nei nu­tarime pripažinti, kad šis teiginys (būdamas greta antrojo) priešta­rauja LR Konstitucijai. Kodėl de­vyni KT teisėjai rizikavo savo repu­tacija? Atsakymas, atrodo, vienas: toks buvo valdžios „elito" užsaky­mas, kuriam teisėjai pakluso ir pa­darė šią grupinę klaidą. (Grupinės teisėjų ar teisėjų ir prokurorų klai­dos - itin dažnos dabartinėse poli­tinėse bylose, bet tai jau kito straipsnio tema.) Vargu ar buvo ki­tas būdas, kuris būtų įgalinęs val­džios „elitą" iki šios dienos, t.y. beveik du Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius, negrąžinti sovietų nekaltai represuotų asmenų išliku­sio kilnojamojo turto ir tarsi leidęs neatlyginti už jį, nors atlyginti rei­kalauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis, jei KT teisėjai 1999 03 16 nebūtų priėmę tokio „galutinio ir neskundžiamo" KT nutarimo.

Jei KT būtų leidęs sovietų ne­teisėtai atimtą turtą sugrąžinti sa­vininkams, t.y. antrąjį teiginį („Šio fondo muziejinės vertybės ankstes­niems savininkams negrąžinamos.") būtų pripažinęs neatitinkančiu LR Konstitucijai, tai 1995 06 08 Muzie­jų įstatymą būtų tekę pakeisti. Šiuo atveju pirmasis teiginys („Valstybi­nių muziejų fondas yra valstybinė nuosavybė") galėjo išlikti ir nepa­keistas, nes be antrojo teiginio jis nebūtų leidęs suprasti, kad valsty­bė yra pripažįstama teisėta savinin­ke ir tų muziejinių vertybių, kurios neteisėtai buvo nusavintos soviet­mečiu. Bet kadangi KT nė vieno iš dviejų pacituotų teiginių nepripaži­no atitinkančiu LR Konstitucijai (okupacijos laikotarpiu nusavintų kultūros vertybių atveju), teigtina, kad jis nesivadovavo nei Lietuvos Konstitucijos raide, nei dvasia.

1999 03 16 KT nutarimas „Dėl LR Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies..." stebina bei klaidina ir šian­dien, nes šio nutarimo pradžioje KT, nustatęs kaip vertintiną ne tik ant­rąjį, bet ir pirmąjį teiginį („kad mu­ziejinės vertybės, sudarančios valsty­binių muziejų fondą yra valstybinė nuosavybė..."), nutarimo pabaigoje (rezoliucinėje nutarimo dalyje), „valstybinės nuosavybės" nebemini: KT nutarė, „kad okupacijos laikotar­piu (iki 1990 m. kovo 11 d.) nusavintos ir valstybinių muziejų fonde sukauptos kultūros vertybės negrąži­namos ankstesniems savininkams, neprieštarauja LR Konstitucijai". Tokiu nutarimu KT su klaidino, nes leido nekeisti 1995 06 08 Mu­ziejų įstatymo 5 straipsnio 2-rą da­lį, nors įvertino tik antrąjį 2-os da­lies teiginį. Šio įstatymo suderini­mas su LR Konstitucija įvyko „ty­liai". Naujoje, neatpažįstamai pa­kitusioje 2003 06 20 Muziejų įsta­tymo redakcijoje sąvokos „valsty­binė nuosavybė" neliko. Deja, Lie­tuvoje, matyt, negali būti teisinin­kų, kurie drįstų viešai prabilti, kad įstatymų suderinimas su LR Kon­stitucija kartais vyksta ne pagal KT rekomendacijas...

KT nutarimą „Dėl LR Muzie­jų įstatymo..." pasirašė ne tik anks­čiau minėti K. Lapinskas ir J. Pra­piestis, bet ir dabartinis Mykolo Romerio universiteto profesorius Egidijus Jarašiūnas ir jo kolega profesorius Juozas Žilys. Jie daly­vavo rengiant naują teismų įstaty­mo projektą Respublikos prezi­dento dekretu sukurtoje teisinin­kų grupėje, kurį dvejus metus stu­mia valdžios „elitas" ir „elitinė" ži-niasklaida (įskaitant „siaurovizi-ją"). Pasirašė šį nutarimą ir dabar­tiniai AT teisėjai - Zigmas Levic­kis ir Teodora Staugaitienė.

Į pačius aukščiausius postus TEISINGOJE LIETUVOJE bus skiriami teisėjai, kurie tarnybinėse pareigose pasižymėjo sąžine ir drą­sa (ne tik aukšta kvalifikacija), ar­ba, trumpiau tariant, drįso būti iš­tikimi savo sąžinei. Ar jau šiais me­tais sugebėsime priversti valdžią taip elgtis, ar ji vėl apsistatys jai pa­klusniais teisėjais?

© 2008 „XXI amžius“